Moterų įvaizdžius kurianti J.Malakauskaitė – apie savo aistrą tapyti: viskas prasidėjo nuo paveikslo namams

Pirmą paveikslą nutapė per dvi paras

„Tapyba į mano gyvenimą atėjo prieš penkerius metus labai netikėtai. Tuo metu įsikūrinėjau savo namus ir pamačiau, kad jiems reikia interjerinių spalvų“, – pasakoja J.Malakauskaitė, kuri, be moterų įvaizdžio keitimo, dar užsiima ir interjerų kūrimu – kaip pati sako, jų yra sukūrusi ne tik sau – įsirengė savo namus bei studiją „SelfStation“, bet ir kitiems.

Tų interjerinių spalvų Jurgita pasakoja ieškojusi gan ilgai, tačiau taip ir neatradusi, ko jai norėjosi. „Tada ir sakau: negi negaliu pati to pasidaryti?.. Kai prisireikė, išmokau siūti, kai net nežinojau, kad galiu tai daryti. Taigi viskas nutiko labai paprastai: nuvažiavau, nusipirkau didelę drobę, daug spalvų. Tapiau dvi paras. Iškart ant tos drobės. Pavyko. Man patiko tai daryti, lieti spalvas, pažinti, kas tai ir kaip ta spalvų gama iš galvos persikelia ant drobės. Ir rezultatas patiko. Kad moku tapyti – net nežinojau.

Antano Minkevičiaus nuotr./Jurgitos Malakauskaitės tapyti paveikslai (didysis – pirmasis, kurį Jurgita nutapė)

Ir tada nesustojau. Buvo pagavusi tokia euforija, kad paskui nuvažiavau ir nusipirkau dar vieną drobę, tik jau mažesnę. Baigusi tapyti pirmąjį, kitą naktį jau tapiau antrąjį paveikslą – naktį, nes dieną turiu dirbti. Toks džiaugsmas, kai spalvos liejasi! Jau tada žinojau, kad mano paveikslai yra daugiasieniai, daugiafunkciai – kad ir kaip juos verstum, kiekvienuose namuose jie atranda savo šviesą, todėl ant jų negaliu dėti savo parašo – jis nugula kitoje paveikslų pusėje“, – apie tapybą ir pirmuosius darbus pasakoja stilistė.

Paveiksluose – daug baltos, nes norėjosi šviesos

Prieš porą savaičių, švęsdama savo studijos gimtadienį, J.Malakauskaitė susirinkusiems svečiams pristatė savo šviežiai nutapytų paveikslų kolekciją, kurią pavadino „Balta“:

„Ši kolekcija – tai mano atgimimas, šviesių spalvų šokis. Mes praėjome labai daug – karantinas, pandemija, karas, po viso to man labai, labai norėjosi šviesos. Todėl taip ir pavadinau savo paveikslų kolekciją – „Balta“. Kai moteriai norisi taikos, šviesos ir gyvybės, turi būti balta.“

Kalbėdama apie savo darbus Jurgita sako, kad jie visi – skirtingi, bet tuo pačiu nė vienas neatitolsta nuo daugiasienio paveikslo prasmės. „Tik tiek, kad ankstesni darbai turėjo kitą atspalvį. Ši kolekcija yra tekstūruota. Man tai labai patiko, nes anksčiau taip nesu tapiusi. Ir ta tekstūra gali būti pritaikyta kiekviename interjere, kiekvienai sienai. Nė vienas paveikslas nėra toks, kuris kam nors netiktų, viskas priklauso nuo to, kaip kris šviesa.“

Antano Minkevičiaus nuotr./Jurgita Malakauskaitė ir jos tapybos darbai

Naujausią kolekciją sudaro 15 darbų – iš jų 9 nutapyti dabar, 6 – anksčiau. Tuos devynis J.Malakauskaitė nutapė per tris savaites. „Tiesiog nemiegojau“, – atsidususi sako stilistė ir atskleidžia, kad jos namuose kabo tik vienas jos darbas – pats pirmasis, nuo kurio viskas ir prasidėjo.

Jurgitos Malakauskaitės tapybos darbai

+14

Išskirtinis darbas – moters siluetas ant stiklo

J.Malakauskaitė išskiria vieną savo kūrinių – ant stiklo nutapytą moters siluetą: „Aš esu tik moters rėmas – tai, ką aš nutapiau, o ta moteris diktuoja metų laikus. Man atrodo, kad nėra nieko gražiau už tai, kai tapo gamta.“

Paklausta, kaip kilo idėja nutapyti būtent tokį darbą, stilistė sako, kad jis gimė dėl to, jog ji visada kalba apie moteris ir jų tipažus, kai joms keičia šukuosenas ir jų įvaizdžius.

Antano Minkevičiaus nuotr./Jurgitos Malakauskaitės tapytas paveikslas

Pasiteiravus, ar galėtų išvesti paralelę tarp savo tiesioginio darbo – keisti įvaizdžius – ir pomėgio – tapyti paveikslus, pašnekovė sako:

„Absoliučiai taip. Kai nuėjau mokytis aliejinės tapybos, manęs paklausė, ką gyvenime veikiu? Atsakiau, kad nieko gero neveikiu, tiesiog spalvinu. Po keleto pamokų išgirdau vėl tą patį klausimą. Sakau: kodėl to klausiate manęs, o kitų neklausiate? Sako: todėl, kad jūs spalvas matote kitaip.

Tapydama spalvas skaičiuoju pagal savo plaukų dažų paletę – nes ta paletė negali skirtis, ji yra tokia pat. Išgirdęs tokį skaičiavimą mokytojas buvo labai nustebęs. O čia paprasčiausia matematika. Nežinau, kodėl kitus tai stebina“, – dalijasi stilistė.

Kūryba gimsta iš jausmo

Pasiteiravus, iš kur gebėjimai tapyti, ar to mokėsi, J.Malakauskaitė šypsodamasi atsako, kad „iš kibirėlio“. Tapyti ji nesimokė, tik lankė keletą aliejinės tapybos pamokų, o visa, ką kuria, gimsta iš vidaus.

Tapydama pašnekovė naudoja ne tik teptukus, bet ir pirštus, vandenį, druską, laką ir, kaip pati sako, daug jausmo.

Kai paveikslas turi pavadinimą, į jį žiūrintis žmogus iškart tai ir įsivaizduoja, o aš jam noriu duoti laisvę.

Įdomu tai, kad Jurgita savo paveikslams nesuteikia jokio pavadinimo. „Kiekvienas mato savo vaizdinį, todėl negaliu duoti jiems pavadinimo. Kai paveikslas turi pavadinimą, į jį žiūrintis žmogus iškart tai ir įsivaizduoja, o aš jam noriu duoti laisvę – kad žmogus, įsigijęs paveikslą, jame matytų tai, ką pats mato“, – sako J.Malakauskaitė.

Paklausta apie įkvėpimą, pašnekovė teigia, kad jo šaltinis yra klientai, aplinka ir tendencijos, kurios daug diktuoja jos darbe.

„Mano kirpimai, spalvos, interjerai – viskas yra tendencijos, aš jas seku. Kalbant apie interjerinius paveikslus, čia yra toks dalykas – turi numatyti į priekį – kas bus interjeruose. Kodėl aš kuriu tokius paveikslus? Nes esu sukūrusi ne vieną interjerą, matau, ko reikia namuose ir kur link žmonės eina.

Antano Minkevičiaus nuotr./Jurgitos Malakauskaitės tapytas paveikslas

Didžiausiais savo tapytojais vadinu gamtą ir savo klientus. Iš jų pasigaunu emocijų, atostogų įspūdžių, kitų išgyvenimų, visa tai tam tikra prasme nugula mano paveiksluose. O paveikslas aplinkai, kur jis kabo, suteikia jausmo, spalvos, žvilgesio“, – sako J.Malakauskaitė, savo darbus kurianti be jokių eskizų ar nuotraukų, o tiesiog iš jausmo.