Pradedame interviu ciklą „Moteriški pašnekesiai“ – tai atviri, nuoširdūs ir jautrūs pokalbiai su moterimis apie jų skaudžias patirtis, ryžtą keisti savo gyvenimą, siekti svajonių bei tikslų. Tikimės, kad tikros, išgyventos istorijos paskatins ir kitas nekentėti smurto, ieškoti pagalbos, padrąsins nepaisyti atgyvenusių stereotipų ir skleisti kaip moterims.
Kilusi iš Kazlų Rūdos, po vidurinės mokyklos baigusi Politikos mokslų bakalauro bei Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistrantūros studijas, dabar jauna moteris dirba įmonių grupės rinkodaros direktore ir yra įvairių visuomeninių organizacijų – Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos, Tolerantiško jaunimo asociacijos, Rainbow rose, Pes women – valdybos/tarybos narė. Tačiau buvo laikotarpis, kada ji kentė smurtą.
– Kokia jūsų šeiminė padėtis?
– Esu ištekėjusi. Auginu keturis vaikus.
– Kokie socialiniai vaidmenys jums svarbiausi?
– Moteris, mama, žmona, žmogus. Telpa viskas vienu metu, nereikia skirti prioritetų ar rinktis, kas svarbiau.
– Papasakokite apie savo ankstyvąją šeimą.
– Mūsų šeima tuo metu buvo labai standartinė: mama, tėtis, kartu gyvenanti mamos mama ir du vaikai. Augau kartu su vyresniuoju broliu. Šeima tvarkinga, negerianti ir nesmurtaujanti. Kartu gyvenusi močiutė buvo svarbiausia moteris mano gyvenime.
– Kodėl ji tokia svarbi jums?
– Ji mokė mane, ruošė šeimai. Jos istorija – dramatiška. Močiutė tiek vaikystėje, tiek suaugusi patyrė smurtą. Kai ji mane mokė gyvenimiškos išminties, galvojau, kad man taip nenutiks, tačiau pati nepajutau, kaip patekau į smurtinę aplinką. Smurtas artimoje aplinkoje močiutės gyvenimą pakeitė iš esmės.
– Kokia jūsų močiutės istorija?
– Aštuonerių ji liko našlaitė. Prieš mamą ir kitas seseris smurtavęs močiutės tėvas pasakė, kad mamos buvo silpna širdis ir dėl to ji numirė. Iš tiesų jis iš vakaro savo žmoną taip sumušė, kad kitą rytą ši tiesiog nebeatsikėlė.
Kai močiutė mane mokė gyvenimiškos išminties, galvojau, kad man taip nenutiks, tačiau pati nepajutau, kaip patekau į smurtinę aplinką.
Tais laikais neturtingos šeimos atiduodavo dukteris tarnauti. Mano močiutė tarnaite tapo keturiolikos. Vienoje iš šeimų, kur ji dirbo, buvo išprievartauta. Po prievartos močiutė susilaukė nesantuokinės mergaitės, kuri neišgyveno, nes pati gimdyvė, galima sakyti, buvo dar vaikas. Merginai „su tokia dėme“ vyrą gauti buvo sunku. Ištekėjo už senelio.
Senelis irgi buvo ne Dievo dovana – pijokas, lošėjas, smurtautojas ir mergininkas. Gimė mano mama – vėlyvas vaikas. Išgirdusios, kad senelis paršlitinėja, močiutė su mama bėgdavo iš namų slėptis ant šieno, patraukdavo kopėčias, kad šis jomis neliptų. Neradęs kopėčių senelis daužydavo langus.
Jis kortomis pralošė namus. Šeima atsidūrė gatvėje. Senelis mirė gana greitai – girtas nuskendo. O močiutė su mano mama, kuriai tada buvo devyneri, liko be pastogės. Auginti dukrą vienai buvo sudėtinga.
– Minėjote, kad patyrėte smurtą? Kada tai buvo?
– Su smurtu susipažinau ne iš vadovėlių ir tikrai ne konferencijose. Į smurtinę aplinką mane atvedė labai didelė graži pirmoji meilė. Tie dalykai prasidėjo labai nekaltai, kaip ir daugybei moterų. Ruošiant šeimos gyvenimui, santykiams, buvo kartojama, kokia tu turi būti, kad reikia vyro klausyti, būti nuolankia, o kokie tavo poreikiai ar pomėgiai ir kaip jie turi skleistis šeimoje, niekas nekalbėjo. Iš esmės toks auklėjimas nemoko, kaip kurti lygiaverčius santykius.
Mes visos esame girdėjusios, kad jei vyras draudžia dažytis ar ryškiau apsirengti, ilgiau užtrukti su draugėmis, tai jis tą daro tikslingai, norėdamas neva apsaugoti. Niekam nekyla įtarimų, kad jis nori moterį kažkaip smurtiškai apriboti. Laikoma, kad tai yra meilė ir rūpestis. Ilgainiui tie kontrolės mechanizmai vis stiprėja, darosi griežtesni, pavirsta elektroninio pašto, telefono tikrinimu ir persekiojimu, pinigų ribojimu. Nuolat turi duoti ataskaitas, kad esi viena namuose.
– Ar jūs buvote sukūrę šeimą?
– Ne. Kartu mes gyvenome kurį laiką, tačiau labai trumpai. Studijavome skirtinguose miestuose. Atstumas sudarydavo galimybę išeiti iš nuolatinės kontrolės, tačiau ir būdama kitame mieste kontrolę jauti, nes būtinai visada turi pakelti ragelį, o kad įrodytum, jog esi namie, turi nueiti į tualetą nuleisti vandenį ir daryti panašius absurdiškus dalykus.
– Ar kontrolė peraugo į fizinį smurtą?
– Iš pradžių buvo kontrolė, paskui buvo ir seksualinis smurtas, kai viena pusė nori, kita ne, bet vis tiek privalai. To buvo siekiama terorizavimu ir kitais būdais. Tačiau, kai esi jauna ir tau niekas neaiškina, nelabai susivoki, kad lytiniai santykiai turi būti abipusiu noru ir sutarimu.
– Kokie buvo jūsų jausmai tuo metu, kai tekdavo patirti kontrolę?
– Absurdo jausmas. Ir tuo pačiu jautiesi kalta, nes antra pusė kala: „Aš nesu šalia tavęs ir nežinau, ką tu darai.“ Esi be kaltės kalta ir privalai nuolat įrodinėti lojalumą, ištikimybę, nors nėra pagrindo galvoti kitaip. Tas vargina. Kai prasidėjo konfliktai dėl to, atsirado ir fizinio smurto.
– Kokios konkrečios situacijos išprovokuodavo fizinį smurtą? Ar kaltas alkoholis?
– Ne, nebuvo alkoholio. Tai nutikdavo, kai aš išdrįsdavau pasipriešinti, „atsistoti į pozą“ ir už save pastovėti. Kada aš atsakydavau į spaudimą, tada prasidėdavo smurtas.
– Ar aplinkiniai žinojo, kad jūsų tokie santykiai?
– Ne.
– Kodėl nepasakojote?
– Man buvo be proto gėda. Viešai aš pirmą kartą pasakoju savo istoriją. Privačiuose pokalbiuose jau kuris laikas esu atsivėrusi, bet tuo metu niekas nežinojo, išskyrus porą artimiausių draugių, kurių viena apie tai prasitarė klasiokui.
Su juo buvome labai artimi, ir jis pasiūlė pagalbą, sakydamas, kad taip neturi būti. Supratau, kad yra, kas mane gali apginti, ir man lyg akmuo nuo širdies nusirito.
Kartą, mums susiginčijus, jis mane nustūmė nuo laiptų. Tėtis tada matė, tačiau nespėjo pasivyti.
– Kodėl nieko nesakėte savo šeimai?
– Brolis jau buvo žuvęs. Mamai ir tėčiui aš nepasakojau dėl to, kad nesuvokiau, kaip. Be to man buvo gėda ir baisu. O kai tau nuolat pateikiama: „Čia tu kalta, kad aš turiu su tavimi taip elgtis“, po kurio laiko pradedi galvoti: „Taip, aš pati kalta.“
Kartą, mums susiginčijus, jis mane nustūmė nuo laiptų. Tėtis tada matė, tačiau nespėjo pasivyti. Jis įšoko į mašiną ir išlėkė įsižeidęs, o aš likau stovėti su jausmu, tarsi būčiau kalta. Tada pamačiau, kad tėtis dėl manęs yra pasiryžęs viskam. Tai pridėjo pasitikėjimo savimi.
– Kas padėjo išeiti iš tokių santykių? Kaip susivokėte, kad reikia nutraukti juos?
– Iš tų santykių išėjau nesąmoningai. Supratau, kad taip gyventi nebegaliu, bet nebuvo taip, kad aš apsisprendžiau ir išėjau. Tuo metu dėkingai susiklostė aplinkybės – jis susirado kitą moterį, ir mes tiesiog išsiskyrėme.
Kurį laiką jis bandė būti ir su ja, ir su manimi kartu. Tačiau, kada jo dėmesys pamažu krypo į kitą žmogų, naują žaislą, nuo manęs natūraliai tolo. Kita vertus, aš jau nebetylėjau, pradėjau nebebijoti.
– Kas padrąsino? Paprastai moterys tokiuose santykiuose gūžiasi vis labiau ir labiau...
– Aš esu labai kantrus žmogus. Mane galima kankinti ilgai, kol aš pratrūkusiu. Kai pajaučiau, kad nebegaliu atsakyti už save, kai pradėjau matyti, kad, ko gero, artimiausias po ranka esantis daiktas gali lėkti jo kryptimi, tada supratau, kad jau pati darausi pikta ir agresyvi.
– Kiek metų truko santykiai?
– Trejus. Pusantrų jie buvo gražūs, nors ir su laibai aiškiai nubrėžtom taisyklėm, kokia aš turiu būti. Visi pavojaus ženklai jau buvo iš pradžių, bet neatpažinau jų, nes neturėjau patirties, o aplinka palaikė vaikino elgesį. Aš ir dabar matau, kad jauni žmonės žaidžia tuo: „Oi, man vaikinas neleidžia...“ Dabar man kūnas pagaugais eina girdint tokias kalbas. Šiandien jis tau neleidžia išeiti su drauge, rytoj uždraus viską.
– Kaip manote, kas kitas moteris paskatintų nekentėti smurto? Jūs ir pati minėjote, kad prireikė laiko, kol supratote, kad teisės turi būti lygios.
– Reikia vienodų standartų abiem lytim. Dabar, kas galima vyrui, jokiu būdu negalima moteriai. Aš tą neteisybę visą laiką jaučiau, bet tada dar niekas apie tai nekalbėjo.
Apie seksualinį priekabiavimą darbe pradėjome kalbėti kokiais 2003 ar 2004 metais. Tada visi buvo pakraupę, kad bendradarbei nebus galima pliaukštelėti per užpakalį.
Mane apėmė panika. Aš pabėgau į tualetą ir paskambinau draugei, kuri suorganizavo mano gelbėjimo operaciją.
– O jūs pati esate patyrusi tokių situacijų?
– Taip. Kelis kartus, ir kur kas sudėtingesnių.
– Ar galėtumėte papasakoti?
– Buvo situacija, kai prie manęs priekabiavo akivaizdžiai, net biuro duris užrakino. Buvau šoke, teko kviesti policiją.
Pirmajame darbe teko dirbti viršvalandžius. Viršininkas užsuko pas mane kažko paklausti neva darbiniais reikalais. Bet prasidėjo kojų grabinėjimas. Pasakiau, kad tai nesusiję su darbu. Jo atsakymas buvo: „Nereikia laužytis. Mes gi suaugę.“
Buvau labai išsigandusi. Mane apėmė panika. Aš pabėgau į tualetą ir paskambinau draugei, kuri suorganizavo mano gelbėjimo operaciją. Kai pradėjau klykti, kad atvažiuoja policija, tada jis atrakino duris ir pasakė: „Nenoriu tavęs akyse matyti.“
– Kokios buvo pasekmės?
– Kitą dieną jis atėjo į darbą kaip niekur nieko. Vėliau atsirasdavo ekstra darbų, kuriuos reikia padaryti. Tačiau kai tau dvidešimt vieneri, kai tai tavo pirmas darbas, to nesureikšmini. Tuo metu jau buvo pirmieji atvejai, kai pradėjo moterys kalbėti.
Dar ir dabar apkaltina tave, kad sijonas per trumpas, iškirptė per gili ar tu pati kūno kalba siuntei akivaizdžius ženklus, o tuo metu tas spaudimas moterims buvo dar stipresnis. Iš kitos pusės – gėdos jausmas. Tai buvo pirmas atvejis, ir apie jį aš labai ilgą laiką nekalbėjau. Vėliau dar buvo keletas skirtingų situacijų.
– Dalyvaudama įvairių visuomeninių organizacijų veikloje kviečiate moteris būti solidariomis ir palaikyti bendrus siekius. Kas yra moterų solidarumas?
– Solidarumas yra tuomet, kai moteris moterį besąlygiškai palaiko, padeda kilti, siekti. Svarbu palaikymas visose srityse – darbe, namuose, sprendžiant problemas, džiaugiantis draugyste.
Realiame pasaulyje konkurencijos tarp moterų daugiau nei solidarumo. Tai liūdina. Dažnai kitoje moteryje matome varžovę, bet ne draugę, pagalbininkę, partnerę. Dėl to pasiekiame mažiau, link lyčių lygybės judame lėčiau.
– Kokie piketų siekiai?
– Didžiąja dalimi tai politinio spaudimo priemonės. Kreipimasis į parlamentarus raštais nedaro reikiamo poveikio. Politikai išgirsta tik tada, kai juos priverti jaustis nepatogiai – pradedi mojuoti vėliava po langais, iškeli klausimą žiniasklaidoje ar viešai iškoneveiki. Klausimai nesprendžiami metų metais. Vyksta susirašinėjimai, pseudoderinimai, o proveržio nėra.
– Į kokias idėjas norite atkreipti dėmesį?
– Jos yra labai skirtingos: dėl pagalbinio apvaisinimo, abortų draudimo, dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Konvencijoje kalbama apie smurtą prieš moteris, kuris yra skirtingų rūšių bei pakopų, todėl ši tema buvo aktuali kiekviename pikete.
– Kodėl didelė dalis pačių moterų pasisako prieš Stambulo konvenciją?
– Dėl to, kad neskaitome originalių dokumentų. Iš senų laikų užsilikusi nuostata, kad tai, kas vyksta namuose, yra šeimos reikalas ir nedera į ją kištis. O kad šeimoje moteris nuolat mušama, užmerkiame akis. Ar tikrai šventa yra tokia šeima, kurioje diena iš dienos silpnesnieji kenčia pažeminimą, smurtą – seksualinį, fizinį, psichologinį, ekonominį?
Mes įsivaizduojame, kad smurtą patyrusi moteris būtinai yra asociali, neišsilavinusi, turinti polinkį į girtuoklystę. Ir labai klystame.
Kaip žmogus, su tuo susijęs ir tuo pačiu turintis patirties, galiu pasakyti, kad moterys vengia kovos dėl nežinojimo ir dėl mitų. Kaip moteris, kuri patyrė visų formų smurtą, galiu patvirtinti, jog reikia laiko, kad tu galėtum atsistoti ir pasakyti: „Aš patyriau smurtą.“
Mes įsivaizduojame, kad smurtą patyrusi moteris būtinai yra asociali, neišsilavinusi, turinti polinkį į girtuoklystę. Ir labai klystame. Tai yra tos moterys, kurias mes susitinkame kiekvieną dieną gatvėje, darbe, į ugdymo įstaigas palydėję vaikus bei kitose vietose.
– Visuomenėje pasirodote kaip agresyvi kovotoja už moterų teises.
– Aš ir esu agresyvi ten, kur to reikia. Tai priklauso nuo to, su kuo bendrauju. Anksčiau tokia nebuvau. Taip mane mato tie, su kuo susiduriame kovinėje srityje. Laikui bėgant aš supratau, kad toks įvaizdis, kurio aš tikslingai nekūriau, man padeda gyventi, saugo.
Nemalonios situacijos iki manęs nebeateina. Esu girdėjusi komentarų, kad esu labiau vyriška nei moteriška. Nejaučiu, kad dėl to būtų nukentėjęs mano moteriškumas ar man jo trūktų. Turiu vyrą ir nuostabių draugų. Jie žino, kokia aš galiu būti.
– Kas jums yra motinystė?
– Vienas nuostabiausių man nutikusių dalykų. Niekada nesiekiau žūt būt ištekėti tam, kad save įprasminčiau, tačiau visada norėjau turėti vaikų, labai jų laukiau, planavau.
– O moteriškumas?
– Gimti moterimi yra ir didžiulė privilegija, ir laimė, ir prakeiksmas tuo pat metu. Svarbu išmokti tarp tų dalykų laviruoti, rasti balansą nedraugiškoje aplinkoje ir išsaugoti savo gerąsias savybes.
– Kokių pokyčių mūsų visuomenėje reikia, kad smurto, kokį payrėte jūs, jūsų močiutė – o jis iki dabar išlikęs – būtų mažiau? Kad netoleruotume seksualinio priekabiavimo? Ar tam reikia politinių sprendimų, ar pokyčio visuomenėje, žmonėse?
– Visko. Šiandien visuomenė tą poreikį jaučia labiau. Kai pabendrauju su jaunesniais vyrais, jie jau supranta, kad tai labai destruktyvu. Kad priekabiavimas nėra vien mergaičių ar moterų problema, bet ir vyrų. Auklėjimas, kad berniukai yra nugalėtojai, užkariautojai, o mergaitės turi prisitaikyti ir su viskuo sutikti, yra klaidingas. Mes berniuko ir mergaitės neauginame lygiaverčiais nuo pat kūdikystės.
– Kokią esminę žinutę norėtumėte perduoti?
– Linkėčiau, kad daugiau būtų moterų, kurios dalinasi patirtimi. Mane visą laiką stebina statistika – skaičiai siaubingi: tiek procentų fizinio smurto, tiek – seksualinio priekabiavimo... Apmąstydama vien savo istoriją – kiek kartų kokių smurto formų patyriau, – matau, kad statistika pagražinta į geresnę pusę. Tačiau, kai reikia surasti moterį, kuri tai išgyveno, beveik neįmanoma.
Jei norime išgyvendinti smurtą iš visuomenės, mes turime kalbėti visos apie tai, nesislapstydamos ir nebaksnodamos, kad mušimas – tai tik asocialių moterų problema. Smurto yra visur.
Smurtas nesusijęs su statusu ar socialine padėtimi, jis kyla ne dėl to, kokioje šeimoje gimei ar kad tavo aplinka išimtinai smurtinė. Ne. Smurtas susijęs tik su tuo, kad esi moteris, esi silpnesnė ir tave traktuoja kitaip. Tie šikniai, kurie smurtauja, diskredituoja kitus vyrus, kurie iš tiesų yra partneriai, globėjai ir kurie mato moterį kaip draugę bei mylimąją.
Tel.: 8 800 01230, 8 5 210 7176
Tel.: 8 5 211 2023, 8 5 211 2567
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
