Automobiliai susidūrė kaktomuša
Prieš daug metų, tik neseniai pradėjusi gyventi Lietuvoje, Nadia pateko į sunkią avariją. Jos pasekmės – kaukolės trauma, smegenų sukrėtimas, kraujo išsiliejimas ir smegenų struktūrų pasislinkimas. Bėgo kraujas iš dešinės ausies. Stiklas supjaustė veidą.
„Tai buvo susidūrimas kaktomuša. Važiavau su uždarbiaujančiu vairuotoju – tuo metu dar būdavo tokie neoficialūs taksi. Tada jau turėjau automobilį, bet jis buvo sugedęs, o reikėjo vykti į užmiestį užsakyti daug prekių buto remontui. Kelyje į mus trenkėsi automobilis, kurio vairuotojas bandė aplenkti autobusą ir nespėjo persirikiuoti. Abu vairuotojai atsipirko įbrėžimais, nukentėjo su kitu vairuotoju važiavusi mergina ir aš.
Aš sėdėjau šalia vairuotojo. Neprisimenu – arba buvau neprisisegusi diržo, arba buvau jį užsisegusi blogai, ir jis atsisegė. Šiaip ar taip išlėkiau į priekį ir kakta tėškiausi į priekinį stiklą. Viskas įvyko taip greitai, kad aš nespėjau išsigąsti.
Kadangi iš karto netekau sąmonės, paties susidūrimo nemačiau. Atsigavau tik ligoninėje, kai man susiuvo veido sužalojimus ir uždėjo kaklo įtvarą, nes buvo pažeistas slankstelis“, – pasakojo moteris.
Pusmetis tarsi sapne – dirgino net bėgantis vanduo
Pašnekovė prisipažįsta – nenoriai grįžta į praeitį, nes vis dar skaudu atgaminti tai, ką tuo metu patyrė.
„Po šios avarijos trumpam nustojau girdėti, o ūžesys ausyse kankino mane dar ne vienerius metus. Mane erzindavo net iš čiaupo bėgančio vandens garsas, pašiurpdavo visas kūnas, bet koks stipresnis garsas man sukeldavo didžiulį skausmą ausyse.
Sutriko miegas, apie tuometinę psichologinę būseną net nekalbu. Negana to, mane kamuodavo kaklo skausmai ir tirpdavo rankų pirštai – tai buvo kaklo traumos pasekmė. Ateityje ji išprovokavo išvaržų atsiradimą kaklo ir krūtinės srityse.
Iki avarijos aš vesdavau intensyvias treniruotes: klasikinę aerobiką, funkcines ir jėgos treniruotes. Nors esu baigusi teisę, man labai patinka trenerės darbas. Po avarijos metus visai nedirbau. Gydantis gydytojas prognozavo man prasidėsiančią epilepsiją ir stuburo išvaržas, liepė pamiršti skraidymą lėktuvais.
Man buvo pasakyta, kad teks pakeisti profesiją, ir pasiūlė antrą neįgalumo grupę. Buvau labai išsigandusi – viskas, gyvenimas baigtas. Randai ant veido visiškai sutrikdė mano normalų gyvenimo ritmą ir išprovokavo depresiją. Nepadėjo nei antidepresantai, nei nuskausminamieji. Aš verkdavau ir gailėdavausi savęs. O padėtis tik blogėjo“, – atviravo Nadia.
Pusmetį po avarijos moteris prisimena kaip sapną. Sąmonė buvo apsiblaususi, o vaikščioti tekdavo laikantis sienų. Nuo lovos nueiti iki tualeto ir atgal – jau būdavo iššūkis.
Lemtingi gydytojo žodžiai
Praėjus metams po plastinių operacijų ji atgavo veidą, tačiau sveikata taip greitai nesitaisė. Laimė, grįžo motyvacija kažko imtis.
„Pradėjau ieškoti atsakymų, kaip galėčiau sau padėti. Negalėjau pasiduoti, nes auginau dvejų metų sūnų, kuris po avarijos dažniau augo su auklėmis nei su manimi. Skaitydavau daug informacijos apie reabilitaciją, eidavau pas skirtingus specialistus. Ir vieną dieną patekau pas neurochirurgą, kuris pasakė lemtingus žodžius: „Jūs galite dirbti trenere. Net privalote, nes turite stiprinti nugaros ir stuburo giluminius raumenis.
Baikite atitinkamus mokymus ir vietoj jėgos treniruočių veskite sveikatinimo treniruotes. Taip jūs saugosite savo ir kitų žmonių sveikatą. Juk patirdama skausmą savo kūne, jūs galėsite suvokti kitų žmonių skausmo pojūčius. O tai reiškia, kad gebėsite kokybiškai padėti jiems atsikratyti skausmo jų kūne.“
Šis pokalbis buvo tarsi oro gurkšnis. Aš pradėjau intensyviai studijuoti kalanetiką, pilatesą, Sankt Peterburge gavau asmeninio trenerio sertifikatą“, – pasakojo pašnekovė.
Randai ant veido visiškai sutrikdė mano normalų gyvenimo ritmą ir išprovokavo depresiją.
Ieškodama būdų, kaip galėtų sau padėti, Nadia ėmė lankyti įvairius seminarus bei skaityti mokslines knygas apie reabilitaciją, nežinomų terminų reikšmių ieškodama žodyne. Kad dar labiau įsigilintų į kūne vykstančius procesus, ji baigė A.Smirnovo osteopatinės praktikos mokyklą Maskvoje, kurioje ji daugiau sužinojo apie jungiamuosius audinius, dalyvaujančius mūsų kūno judesiuose.
Į rankas pakliuvo keista knyga
Besimokydama Sankt Peterburge, kartą Nadia po paskaitų užsuko į knygyną. Ten būdavo galima tiesiog pasiimti knygą ir vietoje ją paskaityti.
„Tuo metu nežinojau, ko noriu, tiesiog norėjau nejausti skausmo, būti sveika ir kad man patiktų tai, kuo užsiimsiu. Ten į akis pakliuvo knyga apie veido mankštą. Ji man pasirodė labai keista. Ten buvo aprašomi kvėpavimo ir kaulų ištempimo pratimai, kurie man atrodė vos ne kaip mistika. Tačiau aš užsikabinau. Nusprendžiau ją nusipirkti. O po dvejų metų išvykau mokytis šios metodikos į Šveicariją“, – pasakojo moteris.
Tai buvo Benitos Cantieni, CANTIENICA metodikos autorės, knyga „Veido gimnastika“. Pabandžiusi atlikti pratimus, Nadia iš karto pajuto malonų lengvumą kakle. Šio pojūčio nesuteikė jokia iki tol išbandyta mankšta. Šiandien Nadia diplomuota aukščiausios kategorijos CANTIENICA metodikos instruktorė. Kad to pasiektų, jai prireikė penkerių intensyvių studijų metų.
Po pusantrų metų – netikėtas stebuklas
„Maždaug po pusantrų metų, kai pradėjau užsiimti metodika rimčiau, dingo ūžesys ausyse. Tiesiog vieną dieną supratau, kad kažko trūksta. Ne iš karto suvokiau, kad nebėra ūžesio, prie kurio jau buvau pripratusi ir susitaikiusi, kad taip ir teks gyventi. Dar po kurio laiko, vieną rytą atsibudusi pajutau, kad netirpsta pirštai.
Palaipsniui liovėsi visi skausmai – tiek kaklo, tiek krūtinės srityse. Šiandien aš galiu pasakyti, kad jaučiuosi gerai. Ir pati padedu žmonėms mokytis taisyklingos laikysenos su nuolat ištemptu stuburu ir gyventi be skausmo“, – teigė Nadia.
Pasak jos, ši metodika – visai kitoks požiūris į anatomiją, tačiau ji tinka visoms amžiaus grupėms ir puikiai dera su visomis kitomis sporto šakomis. Tai tarsi bazė, leidžianti pajusti savo kūną.
Tik labai svarbu, kad šį metodą parodytų instruktorius, nes pačiam iš karto sunku suprasti, kaip pratimus atlikti teisingai. Kita vertus, gerai tai, kad jis negali pakenkti, net jei pratimai atliekami neteisingai. Jie tiesiog nepadės ar padės mažai.
„Tai laikyseną gerinanti metodika, o nuo laikysenos priklauso labai daug kas. Iš tiesų užtenka pakeisti laikyseną, ir pagerėja sveikata. Aišku, būtina disciplina. Kita vertus, dauguma instruktorių, kuriuos teko sutikti, susidomėjo šia metodika dėl kokių nors asmeninių sveikatos problemų. Kai žmogus išbandė viską, bet niekas nepadėjo, ir staiga atranda metodą, po kurio akivaizdžiai jaučiasi geriau, jis jau nenori to jausmo prarasti“, – svarstė pašnekovė.
Tai laikyseną gerinanti metodika, o nuo laikysenos priklauso labai daug kas. Iš tiesų užtenka pakeisti laikyseną, ir pagerėja sveikata.
Teisinga laikysena, teisingi judesiai, kurių metų lavinami gilieji raumenys, teisinga kaulų padėtis, jos teigimu, suteikia lengvumo kūnui, o tuo pačiu kelia ir nuotaiką bei suteikia daugiau energijos.
„Kūne viskas tarpusavyje susiję. Mano gyvenime buvo įvairių periodų, tačiau pastebėjau, kad geresnių rezultatų pasiekdavau tuomet, kai būdavau nusiteikusi pozityviai, tikėdavau tuo, ką darau, ir mylėjau save. Tiesiog reikia niekada nenuleisti rankų, neverkti vienai į pagalvę ir nesiskųsti visiems dėl visko.
Reikia nurimti, priimti sprendimą, ko nori tu pats, ir judėti savo išsikelto tikslo link. Gyvenimo sunkumai visada mus priverčia judėti į priekį, jeigu nepradedame ieškoti kaltųjų išorėje, užgrūdina mus ir moko labiau vertinti bei mylėti savo gyvenimą ir save“, – tikino pašnekovė.
