Išties jie abu ne kartą išreiškė panašias mintis. 31-ųjų santuokos metinių proga Reaganas rašė žmonai, kad jo jausmas – daugiau nei meilė: „Be tavęs jaučiu, kad man kažko trūksta. Kai išeini, laukiu, kol grįši, kad galėčiau vėl gyventi.“ Truputis mistikos (Nancy ja tikėjo). Šį pavasarį, kovo 4-ąją, pora, kurios jausmų istorija vadinama gražiausia, kada nors nutikusia Baltuosiuose rūmuose, būtų galėjusi švęsti 64-ąsias santuokos metines. Nancy mirė dviem dienomis vėliau.
Kokia nors skaičių magiją vertinanti siela galėtų atsidusti, kad būtų sunku sugalvoti geresnę dieną kažkada mirties išskirtiems įsimylėjėliams vėl susitikti: kovo 7-ąją prezidento našlė palaidota šalia vyro, Ronaldo Reagano bibliotekos teritorijoje. O Nancy posūnis Michaelas nekrologe tiesiai parašė: „Pagaliau ji vėl su vyru, kurį mylėjo.“ Tik jų vestuvės 1952 m. buvo kur kas kuklesnės nei abiejų laidotuvės: Ronaldui Reaganui, 40-ajam JAV prezidentui, buvo surengta valstybinė ceremonija, Nancy Reagan Amerika taip pat palydėjo su visa šiai nepaprastai moteriai derama pagarba – vėliavos buvo iki pusės nuleistos.
Nancy prieš Marilyn
Nancy, visada pabrėžusi esanti pirmiausia žmona ir vyro sergėtoja, buvo kuo tikriausia istorijos spiritus movens. Ir toji istorija prasidėjo ilgai iki kuklių vestuvių mažutėje medinėje Los Andželo bažnyčioje – The Little Brown Church of the Valley.
Iki romano ir vestuvių Ronaldas Reaganas buvo demokratas, tačiau Nancy ir jos patėvio konservatoriaus Loyalo Daviso įtaka padėjo jam pakeisti politinę platformą. Į Respublikonų partiją atėjo vienas didžiausių XX a. planetos politikų, be kurio turbūt nebūtų žlugusi Sovietų Sąjunga (būtent Reaganas pavadino šią šalį blogio imperija).
Tiesą sakant, iki Nancy Ronaldas jau buvo vedęs ir turintis vaikų. Tikriau – išsiskyręs: santuoka su kolege Jane Wyman iširo 1949 m. Tais pačiais metais politinės problemos suvedė jį su panele Davis: Reaganas buvo Kino aktorių gildijos prezidentas, o Nancy pavardė per klaidą atsirado komunistų šalininkų sąrašuose. Net garsiai Holivudo aktorei tokia klaida galėjo kainuoti darbą, o Nancy net nebuvo labai garsi. Ji kreipėsi į didelį bosą pagalbos. Ir po pirmos vakarienės, kuri baigėsi ketvirtą ryto, nusprendė tapti ponia Reagan – taip pati sakė viename televizijos interviu.
Tai nebuvo labai paprasta – apie išvaizdų ir įtakingą vyriškį sukosi gražiausios kino moterys: nuo Lanos Turner, Avos Gardner iki Marilyn Monroe. Ir pats Reaganas lyg svajojo susigrąžinti buvusią sutuoktinę – jie išsiskyrė po šeimyninės tragedijos (trečiasis poros vaikas mirė vos kelių dienų), lyg apskritai neketino įsipareigoti. Įdomu, kad pirmoji žmona per abejus prezidento rinkimus balsavo už Reaganą, kuris iki šiol yra vienintelis išsiskyręs JAV prezidentas.
Pasak bulvarinių biografų, net užmezgęs romaną su Nancy, Reaganas susitikinėjo su dar bent 16 moterų. Bet Nancy norėjo ištekėti – Nancy pasiekė savo!
Nancy labiau sekėsi būti žmona nei motina – santykiai su vaikais, ypač vyresniąja dukra, nesusiklostė.
Prie altoriaus ji ėjo nėščia: poros pirmagimė Patricia, kurią visi vadino Patti, išvydo pasaulį po 7 mėnesių (sūnus Ronaldas – dar po 6 metų). Nancy labiau sekėsi būti žmona nei motina – santykiai su vaikais, ypač vyresniąja dukra, nesusiklostė.
Tradicinio tėvų ir vaikų konflikto išvengia reta šeima, o Patti darė viską, kad tik pasipriešintų konservatyviems tėvams. Ir tik 1994 m., kai jau buvo paskelbta, kad Reaganas serga Alzheimerio liga, ji paskambino motinai.
Mažoji pirmoji dama
Aktorės Nancy Davis asmeninėje anketoje „Metro-Goldwyn-Mayer“ studijoje kaip ambicingas tikslas figūruoja laiminga santuoka. Fobijų grafoje ji mini baimes pasielgti lengvabūdiškai ir vulgariai, gyventi ir mąstyti nevalyvai, ir... rūkyti. Nancy buvo ideali šeštojo dešimtmečio žmona, visiškai atsidavusi vyrui, namams ir vaikams, kol jiems to reikėjo.
Beveik be skausmo ji atsisakė karjeros. Nors tarp abiejų vaikų gimimo dar suvaidino juostoje „Laivyno raganos“ („Hellcats of the Navy“) – vieninteliame filme kartu su vyru. Atsisveikinimo scena, numatyta pagal scenarijų, buvo tokia jausminga, kad Nancy apsiverkė tikromis ašaromis ir nusprendė daugiau nebegalinti vaidinti. Teatrališka? Kinematografiška? Be abejonės, bet nepamirškime, kad jie abu – išeiviai iš miesto, kuriame pasakojamos geriausios pasaulyje pasakos! Ir net keista, kad iki šiol jų pačių istorija nebuvo ekranizuota: būtų savotiškas „Kortų namelis“ su melodramos prieskoniu.
Kai 1974 m. žurnalistė paklausė, ar niekada negalvojo apie skyrybas, Nancy iškart atsakė, kad jai siaubą kelia net mintis likti be Ronnie.
Tik Kler Andervud niekada nežiūrėjo į savo Frenką tokiu žvilgsniu, kaip Nancy į Ronaldą (Ronnie, kaip ji su meile vadino jį, ir nepyko, kai šis kreipdavosi į ją Mommy – Mamyte). Kai Reaganas tapo Kalifornijos gubernatoriumi, Nancy imta traukti per dantį, girdi, ji žvelgia į vyrą taip (tai vadinta tuo žvilgsniu), it tikėtųsi, kad kitą akimirką jis padarys stebuklą, ir saugo kaip tigrė tigriukus. Kai 1974 m. žurnalistė paklausė, ar niekada negalvojo apie skyrybas, Nancy iškart atsakė, kad jai siaubą kelia net mintis likti be Ronnie. „Jūs gi matote, koks jis ypatingas žmogus“, – aiškino ji.
Teisus buvo Ronnie ir Mommy biografas Laurenceʼas Leameris, rašęs, kad jei Ronaldas iškart būtų vedęs Nancy, jau būtų turėjęs „Oskarą“. O be žmonos ryžto ir ambicijų nebūtų tapęs prezidentu...
Nancy pasirūpino, kad Kalifornijos valstijos pirmoji šeima įsikurtų naujoje rezidencijoje – esama atrodė per kukli, be priešgaisrinės sistemos ir neprestižiniame rajone. Jos iniciatyva turtingi poros draugai nupirko ištaigingą 12 kambarių Tiudorų stiliaus vilą ir išnuomojo gubernatoriaus šeimai už 1250 dolerių per mėnesį. Baldus taip pat dovanojo bičiuliai.
Nancy kūrė namus: pradžioje – ten, kur juos pirko vyras, paskui – gubernatoriaus rezidencijoje, galiausiai lygiai taip pat uoliai jaukino ir jaukinosi Baltuosius rūmus. Visada pabrėžė neturinti politinio vaidmens („Aš – tik kuklus savo vyro atspindys“), tačiau trokštanti, kad Reagano Baltieji rūmai taptų Respublikonų partijos „Kamelotu“ ir prilygtų legendinei Kennedy – demokratų – rezidencijai.
Už namų šeimininkės – turtingos namų šeimininkės – įpročius Nancy negailestingai tarkavo. Jai priekaištavo, kad po pirmosios vyro pergalės pernelyg veržėsi įsikurti rezidencijoje ir reikalavo, kad buvusi pirmoji pora kuo greičiau iš jos išsikraustytų. Kritikavo už priimtas iš mados namų dovanas, pavyzdžiui, suknelę, kurią vilkėjo per inauguraciją, ir brangius papuošalus, kuriuos dvi juvelyrikos parduotuvės paskolino naujai pirmajai damai. Už pomėgį porcelianui (nupirktas per 200 000 JAV dolerių vertės indų rinkinys – ir tai krizės metu!), meno kūriniams ir antikvariniams daiktams. Už didžiulius reikalavimus darbuotojams – tokių nekėlė nė prezidentas... Ir vėl už sukneles – daugelis paskolintų apdarų taip ir likdavo kaboti pirmosios ponios spintoje.
Ji ir pati nevengė pasijuokti iš savo aistros skudurams ir netgi parodė humoristinį numerį, per kurį vilkėjo kaip elgeta ir sudainavo dainelę apie tai, jog rengiasi tik iš antrų rankų parduotuvių. Po to vakaro didelė dalis Nancy suknelių – net mėgstamiausios raudonos spalvos – atiteko meno muziejams, o pirmosios ponios skeptikų gretos gerokai sumažėjo! Bet patarėjai vis tiek kėlė vadinamąją Nancy problemą – baimintasi, kad ji gali trukdyti prezidento antrajai kadencijai. Tik Reaganui ji nebuvo problema!
Amerikos numylėtinė
Amerikiečių širdis pamažu patraukė ir jos gebėjimas pasišaipyti iš savęs, ir įprotis dievinti vyrą ir rūpintis juo, ir iki šiol matomas veiklumas.
Vienu metu Nancy skeptikų Amerikoje būta 62 proc.! Biografai tvirtina, kad mažoji Nancy dėl to labai krimtosi: juk tai kenkė jos Ronnie. Ir padarė viską, kad taptų numylėtine. Amerikiečių širdis pamažu patraukė ir jos gebėjimas pasišaipyti iš savęs, ir įprotis dievinti vyrą ir rūpintis juo (galėjo nutraukti susitikimą ir priminti, kad Ronnie, visada skundęsis prastu apetitu, pavalgytų), ir iki šiol matomas veiklumas – Nancy pastangomis buvo suremontuoti abu Baltųjų rūmų aukštai. Ką jau kalbėti apie kilnias iniciatyvas – ieškoti šeimų, kuriose galėtų apsigyventi vieniši senukai, ir kvaišalų prevencijos kampaniją „Just Say No“.
Tačiau turbūt labiausiai pavergė Nancy elgesys įvykus nelaimei, kai visi įsitikino, kad ši miniatiūrinė moteris turi plieninį stuburą. 1981 m. kovo 30-ąją, 69-ą kadencijos dieną, į prezidentą buvo šauta. Į ligoninę jis pateko būdamas arti mirties ir tik chirurgų talentas (Reagano akimis – Dievo malonė) išgelbėjo pacientui gyvybę.
Ronaldas Reaganas nebuvo pirmas JAV prezidentas, į kurį kėsintasi. Jis buvo pirmas likęs gyvas po šūvių.
Ronaldas Reaganas nebuvo pirmas JAV prezidentas, į kurį kėsintasi. Jis buvo pirmas likęs gyvas po šūvių. Nancy praleido ligoninėje 13 dienų beveik neišeidama iš palatos, pati gamino vakarienę, padėjo žengti pirmuosius žingsnius – iki gretimo kambario, kur stovėjo televizorius (jie tai vadino „eiti į diskoteką“). Norėdama atvežti į ligoninę vyrui patinkantį paveikslą, pati lipo jo nukabinti, krito nuo krėslo ir susilaužė kelis šonkaulius. Ji norėjo žinoti visus gydytojų sprendimus, receptus ir rekomendacijas – niekas negalėjo nutikti Ronnie be jos žinios.
Ir – be žvaigždžių žinios: astrologė iš San Fransisko Joan Quigley konsultavo Nancy dėl palankių ir nepalankių ar pavojingų jos dievinamam vyrui datų. Būtent Quigley parinko dieną, kada Reaganui susitikti su tuometiniu SSRS prezidentu Michailu Gorbačiovu, ir svarbiausias susitikimo siekis – nuginkluoti pasaulį – buvo pasiektas.
Gorbačiovas buvo pirmasis sovietų vadovas nuo 1959 m., Nikitos Chruščiovo laikų, atvykęs vizito į Vašingtoną. Ponia Reagan asmeniškai planavo valstybinį pokylį įtakingiesiems svečiams – Gorbačiovą lydėjo jo žmona Raisa. Kaip prisiminė tuometinis valstybės sekretorius Georgeʼas Shultzas, „po vakarienės pianistas Vanas Cliburnas skambino „Pamaskvio vakarų“ interpretaciją, Michailas ir Raisa pradėjo pritarti daina, ir mes pajutome, kad Šaltojo karo ledai trupa“. Kaip apibendrino pati Nancy, tokia buvo tobula vieno svarbiausių jos vyro prezidento eros įvykių pabaiga.
Saldžiai kartu
„Jie buvo tokie trumpi – mūsų auksiniai metai“, – yra išsitarusi ponia Reagan. 1989 m. sausio 20-ąją pirmoji pora užleido Baltuosius porus įpėdiniams ir persikėlė į privačią rezidenciją Bel Ere. Nancy pirmiausia pasirūpino, kad būtų pakeistas namo numeris – 666, velnio skaičius pagal Bibliją.
Tais pačiais metais buvo išleista knyga „Dabar – mano eilė: Nancy Reagan memuarai“ („My Turn: The Memoirs of Nancy Reagan“). Moteris pasirodė esanti puiki pasakotoja, nušvietė Baltųjų rūmų istoriją ir gyvenimo būdą, sklaidė gandus ir mitus apie judviejų porą ir save – pavyzdžiui, kad buvo dainininko Franko Sinatros meilužė ir susitikinėjo su juo tiesiog prezidento rezidencijoje.
Tik viską užgožė vis blogėjanti vyro sveikata: Reaganas pradėjo pirmąją kadenciją kelios dienos iki 70-mečio, paskui – tas kone mirtinas sužeidimas... 1985 m. prireikė kelių sudėtingų žarnyno operacijų, o 1994 m. diagnozuota Alzheimerio liga. Veiklioji Nancy diagnozę irgi priėmė kaip iššūkį ir ėmėsi proteguoti jos tyrimų programas. O juk ir pati nebuvo nei itin jauna, nei itin tvirta – 1987 m. susirgo krūties vėžiu.
Nancy darė viską, kad ilgas atsisveikinimas, kaip vadino jiems dar likusį laiką, būtų kuo šviesesnis. Planavo vyro dienotvarkę. Priversdavo bent kelias valandas kasdien išeiti iš namų ir padirbėti biure. Saugodama prezidento įvaizdį, uždraudė fotografuoti. O paklausta, kas sunkiausia gyvenant su liga, sakė: „Blogiausia, kad nebelieka su kuo pasidalyti prisiminimais: mes tiek turime prisiminti.“
Paskutinė Mommy paslauga Ronnie buvo surengti deramas laidotuves. Valstybinėmis iškilmėmis rūpinosi valstybės tarnautojai ir komisijos, bet visas detales – kaip visada – tvarkė Nancy. Atsisveikinimo ceremonija truko savaitę, Nancy, kuriai tuo metu buvo jau 82-eji, skraidė iš Los Andželo į Vašingtoną ir atgal ir buvo tikras tvirtumo pavyzdys. Tik kai karstas jau turėjo būti leidžiamas į duobę, prarado savitvardą ir pravirko. Kaip ir tada, kai jos tuomet dar gyvas vyras visai Amerikai pasakė tokius pagiriamuosius žodžius: „Pirmųjų damų niekas nerenka ir jos negauna jokio atlygio. Jos – privatūs asmenys, tačiau turi visada būti viešumoje. Abigail Adams (antrojo JAV prezidento Johno Adamso žmona) padėjo kurti Ameriką. Dolley Madison (ketvirtojo prezidento Jameso Madisono gyvenimo palydovė) ją gynė. Eleanor Roosevelt buvo prezidento Franklino D.Roosevelto akys ir ausys. Nancy Reagan man yra viskas.“
