– Kaip karantinas pakeitė jūsų kasdienybę?
– Visi gavome didžiulį išbandymą su daug klaustukų: o kas toliau??? Mūsų, kaip ir daugelio žmonių visame pasaulyje, veikla sustojo. Kadangi esu scenos žmogus, be žiūrovų, be scenos, mano profesija neįsivaizduojama. Bet turiu kitą smagų užsiėmimą – galiu rašyti knygas, tad šiuo metu tuo ir užsiimu – rašau šeštąją knygą.
Telefonu bendrauju su draugais, jaučiu kaip ne vieną yra užvaldęs nerimas, liūdesys, netgi pyktis, todėl norėdami pakelti visiems nuotaiką su vyru prisigalvojome visokiausių smagių dalykų.
Susikūrėme „namų teatrą“: pasikabinome teatrinę uždangą, susiradome palėpėje visokiausių rekvizitų ir pradėjome kurti mini spektakliukus. Netgi vyras įsitraukė į tuos etiudus.
Siunčiame juos draugams, tokiu būdu ir juos džiuginame, ir patys pasilinksminame. Žmonės rašo, komentuoja, kad pakėlėme jiems nuotaiką, ragina, kad ir toliau kurtume ir keltume jiems ūpą. Paprastai tokiems žaidimams neturime laiko ir tuo neužsiimtume, o šis laikotarpis atskleidė daug įdomių ir gražių dalykų.
Susikūrėme „namų teatrą“: pasikabinome teatrinę uždangą, susiradome palėpėje visokiausių rekvizitų ir pradėjome kurti mini spektakliukus.
Kas dar? Jaunystėje labai daug megzdavau. Teatre net juokdavosi, kad Nijolės net puodai apmegzti. Iš štai po 30 metų ir vėl atradau šį užmirštą ir taip anksčiau mėgtą užsiėmimą. Šiemet nuvažiavusi į Tenerifę aplankyti anūkės pirmą kartą po šitiek metų paėmiau virbalus ir numezgiau jai megztuką.
Dabar, per karantiną, susimąsčiau – negi nerasčiau namuose kokių užsilikusių siūlų? Visus siūlus ir virbalus buvau išdovanojusi, manydama, kad daugiau gyvenime nemegsiu. Radau! Klausau žinių – juk rankos laisvos, galiu megzti! Kažkam padovanosiu savo rankų darbo megztinį.
Labai mėgstu skaityti, bet vėlgi dėl laiko stokos buvo susikrovęs visas kalnelis neperskaitytų knygų. Dabar tas kalnelis mažėja.
Nors paprastai ir taip daug gaminu, šį užsiėmimą ypač mėgstu, bet šiuo karantininiu metu virtuvėje esu kaip niekad kūrybinga. Turiu pasukti galvą, kaip nelakstant į parduotuves iš esamų produktų sukurti šventę. Paprastomis dienomis, kai visur lėkdavau, apie tai net nesusimąstydavau, o dabar atrandu visokiausių veiklų, kurios buvo užmirštos.
– Kokios jūsų mintys apie karantiną?
– Aš į karantiną žiūriu taip: jeigu negali nieko pakeisti, tai ar verta panikuoti? Svarbiausia – likti namuose. Dar karantino nepaskelbus intuityviai pajutome, kad reikia riboti susitikimus. Abu su vyru sąžiningai sėdime namie jau daug ilgiau, nei tęsiasi pats karantinas. Labai atsakingai į visa tai žiūrime.
Žmonės, kurie leidžia įstatymus, jaučiasi lyg dievai, lyg jiems tos pačios taisyklės negaliotų.
Per 35 dienas tik vieną kartą vyras ėjo į parduotuvę, apsitaisęs ne tik kauke ir pirštinėmis, bet ir skafandrą specialų pasidaręs. Su žmonėmis apskritai nekontaktuojame, suprantame, kad šį momentą tiesiog reikia išlaukti.
Tačiau, atsiprašau, kur tie pavyzdžiai? Man net kūnas pasišiaušė, kai per vieną televizijos programą pamačiau epizodą, kaip mūsų valdžios atstovai, davę visiems nurodymą uždaryti kavines ir restoranus, sėdi Seimo valgykloje ir sau skaniausiai pietauja. Negana to, dar ir pasipiktinę, kad juos kalbina žurnalistė ir trukdo jiems valgyti, nors aiškiai ant durų parašyta – „Maistas tik išsinešimui“.
Mane tiesiog nupurtė tas epizodas. Žmonės, kurie leidžia įstatymus, jaučiasi lyg dievai, lyg jiems tos pačios taisyklės negaliotų. Tai ko tada norėti iš žmonių, kurie nepaklūsta? Juk mato tokius pavyzdžius! Nesakau, kad visi valdžios atstovai tokie, bet šis epizodas mane labai sukrėtė.
Ką turi galvoti žmogus, kuris atidarė restoraną paėmęs paskolą ir jam uždrausta vykdyti bet kokią veiklą? Ir jis šių draudimų paiso, galbūt net yra ties bankroto riba, o štai išrinktiesiems įstatymai negalioja.
Šis karantino laikotarpis dar labiau išryškino, kas yra kas, todėl, manau, ne vienas pagaliau suprasime, kaip atsakingai turime rinkti valdžią.
Mes vieni kitiems turime rodyti pavyzdžius, kuo daugiau tų pavyzdžių tuo geriau, ir visai nesvarbu, ar žymus žmogus, ar ne. Tiesiog jei taikoma taisyklė, ji turi galioti visiems – taip pat ir Seimo nariams.
– Koks jūsų patarimas šiuo laikotarpiu?
– Visiems labai linkiu vilties ir tikėjimo. Tas košmariškas sapnas tikrai baigsis, vėl matysimės su artimaisiais, draugais, manau, būsime daug ką perkainavę, įvertinę ir žinosime: padarėme viską, kad kuo greičiau šitą virusą įveiktume. O kol kas dar vis likime namuose.
