Anksčiau savanoriu „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ komandoje dirbęs Aurimas Zdanavičius teigė prieš šį iššūkį visiškai neturėjęs darbo su vaikais patirties. Šiemet projektų koordinatorius jau nebe savanoriauja, o dirba šiame projekte ir koordinuoja projekto veiklą įvairiuose miesteliuose.
Pastebėjo net prezidentė
Į „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ projekto metu atrinktą ne daugiau nei 1000 gyventojų turintį Lietuvos miestelį savaitei atvyksta jaunų architektų, menininkų, dizainerių komanda. Į savaitės trukmės dirbtuves jie priima nuo 15 iki 45 vietinių vaikų. Visų pirma, jie paprašo mažųjų pravesti jiems ekskursiją. Vėliau atrandama apleista erdvė, kurioje gimsta koks nors naujas statinys.
Projekto komanda yra apsirūpinusi visais reikalingais įrankiais, o medžiagos (dažniausiai – mediena, varžtai) yra arba perkamos, arba gaunamos iš vietos verslų, lentpjūvių, bendruomenės narių. „Keliaujančias architektūros dirbtuves“ pastebėjo ir šiemet į savo programą „Už saugią Lietuvą“ įtraukė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Naujas objektas dažniausiai yra orientuotas į vaikus, tačiau jų prašoma pagalvoti ir apie kitus bendruomenės narius: savo tėvus ar kaimo senelius, kuriems norėsis kur nors prisėsti. A.Zdanavičius prisimena, kokiu būdu jis pateko į būrį ką nors pakalti ar pagręžti pasiruošusių savanorių komandą.
Su vaikais bendraujame taip, tarsi jie būtų savo miesto viešųjų erdvių planuotojai. Nes juk dažniausiai vaikams daugų daugiausia pastatoma kokia nors standartinė žaidimų aikštelė.
„Iš tiesų viskas prasidėjo nuo bendruomeninės iniciatyvos, atvirų dirbtuvių Vilniuje, kurios vadinasi „Padirbtuvės“.
Ši iniciatyva taip pat turi socialinę pusę, kartais įrengia objektų viešosioms erdvėms, miestui.
„Padirbtuvėse“ sutikau tikrai įdomių, smagių žmonių. Tuo metu kaip tik niežtėjo rankas kažką daryti, o viena nauja pažįstama buvo šio „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ miestelio kuratorė. Paprašiau, kad įrašytų mane į komandą“, – prisimena A.Zdanavičius.
Išskirtinio dizaino „kėdė-gultas-laiptai“
Pašnekovas teigė jau „Padirbtuvėse“ pastebėjęs, jog rankų darbas, kokio nors daikto pasigaminimo džiaugsmas neretai ištraukia žmones iš emocinių bėdų. A.Zdanavičiui knietėjo pažiūrėti, ar vaikams šis jausmas taip pat atneša tiek gerų emocijų.
„Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ esmė yra parodyti vaikams visą procesą. Iš pradžių – idėjų generavimas, paskui piešimas, modeliavimas, galiausiai – imi ir pasidarai. Pats. Beje, sudėtingiausia tampa sujungti visas idėjas į vieną. Todėl dažni objektai išeina tokie daugiafunkciai. Maždaug: kėdė-gultas-laipynė-laiptai“, – šypsojosi pašnekovas.
Jis prisimena, jog pirmasis miestelis, kuriame jam teko savanoriauti, buvo gana „probleminis“, jame buvo gausu vaikų iš socialinės rizikos šeimų.
„Mažas miestelis turi savų džiaugsmų, savų problemų. Vaikai? Sakyčiau, jie tokie patys, kaip ir mes. Tiesiog turintys mažiau galimybių. Ir dabar, kai susėdame su komandomis aptarti praėjusios savaitės, dauguma dirbusiųjų jautriai reaguoja į vietinių vaikų problemas“, – sako A.Zdanavičius.
Jis sako, kad kaimo vaikai dažniausiai turi daugiau pareigų ir tikrai nežiūri klausiančiu žvilgsniu, gavę į rankas plaktuką ar grąžtą. Tačiau viešųjų erdvių, kur jie galėtų būti ir susitikti, tikrai trūksta.
Duoda žodį vaikams
„Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ yra labai trumpa intervencija į miestelio gyvenimą. Kita vertus, itin smagu matyti, kaip vaikai, kurie dirbtuvių pradžioje buvo tylūs ir drovūs, „nurašyti“ suaugusiųjų neva „ai, tas, jis tikrai neturės ką pasiūlyti, jis niekuomet neturi idėjų“, staiga prašneka, aktyviai dalyvauja darbuose“, – prisiminė „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ atstovas.
Turiu pripažinti, jog kaimo ir miestelių vaikai, ypač paaugliai, kartais geriau už savanorius žino, kaip ten kokiais įrankiais naudotis. Jie patys tikrai turi patirties. O mažiausiems duodame lentą su švitriniu popierium, ir jie sau zulina.
Vienas iš šios iniciatyvos sumanytojų, garsus architektas Rolandas Palekas kartą yra pasakęs, jog galbūt per šias dirbtuves su kaimo vaiku kažkas pirmą kartą pasikalbės kaip su sau lygiu.
„Mes iš tiesų laikomės šios nuostatos – su vaikais bendraujame taip, tarsi jie būtų savo miesto viešųjų erdvių planuotojai. Nes juk dažniausiai vaikams daugų daugiausia pastatoma kokia nors standartinė žaidimų aikštelė. Šiemet viename miestelyje atradome daug suaugusiems pritaikytų erdvių, todėl naują erdvę įrengėme išskirtinai vaikams. Tai buvo tarp dviejų medžių kabantis tiltas, vaikai tokio labai norėjo. Kartu labai nustebinome miestelio seniūnę, nes ji nežinojo, kad vaikai nori būtent tokios aikštelės, ją įsivaizdavo visai kitaip“, – prisiminė A.Zdanavičius.
Prakalbus apie kabantį tiltą pašnekovas pasidžiaugia, jog pradėjus dirbti neretai atsiranda vietinių rėmėjų. Tai buvo ir šį kartą – brangų karstynės tinklą „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ komanda gavo visiškai nemokamai.
Vykdo projekte dalyvaujančių miestelių atranką
Miestelių atranką „KAD“ organizacinė komanda skelbia dar prieš vasarą. Jie išplatina kvietimą pretenduoti į projektą per seniūnijas ir savivaldybes, o paraišką teikiantys seniūnai turi atsakyti į kelis klausimus bei nufotografuoti kelias miestelio viešąsias erdves.
„Nuo pat projekto pradžių išsikelta taisyklė, jog keliaujame į miestelius, kuriuose ne daugiau kaip 1000 gyventojų. O realiai išeina, kad būna ne daugiau nei 600. Mažiausias, kuriame apsilankėme, teturėjo iš viso gal 300 gyventojų. Žiūrime paraiškas ir svarstome, kur mūsų dirbtuvės galėtų padaryti didžiausią postūmį, turėti didžiausią poveikį“, – sako A.Zdanavičius.
Paraiškų projektas visuomet sulaukia gerokai daugiau, nei turi galimybių aplankyti miestelių. Kasmet pagražinama nuo kelių iki keliolikos miestelių (2013-aisiais metais dirbtuvės vyko net 16-oje miestelių).
Grupė architektų, dizainerių bei menininkų nepatingi aplankyti ir tų miestelių, kuriuose dirbo praėjusiais ar užpraeitais metais. Jiems tiesiog įdomu, kaip laikosi jų pastatyti objektai. A.Zdanavičius džiaugiasi, jog dažniausiai objektai, minimaliai pakitę, stovi ir po metų, ir po dvejų.
„Tikslas yra, kad tas objektas būtų tik pirmasis postūmis. Jei gali 7 jauni žmonės per savaitę imt ir pastatyt kažką, padedami vaikų, tai vietiniai tikrai gali imti ir tvarkytis toliau“, – šypsosi pašnekovas.
Jei vietoje nepasitaiko geraširdis kaimynas ar lentpjūvė, turinti medienos likučių, dirbtuvių organizatoriai medžiagas, reikalingas naujam objektui, perka patys. Jie kasmet gauna finansavimą, kurį lygiomis dalimis išdalina miesteliams: už šias lėšas perkama mediena, dažai, varžtai ar netgi betonas, jei tokio prireikia. Vienam miesteliui skiriama apie keli šimtai eurų.
Kaimo vaikai savanorius gali pamokyti, kaip dirbti
Tipinė miestietė mama turbūt išsigąstų vaizdų iš dirbtuvių: kai kur vaikai įamžinti su šlifuokliais ar net su benzininiais pjūklais rankose – juk taip gali kažin ką nusipjauti!
„Į saugumą visa komanda žiūri labai rimtai, – patikino A.Zdanavičius. – Žiūrime, kam galime į rankas duoti elektrinį įrankį, o kas – dar per mažas ir su tuo elektriniu įrankiu... tiesiog nesusikaups jį turėdamas. Bet, turiu pripažinti, jog kaimo miestelių vaikai, ypač paaugliai, kartais geriau už savanorius žino, kaip kokiais įrankiais naudotis. Jie patys tikrai turi patirties. O mažiausiems duodame lentą su švitriniu popierium, ir jie sau zulina.“
Prisimenu, kaip viena mergaitė nustebusi pasakojo, kaip pirmą kartą gyvenime pamatė moterį taip pjaustant lentas su benzininiu pjūklu.
Kiekvienoje komandoje būna keli architektai, keli menininkai ir žmogus, turintis darbo su vaikais patirties.
„Šiais metais įvedėme dar ir „tyrėjo“ specialybę – kiekvieną miestelį lanko sociologė, kuri vykdo kokybinį tyrimą, kalbasi su vaikais, kaip jie gyvena. Greičiausiai apibendrinus jų atsakymus gims bakalauro darbas“, – sako A.Zdanavičius.
Pašnekovo teigimu, ne tik kaimui būrys architektų yra „įvykis“. Dažniausiai savaitė kaime su vaikais turi didžiulį poveikį ir savanoriams. Jie prisijungia prie projekto vedami skirtingų motyvų, tačiau į Vilnių grįžta kupini įspūdžių.
Reikia nepamiršti, jog čia be emocinių įspūdžių dar lieka ir rimtas statinys. Viename miestelyje, pavyzdžiui, iškilo lieptas per upelį, kuriam vietos seniūnija dar ilgai būtų ieškojusi lėšų.
Upynoje sukūrė slaptavietę
Antrą kartą projekte savanoriaujanti menininkė Lina Bartkutė-Friedt sako, kad ją į šias dirbtuves įtraukė draugai architektai.
„Manau, kad tokių projektų Lietuvoje labai trūksta. Juk taip suteikiame vaikams galimybę pasijusti kūrėjais, atsakingais už savo aplinką. Kadangi projektas man atrodo labai svarbus, norisi prie jo prisidėti savo idėjomis, laiku“, – sakė L.Bartkutė-Friedt, neseniai grįžusi iš dirbtuvių Upynos miestelyje.
Pašnekovės komanda kartu su vaikais sumeistravo apskritą ratą-suolelį, kurį pavadino „Takas-kambarėlis“. Uždara konstrukcijos struktūra gimė visiems sustojus ratu ir susikibus rankomis. Todėl šis takas tarsi simbolizuoja bendruomeniškumą. Čia galima pasislėpti nuo pašalinių akių, atsisėsti, prigulti, paskaityti knygą. Jis iškilo apleistoje, dilgėlėmis ir medžiais apaugusioje Upynos miestelio vietoje šalia Upynalės upės.
„Jau bedirbant mus aplankė senolis Klemensas, įkūręs vietos muziejų, ir atskleidė, kad anksčiau toje vietoje vykdavo ir festivaliai, ir hamakai supdavosi. Ta vieta iš miestelio nebus labai matoma – ji iš dalies slapta. Turbūt tas „takas-kambarėlis“ bus tarsi legenda, apie kurią žmonės pasakos, tačiau kad jį atrastum, jau reikės vietinių pagalbos“, – pasakoja L.Bartkutė-Friedt.
Galbūt tas „slaptumas“ ir buvo viena priežasčių, kodėl vietos vaikai pasirinko šią vietą – jiems kartais norisi pasislėpti nuo suaugusiųjų arba nuo kitų vaikų, kurių draugijos jie nepageidauja. „Tako-kambarėlio“ idėja organiškai gimė sujungus tris vaikų projektus.
Moteris su benzininiu pjūklu paliko įspūdį
L.Bartkutė-Friedt prisipažįsta: kur nors savanoriauti jai norėjosi seniai, tačiau pamėginusi tai daryti „Vaikų linijoje“, ji šią veiklą sustabdė – buvo psichologiškai per sunku. Tačiau noras kokiais nors būdais padėti Lietuvos vaikams išliko.
„Aš esu drabužių dizainerė ir menininkė, tad norisi savanoriauti ir padėti kitiems tose srityse, kurias vis tik išmanau geriausiai, – sakė savanorė. – Ar mane gąsdino pjūklai, plaktukai ir vinys? Ne, anksčiau rengdama įvairias parodas taip pat esu dirbusi tuos stereotipiškai vyriškus darbus.“
L.Bartkutė-Friedt pasakojo, jog dirbtuvių dalyviai kasdien papasakoja, kaip jie jaučiasi, kas tądien buvo įdomu, kas patiko ir kas nelabai.
„Prisimenu, kaip viena mergaitė nustebusi pasakojo, kad pirmą kartą gyvenime pamatė moterį taip pjaustant lentas su benzininiu pjūklu“, – juokėsi pašnekovė.
Pačiai L.Bartkutei-Friedt įstrigo tai, jog kaimo suaugusieji vaikams girdint švaistėsi frazėmis „Et, gi nieko čia nebus!“
„Bus. Žinoma, ir patys abejojome, ar tikrai spėsim, ar nespėsim. Bet kai padarėme, manau, tai buvo įrodymas ir patiems vaikams, kad tikrai galima kažką sumeistrauti, reikia tik noro“, – šypsojosi „KAD“ savanorė.
Architektūra ir jautrumas dera kartu
Įsijautę vaikai šioje vietoje nusprendė pakabinti dešimtvietį hamaką – arba tokį, kuriame tilptų pasisupti visa mokykla! L.Bartkutė-Friedt sako, jog architektai iškeliaudami vaikams įteikė didelį gabalą patvaraus tinklo ir palinkėjo, jog po kelių mėnesių sugrįžus apžiūrėti vietos hamakas iš tiesų suptųsi. O ką pati savanorė jaučiasi parsivežusi iš Upynos?
„Visi grįžę jaučiame šiokią tokią tuštumą. Per savaitę užsimezga graži draugystė ir staiga reikia atsisveikinti. Dauguma „Keliaujančių architektūros dirbtuvių“ savanorių nebūna pažįstami, tačiau turime labai glaudžiai dirbti, kad per savaitę ką nors nuveiktume.
Taigi jaučiuosi suradusi daug draugų – buvo liūdna išvykti. Neslėpsiu – buvo ir ašarų. Tiek iš vaikų, tiek iš mūsų. Visiems rekomenduoju: tai puikus iššūkis sau. Projektas yra labai visapusiškas: jam reikia ir jautrumo, ir komandinio darbo, ir kūrybiškumo, lankstumo, bendruomeniškumo“, – šypsosi pašnekovė.
