2014 metais ypatingoje vietoje – buvusioje Bistramų dvarvietėje Upytėje, įkurtas tradicinių amatų centras, kuriame atgaivinami senieji amatai – keramika, audimas, verpimas, organizuojamos kalendorinės metų šventės, parodos, vedamos edukacijos (norintys gali išmokti linus minti, verpti, austi, mėgstantys šeimininkauti mokomi spausti linų sėmenų aliejų, pasigaminti įvairiausių patiekalų), auginamos įvairios prieskoninės žolelės, darbuojasi bitininkas, stalius, pristatomi muzikos instrumentai, vyksta amatininkų turgūs. Dalyvio mokesčio juose nėra, tačiau amato meistrai privalo palikti centrui dovaną – kokį savo gaminį.
„Upytė ir visos žemės aplink priklausė Bistramams. Čia, dvare, gyveno Karolio Bistramo vaikaitis Karolis. 1918 metais bolševikai jį nušovė bėgantį iš namų. Dabar toje vietoje pastatytas atminimo akmuo.
Nuo neatmenamų laikų žmonės Upytėje augino linus bei grūdus. Rugys maitino, linas rengė. Šiame krašte išlikusios gražios linininkystės tradicijos, šventės, susijusios su linu. XX amžiuje Upytėje veikė bandymų stotis, kurioje buvo išveisiamos įvairios linų rūšys.
Linai – vienmetis augalas, bet turime ir daugiametį. Pradeda jis žydėti gegužės viduryje, baigia – rugsėjį. Kai eidavo sėjėjas sėti lynu, būtinai tą rytą virdavosi pusryčiams kietų kiaušinių. Jei kiaušinio lukštas lupdavosi gerai, bus geri metai, lino luobelė gerai atšoks nuo stiebo, jei prastai – bus ne kokie metai. Į sėtuvę taip pat dėdavo kietai virtų kiaušinių“, – aprodydama amatų centre įkurtą sklypelį, kuriame ir šiais laikais sėjami linai, papasakojo edukatorė Vilija Petkūnienė.
Linus net ragauja
Neseniai centre buvo sukurta nauja programa „Linų ir legendų kraštas“, kurios metu galima paragauti ant duonos su sviestu nugulančių kepintų linų. Primena riešutus.
Čia ir edukatoriaus keramiko Romo Galiausko valdos. Stovi krosnis, kurioje „iškepami“ gražiausi keramikos dirbiniai. Gaminys traukiamas iš ugnies ir kišamas į raugą – šis, lyg koks šerkšnas ant lango, gražiai išsilieja ant keramiko kūrinio, sukurdamas raštą.
Amatų centre stovi ir visiškai ekologiškas statinys, kurio net medinis sienų karkasas išteptas sėmenų aliejumi, o stogas dengtas specialiai tam išaugintų rugių šiaudais.
XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje pastatytas svirnas XX amžiaus pabaigoje buvo tapęs avarinės būklės. 2017 metais buvo atstatytas. Stovi jis ant autentiškų pamatų, kai kurie balkiai – daugiau nei šimto metų senumo.
„Manau, kad šis pastatas dabar – paklausiausias Panevėžio rajone. Skirtas jis tik kultūrinei veiklai, vyksta edukacinės programos. Antrame aukšte planuojama įkurti muziejų. Visi baldai, skrynios, kiti dirbiniai – žmonių sunešti daiktai“, – pristatė V.Petkūnienė.
Veikia amatų centre ir kalvių dirbtuvės, o jose darbuojasi unikali visame Panevėžio rajone pora – Viginta ir Rolandas Jakuboniai iš Šilagalio kaimo.
„Turime kalvę, kur nereikia išvažiuoti, savo žaizdro, priekalo, plaktukų, replių vežtis nereikia – galime vesti čia edukacijas, pasakoti užsukusiems apie kalvystę“, – gamindama dekoratyvines pasagėles, džiaugėsi 30 metų kalvystės amatu užsiimanti Viginta.
Kūjis – geriausias draugas
Išsikalbėjus ilgėliau, Viginta ima tikinti, kad kas antro lietuvio senelis turėjo būti kalvis. Kiekviename kaime būdavo kalvių, viską anksčiau nusikaldavo, žmonės mainydavosi, pavyzdžiui, žemės ūkio įrankiais.
Jos namelyje – karšta lyg pirtyje, juk metalas įkaista iki 1000 laipsnių! Kalvė patikino, kad namuose dirbtuvės yra įkurtos rūsyje, o štai čia belieka atidaryti langus.
„Kai kasdien toks karštis, turėčiau nemėgti į pirtelę laisvalaikiu eiti, bet mėgstu“, – šyptelėjo Viginta, kuriai didžiulis pneumatinis kūjis – geriausias draugas.
Pašnekovė atskleidė, kad kalti rankomis – ganėtai sunku, bet smulkius dalykus galima nusikalti. Mestelėjusi žvilgsnį į senovinį kareivišką žaizdrą, ji atskleidė, kad galima jį ir laukan išsinešti, tereikia iš šamotinių plytų apsaugą nuo vėjo susidėti.
„Kai jau 60 metų yra, po 4 valandas kasdien pakalame su vyru. Iš pradžių dirbdavome ištisas dienas. Ir tiek pat padarydavome. Dabar padarai greičiau, nes žinai, kaip. Atsirado išmintis, technika“, – susimąstė Viginta.
Kas antro lietuvio senelis turėjo būti kalvis.
O ar daug yra moterų kalvių Lietuvoje?
„Nežinau, kitų nepažįstu. Nesu sutikusi. Sunkus šis darbas. Bjauriausia, kad reikia dažnai sunkaus ką kelti. Be vyro neapsieisi. Agregatai, aparatai genda“, – atsakė pašnekovė.
Su vyru kartu mokėsi
O kaip ji pasuko tokio, rodos, vyriško amato link?
„Su tetuku važiavome į Klaipėdą, ten buvo scenografija, bet fakultetas užsidarė. Grįžom pro Telšius, ten netyčia ir pasilikau – taikomosios dailės technikume. Kalvystę bei juvelyriką studijavau 4,5 metų. Ne vienintelė buvau mergina. Tik 4 vaikinai tebuvo. Nedaug kas užsiima kalvyste baigę mokslus, dažniausiai tampa dailės ir darbelių mokytojais. Viena draugė, štai, daro Mažeikiuose nuostabius karpinius. Beje, su vyru mes kartu mokėmės“, – pažinties istoriją atskleidė Viginta.
Nors gyvena Jakubonių šeima iš kalvystės, pragyventi nėra lengva. Dabar, kaip tikina Viginta, reikia 3 kartus daugiau dirbti, nes viskas pabrango – metalas, anglys.
Užsiima ji su vyru individualiais užsakymais. Mėgsta kokiu kūriniu papuošti kliento namų interjerą.
„Padarome viską, ko prašo, ko nėra parduotuvėje. Jeigu negaliu padaryti ir sakau, kad negaliu. Labiau smulkmenas kalu, furnitūrą, baldelius. O štai mano vyrui nepatinka šašlykines gaminti. Sako: „Nemoku“. Jų daug pridaryta. Kojos ir dėžė, kuri po kiek laiko susiraito. Yra vyras ir meškeres didžiules kalęs. Gramofonas mūsų nukaltas štai grojo tulpių šventėje. Stengiamės taip padaryti, kad matytųsi, jog ranka pridėta, kad nebūtų plikas metalas“, – patikino Viginta.
Gyvai pina juostas
Upytės tradicinių amatų centre savo talentu dalijasi ir bene garsiausia amatininkė Panevėžio rajone – audėja, tautodailininkė, edukatorė Irena Ona Vilienė. Rugsėjį jai sukaks 81-eri.
Irenos kūrinių yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis bei Panevėžio kraštotyros muziejai.
„Unikalus žmogus – sudėtinga rasti kitą tokį, kuris pintų gyvai juostas“, – pristatė V.Petkūnienė.
Irena tik kukliai šyptelėjo ir pasiūlė apsižvalgyti aplink.
„Čia darbuotis pakvietė, kai jau į pensiją buvau išėjus. Taip ir tupiu jau 6-erius metus. Ką matote, tai mano ir mano mokinių darbai. Juostų mūsų tauta turi daug – rinktinės, vytinės, pintinės, kaišytinės, beraštės. Pastarosios – itin senos, tvirtos, naudotos buityje. Kaip sudėsi spalvas, tokį raštą ir gausi, nerenkamas jis“, – prisėsdama prie senovinių kaimo staklių, demonstruoti jų veikimo ėmėsi ji.
Anksčiau žmonės, pasak Irenos, gyvendami kaimuose viską gamindavosi patys, prekybos centrų juk nebuvo. Patys sėjo linus, augindavo aveles, iš jų išgaudavo verpalus. Tuomet ilgais žiemos vakarais dundėdavo staklės. Ausdavo moterys lovatieses, drobules, rankšluosčius, reikėdavo ir šeimyną aprengti. Labiausiai naudoti lininiai audeklai, žiemai – vilnoniai. Pagrindinė puošmena būdavo juostelės. Tą mergaitę, kuri neprisiausdavo juostelių kraičiui, laikydavo tingine.
„Mano kompiuteris – nytelės. Kiek šitą juostą su raštu trunka nuausti? Kokias 3 dienas. Kadangi rankinis būdas. Beraštės greičiau einasi – kaišioji šaudyklę, primuši muštuvu ir vaikštai pakojomis – nuo vienos ant kitos“, – mindžikuodama pėdomis, toliau dėstė audėja.
Išmokė smalsumas
Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare Irena yra jau 51-erius metus. Pradėjo austi beveik nieko nemokėdama – mokykloje lankė būrelį, kur išmoko austi rinktines juosteles. Kaip tikina pašnekovė, pats gyvenimas atvedė į šį kelią.
„Smalsumas mane išmokė austi. Buvo laikas, kai tautodailė gyvavo, vyko seminarai. Labai patiko, labai domėjausi. Dėkinga amžinatelin išėjusioms senosioms audėjoms, kurios patarė, pamokė. Mokslų pačiai neteka ragauti, esu savamokslė, bet įsisavinau technologiją, nes buvo labai įdomu.
Audimas man – atsijungimas nuo kasdienybės. Aukštoji matematika. Spalvas tiesiog jaučiu ir stengiuosi pasirinkti, kas man gražu. Aišku, domiuosi ir muziejų sukauptais darbais. Įprasta, kad naudoji tai, ką randi nusipirkti. Kartais sumąstai kažką, bet nerandi tinkamos spalvos. Ką darysi, derini – bandai vieną, kitą variantą. Ypač pintinę juostą bepinant ateina mintis, kokią kitą jau norėtum daryti“, – prisipažino Irena.
Tautodailė, anot jos, šiuo metu yra tokiame etape, kai ne visiems reikalinga. Kai kurie laiko tai atgyvena, tačiau, Irenos nuomone, darai ir viskas, nesustoji. O ar įmanoma iš audimo uždirbti?
Smalsumas mane išmokė austi.
„Anksčiau galėdavome dirbinius pristatyti į parduotuvėlę, meno taryba peržiūrėdavo, atrinkdavo, kas tinka, o kas ne. Galėdavai kiek užsidirbti, nes būdavo poreikis. Turėdavome šiokią tokią realizaciją. O dabar liko tik malonumas. Tai hobis. Tekstilės nelabai kam reikia. Gal mugėse tik vieną kitą daiktą parduotum. Ir proginės juostos nebe labai madingos“, – paaiškino ilgus metus „Ekrano“ gamykloje išdirbusi audėja.
Moko dvi jaunas merginas
Nors laikai šio amato specialistams ir ne patys geriausi, Irena nesibaimina, kad tautodailė išnyks, anaiptol, džiaugiasi galėdama perduoti savo patirtį visiems norintiems. Trečius metus ji moko dvi jaunas mokines – 11-metę ir 16-metę, kurios jau spėjo įvaldyti pintinę techniką.
„Mokinės bent jau tikrai žada tęsti tradicijas. Jos seserys. Esu labai laiminga. Laukiame respublikinio konkurso įvertinimo, nes regione buvo pripažintos jos geriausiomis. O gal gyvenime reiks „prisidurti“? Man juk reikėjo. Dalyvautų gal ir daugiau kas mano pamokose, bet vaikus reikia specialiai atvežti į amatų centrą. Tėvai užimti, žinote. Audžia, beje, ir mano 50-metis sūnus. Nuo mažens. Perdavusi jam savo žinias esu. Pasvalyje dirba švietimo ir kultūros srityje, baigęs muzikos akademiją, apsigynęs doktorantūros laipsnį“, – nustebino Irena.
Pati į Upytę ji atbilda autobusu iš Panevėžio. Kartais tenka iš namų išvažiuoti ir 6 valandą ryto, o grįžti tik po 18 valandos. Centre 80-metė audėja darbuojasi po 10 valandų 2 dienas per savaitę.
Automatinių staklių su sūnumi ji teigia nepripažįstanti. Namuose turi stakleles, bet nebeaudžiu. Stovinčios amatų centre – nuosavos. Net sunku pasakyti, kokios jos amžiaus. Irenai gal 35-eri buvo, kai pirmąsias stakles įsigijo. Už vienas ir 700 rublių teko pakloti.
„Jaunimas, kai atvyksta su ekskursija iš mokyklos, klausia, kas čia per daiktas. Net nežino audimo, staklių nematę“, – šyptelėjo Irena.
Paklausta, kiek Lietuvoje yra tokių audimo žinovų kaip ji, audėja atsakė, kad „nebėra šimtų, tik vienetais likę“. Štai vienoje respublikinėje parodoje buvo išeksponuota 400 juostų, surinktų iš visos Lietuvos. Ir dalyvavo joje 43 autoriai. Dauguma – moterys.
Žemė, kur vyko nuožmios kovos
Atsveikinus su Irena, edukatorė Vilija dar papasakojo keletą Upytės žemių legendų. Iš kur tiksliai kilo toks kaimo pavadinimas, nėra aišku, bet paminėtas jis pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose 1253 metais. Latviai, beje, taip pat turi savo Upytę.
„Tai buvo riba, siena tarp Livonijos ordino ir Lietuvos kunigaikštystės. Čia vyko nuožmios kovos, todėl Upytės žemėje stovėjo daug medinių gynybinių pilių. Jos degė, buvo atstatomos. Žemė buvo labai tankiai apgyvendinta, juk reikėjo ne tik kariauti, bet ir maistą, ginklus gaminti. Virė aktyvus gyvenimas“, – teigė Vilija.
XIV amžiuje šią žemę pasidalino Gediminaičiai – Algirdas su Kęstučiu. Žemaitija ir Upytės žemė priklausė Kęstučiui. Kovos ir tuomet nesibaigė.
Netrūksta ir legendų. Pati garsiausia (siekia XVII amžiaus vidurį) – apie Upytės bajorą Čičinską (vardas gimė migruojant Sicinskio pavardei tarp lenkų ir lietuvių kalbų, iš tikrųjų tai buvo Vladislovas Sicinskis), kurį nutrenkė perkūnas.
Baudžiauninkai medžiuose kukavo
Čičinskui priklausė Upytės žemės. Legenda pasakoja, kad šis ponas buvęs itin žiaurus. Gyveno ten, kur šiandien stūkso Čičinsko piliakalnis.
Vietovės Upytėje buvo itin pelkėtos ir apie Čičinsko kalną tyvuliavo Vešetos ežeras. Papulti į dvarą buvo sudėtinga, reikėjo pereiti lieptą, o lieptai buvo pakeliami.
Čičinskas į savo dvarą kviesdavo daug svečių iš įvairių kraštų. Vyko lėbavimai.
Sakoma, kad Čičinskas labai mylėjo šunis, tad kai jo kalė atsivesdavo šuniukų, jis ieškodavo kaime žindyvės moters, kuri žindytų juos. Labai mėgo ir medžioklę. Kad nereiktų važiuoti iš namų, liepdavo baudžiauninkams sulipti į medžius ir kukuoti. Tuomet šaudydavo.
„Vieną Kūčių vakarą Čičinskas iškėlė didžiulę puotą, prisikvietė galybę svečių. Nepatiko kaip šoko mergos, liepė jas išplakti. Pagal mūsų tradicijas, kaip žinote, Kūčių vakarą turi vyrauti ramybė, o ne muzika groti ir šokiai vykti.
Kalėdų rytą Čičinskas labai susipyko su žmona. Prieš išjojant į bažnyčią, jie apsižodžiavo. Čičinskas užrėkė ant žmonos: „Kad tu skradžiai žemę prasmegtum“. O ji atsakė: „Kad tave perkūnas nutrenktų“. Palinkėjimai išsipildė. Raitas atjojo Čičinskas į Upytę, įjojo į pačią bažnyčią, nuo altoriaus prisidegė žvakę. Grįžtant iš bažnyčios, jojant tiltu į savo dvarą, gruodžio mėnesį prasivėrė dangus, trenkė perkūnas ir nutrenkė bajorą. O prasivėrusioje piliakalnyje dauboje nuskendo Čičinsko dvaras kartu su jo žmona“, – legendą nupasakojo edukatorė.
Po mirties jo kūnas buvo balzamuotas, laikytas Upytės bažnyčios kriptoje. Kai buvo nuversta reformatų bažnyčia ir pastatyta katalikų, palaikai buvo išvilkti iš kriptos. Kadangi Čičinskas po mirties buvo laikomas blogiečiu, Lietuvos išdaviku (dėl jo veto neva iširo bendras Lietuvos ir Lenkijos Seimas), niekas tų palaikų negerbė.
„Pijokai, norėdami gauti daugiau išgerti, net tampydavo mumiją į žydų smukles, gąsdindavo ja. Mėtėsi kurį laiką prie bažnyčios ta mumija. Vėliau buvo palaidotas Čičinskas Naujamiesčio kapinėse. Bistramienė dar siuvo paskutinį rūbą. Palaidojo jau ne kaip kalvinistą reformatą, bet kaip krikščionį“, – patikino Vilija.
