„Kai atėjau į konkursą, man sako: parašyk veiklos planą. O ką rašyt? Pamenu, atėjau į darbą statybose, atsisėdau, paėmiau gabalą tapeto ir pradėjau rašyt. Rašiau, kaip man atrodė.
Pagalvojau: juk reikia dirbti su žmonėmis. Nieko aš niekam nežadėjau, parašiau, kaip galvojau. Kaip, kas, kodėl tie žmonės neturi namų, kad darbas su žmonėmis yra sudėtingas, kad kiekvienas žmogus yra individualybė, todėl negalima jam negalima plano parašyti.
Dar pridėjau, kad aš – kaip statybininkas – statau namą ir turiu tikslią dokumentaciją, sąmatą, projektą, bet net ir čia būna nenumatytų dalykų, tai kaip galima parašyt planą apie žmogų? Viską taip ir parašiau, išėjo kokie 4–5 lapai. Kaip paskui pamačiau, tai kiti konkurso dalyviai parašė po pusę lapo“, – pasakojo R.Eimutienė.
Nei pažinčių savivaldybėje, nei patirties neturėjusi Rita konkursą laimėjo, nors jame dalyvavo 21 kandidatas. Jonavietė juokiasi, prisiminusi pokalbį su tuometiniu savivaldybės administracijos vadovu.
Kai jos paklausė, kodėl ji apskritai kandidatuoja, jei turi darbą, ši atšovė, kad pas privatininką statybose nemoka algų, o čia jai garantuota nuolatinė alga.
„Taip ir pasakiau tiesiai šviesiai. Galvojau, kad tikrai nelaimėsiu“, – prisiminė R.Eimutienė.
Ir laimėjo. Taip ji elgiasi iki šiol. Visada – tiesiai šviesiai, be užuolankų ir taip – jau daugiau nei dvidešimt metų.
***
„Aš būsiu jūsų direktorė“, – pasakė pirmą kartą, atėjusi į nakvynės namus.
Tačiau pamatytas vaizdas ją pribloškė: „Vaikšto kažkokie piliečiai, į žmones nepanašūs. Visi girti, sudaužyti. Smarvė. Sėdi budėtoja, stalas – sulaužytas, ant dviejų plytų paremtas. Klausiu budėtojos: kas čia per nakvynės namai? Ji man ištraukė du popieriukus, parodė, vidaus tvarkos taisykles“, – pirmą savo darbo dieną prisimena R.Eimutienė.
15min GYVENIMAS pokalbis su R.Eimutienė – apie kelius, kurie atveda žmones į nakvynės namus, apie užaugusią antrą pašalpininkų kartą ir keistą kasdienybę.
– Rita, pirmasis įspūdis buvo toks stiprus, kad prisimenate iki šiol?
– Gulėjo, pamenu, toks senukas, viską po savim darė. Patalpos visos baisios, tualetai – dar labiau. Galit įsivaizduoti, kokia ten aplinka buvo.
Nakvynės namuose dirbančią sutikau ir tokią Salomėją. Ji buvo ūkvedė. Salomėja buvo pirmoji inžinierė, kuri su Lubiu (verslininku Bronislovu Lubiu – aut.) pradėjo statyti „Azoto“ fabriką. Bet kai išėjo į pensiją, tai atėjo dirbti į nakvynės namus, kad turėtų už ką pragyventi. Buvo baisus laikas.
Tad žiūriu, Salomėja kibire su pagaliu verda kažkokius skudurus. Sakau, ką jūs čia darote? O ji: patalynę skalbiu, virinu.
Pradėjome nuo higienos. O publika? Dabar mano valkatos auksiniai, palyginti su tais, kokie buvo tada. Tada buvo nesuvaldomi, jiems viskas buvo tas pats, jie atėję iš kalėjimo, siuntė visus, kur nori.
Bet man padėjo. Kartą žiūriu, iš skudurų lovoje išlenda pažįstamas veidas. Vienas, kitas. Pasirodė, kad čia gyveno ir mano statybininkai. Kai statybos baigėsi, neradę darbo jie prasigėrė, todėl žmonos juos išvarė. Vyrai juk silpnesni už moteris. Tad jie man labai padėjo. Nes iš tų, kurių nepažįsti, galėjai išgirsti visko, net ir grasinimų. O statybininkai – normalūs žmonės, tik tapę benamiais. Jie mane apsaugojo, kad aš jokio fizinio susidorojimo negaučiau.
– O buvo tokių grėsmių?
– Pradžioje kaip migloje dirbau, o paskui gal ne. Nežinau, gal dėl to, kad aš juos priimdavau tokius, kokie jie yra? Į vatą nieko nevyniojau, bet ir moralų neskaitydavau.
Vieną kartą buvau laibai išsigandusi. Susipjovė iš kalėjimo sugrįžę vyrai, vienas – narkomanas. Triukšmas didžiulis, atbėgau ir nutiko taip, kad aš atsidūriau kambaryje, tarp jų. Išeiti negaliu, durys uždarytos, jie penkiese, manęs net nemato. Vienas – butelį pradaužęs, kitas – šakutę rankoj turi, kitas – dar kažką, aplinkui viskas laksto. Kažką negražaus užrėkiau. Taip jie mane pamatė, aš išbėgau į koridorių ir tada jau pradėjau šaukti. Buvo baisu, bet po to sau į galvą įsikaliau: jei kas nors, aš į vidų neinu.
Yra labai gera tramdymo priemonė. Kartą, seniai, buvo konfliktas, policija dar nebuvo atvažiavusi. Ir man šovė į galvą mintis, sakau kolegom: atneškit man kibirą šalto vandens. Kliustelėjau. Suveikė labai. Ir jei kas nors tokio būna, vis prašau, kad man atneštų šalto vandens. Užtenka ir pagrasinimo vandeniu.
Į vatą nieko nevyniojau, bet ir moralų neskaitydavau.
– Kiek žmonių per tą laiką praėjo nakvynės namuose?
– Niekada neskaičiavau. Apie 200 per metus. Tai va, jau 21 metai.
– Rita, kas žmogų atveda į nakvynės namus? Kas nutinka jo gyvenime, kad jis nebeturi namų?
– Dabartiniai žmonės yra iš pašalpų kartos. Jau ne pirma tokia karta. Ateina ir iš vaikų namų, kai nepritampa gyvenime. Juk iš ten išeina jaunas žmogus, kuris iki tol buvo aprengtas ir pamaitintas, bet kai jam sueina aštuoniolika – išmeta kaip kačiuką.
Jis nemoka gyventi, ir nors gavo išmoką ar pašalpą, atsiranda „gerų“ draugų, kurie jį pamoko, kur pinigus padėti. Pradeda gerti, neturi patirties, neturi darbo. Nieko neturi. Tai gerai, jei kas jam pasako apie nakvynės namus.
Gerai, jei atėję žmonės turi dokumentus, tada lengviau. Patikriname sveikatą, registruojame darbo biržoje, jei prieš tai žmogus nebuvo iš jos išmestas. Tada pusmetį atgal nepriima.
Bet 50 procentų ateina be asmens dokumentų. Prageria, pameta. Turim vieną, kuris ir dabar neturi asmens dokumentų, nuo tarybinių laikų dar. Jis gimė Lietuvoje, kilęs iš sentikių šeimos. Tėvai išvažiavo į Rusiją, paskui grįžo, o pilietybės nesusitvarkė. Tada šis klausimas buvo sprendžiamas teismo keliu, bet jis užgėrė ir nenuėjo į teismą. Taip ir po šiai dienai be dokumentų.
Vienas – butelį pradaužęs, kitas – šakutę rankoj turi, kitas – dar kažką, aplinkui viskas laksto. Kažką negražaus užrėkiau.
– Per dvi dešimtis metų keitėsi ir patys nakvynės namai?
– Tada nebuvo nieko: nei kur skalbti, nei higienos, nei „Maisto banko“. Dabar visko atveža. Bet tada ir žmogaus mentalitetas buvo kitoks. Iki patekdamas į nakvynės namus, jis dirbo, užsidirbo ir nieko neprašė, būdavo gėda prašyti. Dabar šito nėra, jau koks dešimt metų, kai prasidėjo pašalpos, pašalpiniai neįsivaizduoja kito gyvenimo, kaip tik gauti pašalpą ir nedirbti.
Nakvynės namai yra gerai, kai žmogus papuola į bėdą, neturi kur gyventi – tol, kol ant kojų atsistoja. Dabar tokių beveik nėra.
– Kiek laiko žmogus praleidžia nakvynės namuose?
– Jie gali čia praleisti 12 mėnesių, bet jei tas laikas sueina žiemą – mes pratęsiam. Nes tokio žmogaus žiemą neišvarysi į gatvę, jis sušals. Negalima visuomenės turto sušaldyt. Kiekvienas žmogus gi mūsų visuomenės turtas.
Pašalpiniai neįsivaizduoja kito gyvenimo, kaip tik gauti pašalpą ir nedirbti.
Dabar nuo birželio pirmos visi didieji pijokai turi išeiti. Kur nori: po egle ar rūgštynių rinkti. Jie nesupranta, kad jiems reikia kažkuo rūpintis. Jauni vyrai! Mes va čia kaip nors, tu tik mūsų neišvaryk. O kodėl ne? Metus čia prabuvo, kai kurie dvejus.
– Kiek kainuoja gyvenimas nakvynės namuose?
– Pirmą mėnesį nekainuoja nieko. Vėliau – 20 procentų nuo gaunamų pajamų. Per mėnesį surenkame apie 600–1000 eurų.
– O jei pajamų nėra?
– Tada neskaičiuojame. Bet jei ateina žmogus, negaunantis pajamų, mes gi pasirūpinam, kad būtų deklaruotas savivaldybėje, kad gautų socialinę-pragėrimo pašalpą.
– Minėjote, kad tai dažnai būna jauni vyrai. Kokios jų dienos, ką šie žmonės veikia?
– Vasarą mes juos išvarome ieškoti darbo. Bet jie jo neieško.
– Kodėl?
– Pirmas dalykas – priklausomybė, o jos įveikti niekas nepadeda. Mes – didžiausi padėjėjai, psichologai, gydytojai, šventikai. Kas tik nori. Aiškiname, kalbame. Bet net normalioje šeimoje pasveikti nuo priklausomybės sunku. O kada jis toks? Miręs reikalas.
– Rita, jūsų nuomone, ar reikalingi nakvynės namai tokie, kokie dabar yra?
– Nakvynės namai labai reikalingi, bet kitokie. Kaip ir blaivykla labai reikalinga, nors sako, kad nereikalinga. Mes dabar kaip kava: trys viename.
Esam nakvynės namai, pas mus yra neįgaliųjų filialas, yra žmonių ratukuose, kai pagal nuostatus negalime tokių priimti. Bet jie neturi kur gyventi. Nakvynės namai nepritaikyti tam, mes šių paslaugų neteikiame, nors teikiame. Su psichine negalia taip pat negalime priimti, bet priimame. O ką daryt?
Nakvynės namai turėtų būti ne tokie. Tokie nakvynės namai, kokie yra dabar, jie žmogų tik dar labiau įtraukia į tokį gyvenimą, kuris nepriverčia savimi rūpintis.
Mes – didžiausi padėjėjai, psichologai, gydytojai, šventikai. Kas tik nori.
Pagalvokite. Atėjau iš gatvės, nieko neturiu. Man sutvarkė dokumentus, aš gaunu pašalpą, turiu švarią lovą. Du kartus per savaitę – davinys iš „Maisto banko“. Duonos kainos jie net nežino.
Gauname duonos, pieno, jogurto, mėsos – žmogus, nieko neturėdamas, ne tik iš bado nemirs, bet dar ir į šaldytuvą pasidės.
Ir jis nesirūpina niekuo, jam nieko nereikia. Likusią pašalpos dalį prageria. Samanė juk pigi, o taškai visur.
– Yra?
– Tai lyg jūs nežinot? Jūs, kaip spaudos atstovė, turit žinoti, kad šie taškai yra vieša paslaptis. Čia aplink mus gal kokie trys taškai yra. Ir policija gi nieko negali padaryti. Policija ir pas mus, nakvynės namuose, nieko negali. Anksčiau – atvažiuoja pareigūnai, kai kyla konfliktas, už kalnieriaus, į blaivyklą, po šaltu dušu, nurengė, paguldė. Viskas. O dabar? Atvažiuoja policija ir mūsų prašo, kad priimtumėm. Sako, radom gatvėje ir negalime gatvėje palikti, jis girtas. Gal jūs kaip nors galit priimti? Kur tai matyta? Tai kur jį girtą dėt?
Jonavos policijoje, rūsyje, buvo areštinė, kuri buvo sutvarkyta pagal Nyderlandų projektą, viskas gražiai padaryta. Bet uždarė, nes per mažai saulės, per mažai oro gauna, pagal europinius standartus tokios gyvenimo sąlygos žemina žmogaus orumą. O mūsų darbuotojų žmogaus teisės? Ką mes matom, ką girdim?
Policija pabara, paaiškina ir nuvažiuoja. Aš turiu daugiau galių susitvarkyti su saviškiais.
– Esate kada nors ranką pakėlusi?
– Vieną kartą. Buvo toks labai agresyvus žmogus, visus mušdavo. Nuolat nuo jo kentėdavo vienas neįgalusis, vis ateidavo pas mane su nosimi sudaužyta. Pasikviečiau ir sakau: aš gi tave išvarysiu, kodėl tu taip darai, tu juk neturi kur eiti?
Tačiau tą pačią dieną jis dar kelis gyventojus primušė, silpnus, bejėgius žmones. Be to, pradėjo mane plūsti, grasinti, priėjo prie manęs taip arti. Jis įžeidė mane ne kaip direktorę, bet kaip žmogų, kaip moterį. Aš kaip maktelėjau iš kairės. Pataikiau į nosį, pradėjo bėgti kraujas. Bet kokį autoritetą įgijau!
– Į nakvynės namus žmonės ateina tiesiog iš gatvės, matyt, nelabai higieniški?
– Ir prausiam, ir kerpam. Viską darom. Yra dezinfektorė.
– Kas tai?
– Tai toks etatas. Tai žmogus, kuris atlieka visas higienos paslaugas. Pradžioje tai buvo komandinis darbas, o mūsų buvo nedaug. Kai žmogus bijo vandens, prispaudžiam visi ir kišam į dušą, maudom. Gražiai atrodydavo. O dabar iškovojau dezinfektorės etatą.
– Bandau įsivaizduoti, kaip tai atrodo.
– Kai ateina žmogus, nors dujokaukę dėkis dėl kvapo. Tai ir pasakom: jei nori gyvent – eini maudytis. Prieštarauja, sako, kad švarūs.
– Kodėl nenori?
– Jie bijo vandens. Ne visi, aišku. Tie, kurie iš kalėjimų, tai ypač švarūs, tvarkingi. Man labai patinka klientai, kurie atsėdėję 10–15 metų. Jie tvarkingi. Tai ne tie, konteineriniai.
Tada, kai žmogus būna išmaudytas, nuskustas, perrengtas – jis miega maždaug dvi paras.
Būna, ateina moteris, o nuo gyvių net plaukai kilnojasi. Dar prieštarauja kirptis plaukus, nes ilgai juos augino. O kerpame visus – ir vyrus, ir moteris – plikai.
Nukerpam plaukus, nudezinfekuojame, išmaudome ir tada kalbamės. Vedasi dezinfektorė į dušą. Sako: stok, rankas iškelk. Ir nupurškia visą.
Gyviai yra trijų rūšių: pataliniai, galviniai ir gaktos utėlės. Skiriasi spalva ir dydžiu. Mes profesionalai šiais klausimais.
Tada, kai žmogus būna išmaudytas, nuskustas, perrengtas – jis miega maždaug dvi paras. Kai nuo savęs nusiima visą purvą, aš įsivaizduoju, kaip jam turi būti smagu miegoti švarioje lovoje.
Yra daug ir pensininkų. Rūpinamės kaip savais, kad gautų išmokas, statom į globos įstaigų eilę, nes pradeda lįsti ligos, vežam pas medikus. Mums lengviau iš medicinos įstaigos kažko reikalauti, nes mes irgi įstaiga. Tai žmonės, kurie nugyvenę audringą gyvenimą, ir vėliau išlenda jų ligos.
Seniau esame matę tokių moterų ir tokio elgesio, kad net pornografiniame filme nepamatysi. Atvažiuoja policija, ir laiko pareigūnai žemyn galva, kad triusikus uždėtų. Tiek jėgos ji turi.
– Pasikalbate apie gyvenimą?
– Pasikalbame. O ką jie pasakos? Sako: durnas buvau, gėriau. Boba kalta, išvijo iš namų. Apie vaikus pasikalbame. Kartais nežino, kiek vaikų turi, ar berniukai, ar mergaitės. Net ir taip būna. Nors yra ir bendraujančių su vaikais, kurie atvažiuoja, lanko. Tai čia tokie geriečiai žmonės, kurie gyvenime kažką turėję, tik žmona neapsikentusi išvijo iš namų.
O pašalpiniai net neįsivaizduoja, kad reikia dirbti ar užsidirbti. Jiems labai puiku gyventi. Darbų yra, bet žmogus turi mokėti dirbti, jie nemoka. Jų tėvai gyveno iš pašalpų, dabar – jie. Jie reikalauja, kad jiems valstybė duotų, o patys nieko nemoka. Smegenyse rievių per mažai.
– Rita, pamenu, kai skambinau jums prieš kelerius metus ir klausiau: gal nakvynės namuose yra vieniša negerianti moteris, kuriai tiesiog nepasisekė gyvenime. Tada mano teta ieškojo žmogaus, kuris galėtų gyventi ir padėti sodyboje. Jūs pasakėte, kad ne.
– Ne. Nėra tokių. Jie gauna pašalpą, maistą ir jiems užtenka. O sodyboje juk reikia padėti. Moterys pas mus tinginės. Gėles prie nakvynės namų sodiname mes, jos nepadeda. Nė viena moteris nepasodino nė vienos gėlės. Kai sodinome, aš dėl to riaumojau, bariausi. Vienai – stuburą skaudą, kitai – galvą, trečiai – koją, o ketvirtai – kraujospūdis. Vyrai daugiau padeda. Yra keli vyrai, kuriems sakyti nereikia.
Moteris alkoholikes apskritai sunkiau gydyti. Viena buvo, kuri jau dirba 3–4 mėnesiai, jai buvo sunku, bet dirba. O tos, kurios prašokusios, pradainavusios, vaikus išmėčiusios, sėdėjusios – jos kitokios. Iš jų nieko negausi.
– Kai tiek metų dirbi tokį darbą, iš tavęs paties neišsitrina gailestis, atjauta kitam žmogui?
– Kaip čia pasakyti. Pirmaisiais metais man jų buvo visų labai gaila. Gailėjau nenormaliai, o kiekvienas, kuris neturi namų, atrodė vargšiukas. Neįsivaizdavau benamio virtuvės. Aš realiai nevertinau, iš kur, kas ir kaip yra.
Dabar aš žiūriu realiai. Nejaučiu jokios neapykantos, nieko – kai ateina žmogus, aš jį priimu tokį, koks jis yra. Kai jis elgiasi žmogiškai – mes jam padedame. Kai jis prisigeria ir pradeda daryti nesąmones, tuo momentu būna kitoks jausmas. Bet praeina, kai išsiblaivo.
– Jūsų nuomone, kiek procentų jų dėl tokio savo gyvenimo kalti patys?
– Kokie 95. Daug. Ir taip ateityje bus, jei niekas nesikeis. Nakvynės namuose tarsi gesinamas gaisras: sukišom valkatėles, ir viskas. Reiktų visai kitaip, mano vizija kita.
Prie nakvynės namų turėtų būti išskirtas sklypas su žeme, kadangi pats primityviausias darbas, kur nieko labai nereikia, yra žemdirbystė. Tegul sodina sau krapus, ridikėlius, šiltnamį, ir produktus parduodam. Ir išlaikymas būtų, būtų sudarytos žmogiškos sąlygos, turi dirbti ir psichologai, ir užimtumu rūpinamasi. Su žmogumi reikia dirbti, o ne taip, kaip mes: priėmėme, paguldėme, duonos davėme, išmaudėme. Jie turi integruotis į visuomenę.
Bet jie to nesupranta. Kai bandau aiškinti, man kartais pasako: ką čia aiškini, tu juk algą gauni už tai, kad manimi rūpintumeisi. Va taip yra.
