Juk geriau kilti karjeros laiptais, siekti paaukštinimo, daryti verslus, o ne zubrinti nepaskaitomų filosofų tekstus iki išnaktų. Galbūt, jei darbovietė apmoka mokslus, arba grįžti studijuoti tam, kad įgytum trūkstamų įgūdžių, yra kitaip. Bet jei vienintelis akstinas varstyti universiteto duris yra... smalsumas? Ar tai pakankama priežastis studijuoti? O gal tai pati geriausia priežastis?
Kad ir kaip būtų, kažkas viduje mane nepaliaujamai kvietė sugrįžti į akademinį pasaulį, nors paraleliai jo labai bijojau. Bijojau pasijusti visiška kvaiša, būti demaskuota kitų, kaip neakademiškas žmogus (hehe), bijojau, kad akademija pilna šaltų, robotiškų žmonių, kurie išsiurbs iš manęs mano kūrybinę gyvastį (lol).
Dabar šių minčių labai juokinga, nes jos negalėjo būti toliau nuo tiesos, tačiau tuo metu man tai buvo rimti klausimai.
Taigi, turėjau didelių abejonių prieš stodama studijuoti magistrą. Man buvo 33-eji, jaučiau, kad savo siauroje fotografinėje nišoje pasiekiau piką, galėjau ramiai toliau kurti ir uždirbti pinigus. Nieko netrūko, bet jaučiau giluminę intelektualinę stagnaciją. Pradėjau jausti, kad kartoju pati save, jog trūksta intelektualinių iššūkių.
Kadangi man pačiai nėra nieko seksualiau negu aštriai veikiantis protas, ėmiau jausti, jog stokoju gyvybinės energijos, įkvėpimo, netikėtų idėjų, nuostabos, kad kažkas mane intelektualiai išmuštų iš vėžių, sujudintų, sunervintų, pakrutintų smegenų vingius.
Nenorėjau keisti partnerio, nes jis labai fainas, neturėjau progos išvažiuoti pakeliauti, nes buvo karantinas, tad studijos tapo realiausiu galimu pokyčiu.
Nors pati nuolat skaičiau įvairias knygas, žmogus jau toks sutvėrimas, kad nori nenori, smegenys galiausiai ima rinktis tuos pačius, patikrintus dalykus ir nustoja ieškoti naujovių. O studijuojant protą plečiančios diskusijos vyksta kiekvieną mielą dieną! Intelektualinė mankšta, geriausių argumentų ieškojimas, savo turimų argumentų permąstymas ir kritiškumas savo pačios mąstymo klaidoms, nuolatinis susidūrimas su tuo, kaip mąsto ir argumentuoja kiti – visa tai gali išbudinti iš bet kokio sąstingio ar sukibimo su „tai mano nuomonė“, „aš taip galvoju“.
Dabar pagalvojau, kad mokymasis universitete turi kažką bendro su psichoterapija – tenka iš esmės peržiūrėti tai, ką ir kodėl manai, kuo esi įsitikinęs bei patikrinti, kiek tie dalykai atlaiko kritišką, skvarbų žvilgsnį. Iš pradžių būna nepatogu ir sunku, bet vėliau pamatai, jog gyvenimas tapo daug įdomesnis bei autentiškesnis.
Buvo daug priežasčių, dėl kurių galiausiai nusprendžiau studijuoti magistrą. Tačiau pirmasis impulsas kilo, kai išgirdau archeologės Marijos Gimbutienės pasakytus žodžius: „Mokslas gali kvepėti žemuogėmis.“ Jau studijuodama atradau, jog mokslinė veikla tikrai labai panaši į kūrybą, tik daug labiau apribota metodikų ir taisyklių, jai taikomi daug griežtesni reikalavimai bei rėmai.
Rėmų aš visada labai bijojau, tačiau būtent sąmoningai pasirinkti rėmai padeda pasiekti meistrystę. Kaip rašoma senovės Kinijos išminties knygoje „I Ching“: „Neribotos galimybės žmogui netinka: jei jos egzistuotų, žmogaus gyvenimas ištirptų beribėje erdvėje. Tam, kad žmogus taptų stiprus, jo gyvenimas turi būti susaistytas pareigų ir savanoriškai prisiimtų apribojimų. Individas pasiekia prasmingą išsipildymą kaip „laisva siela“ tik apsupdamas save ribomis ir nustatydamas, kokios yra jo pareigos.“
Tai štai, kodėl taip svarbu sąmoningai pasirinkti savo rėmus – studijas – ir kodėl studijuoti būnant vyresniame amžiuje man atrodo daug smagiau. Sąmoningas apsisprendimas studijuoti, asmeninis pasiryžimas ir visapusiškas įsitraukimas į studijas yra viena didžiausių dovanų gyvenime, kurią galėjau sau padovanoti.
Jei kam nors atsiduodame pilnai, grąža visada materializuojasi puikiuose rezultatuose, tačiau rezultatai nublanksta prieš proceso magiją, kuri kyla iš jau minėto sąmoningo atsidavimo/įsitraukimo. Studijuoti, mokytis yra pamatinis žmogaus poreikis – juk ne veltui esame nuolat tobulėjanti rūšis. Todėl šioje situacijoje matau tik win win situaciją.
Kas man šiandien ypač patinka akademijoje, tai jos tarpdiscipliniškumas. Įstoję mokytis teisės, galėsite pritaikyti ją žmogaus teisių lauke, astrofizika atrakins senųjų religijų tekstus naujomis spalvomis, psichologija bus pritaikoma politikos moksluose, fotografijos žinios – antropologijoje.
Viskas tarpusavyje siejasi kaip niekada anksčiau, o gal kaip tik taip, kaip ir būdavo anksčiau – studijuoji ne siaurą sritį, bet mokaisi mąstyti, suvokti, aprėpti, įsigilinti. Ir dar: universitete atradau visai ne žmones – futliarus, ko taip bijojau iš pradžių, o be galo daugiabriaunius, susidomėjusius, trykštančius idėjomis, nors turinčius savo sąmoningai pasirinktas ribas, individus.
Kas man šiandien ypač patinka akademijoje, tai jos tarpdiscipliniškumas.
Radau bendruomenę, kurios dalimi neišvengiamai tapau praėjusi visus patikrinimus rašto darbų, egzaminų ir atsiskaitymų ugnimi. Kas man šiandien nepatinka mūsų kultūroje, tai toksiškas jaunystės idealizavimas, kuris blokuoja žmones (kurie būdami vyresni pajunta norą keistis ir transformuoti savo gyvenimus) nuo akademinių nuotykių.
Viduje jie gali girdėti internalizuotą visuomenės gausmą: „Tu per sena/as.“ Tai yra absoliuti nesąmonė. Įvairovė akademijoje (amžiaus, lyties, seksualinės tapatybės ir t.t.) yra nuostabus bei horizontus plečiantis reiškinys.
Baigiau magistrą prieš du mėnesius, tačiau jau dabar ilgiuosi savo kurso draugų, dėstytojų, diskusijų. Jei svarstote, ar studijuoti, aš jums sakau – studijuokite. Bus labai sunku suderinti studijas su kasdieniais įsipareigojimais, teks smarkiai apriboti socialinį gyvenimą, patirsite daug streso prieš atsiskaitymus, keiksitės per sesiją, bet studijų magija jus pakeis negrįžtamai.
