Kiek giliai galima panerti po vandeniu? Kiek valandų išbūti? Ar nešalta? Tokie ir kiti klausimai kyla pirmą kartą susidūrus su šios profesijos atstovais.
Gintaras per tiek metų turi ką papasakoti, juolab kad šiuolaikinės technologijos yra gerokai modernesnės nei tik pradėjus dirbti 1996-aisiais. Jam sunku papasakoti, kodėl nardymas tapo jo darbu ir gyvenimo būdu, nes tai pavyko natūraliai. Kaip prisimena, grįžo po kariuomenės ir sutiko buvusį mokyklos draugą. Jis pasiūlė ateiti į gaisrinę dirbti, kur darbas kas ketvirtą parą.
„O aš pagalvojau, kodėl ne? Kai neskubi, visata įvykius suklosto taip, kaip turi būti. Man patinka mano darbas – jokio kito neįsivaizduoju (juokiasi).
Kiek galima giliai panerti? Vienaip darbo metu, kitaip laisvalaikiu. Štai giliausiai Lietuvoje teko nerti Vištyčio ežere – 40 metrų. Bet kiekvienas giluminis nėrimas veikia sveikatą, reikia dekompresijos.
Kai neskubi, visata įvykius suklosto taip, kaip turi būti. Man patinka mano darbas – jokio kito neįsivaizduoju.
Apskritai, tik pramokę nardyti varžydavomės, kuris giliau paners, bet taip negalima. Yra drąsūs narai ir seni narai, tai drąsūs niekada senais netampa (juokiasi). Kuo giliau, tuo pavojingiau. O darbo metu leistinas gylis 12 metrų, taip pat priklauso ir nuo situacijos...
Naudojame sauso tipo neperšlampamus kostiumus, kuriuos labai greitai galima apsirengti, kur kas greičiau nei nusivilkti šlapius – prašau, tik dirbk po vandeniu. O pradėjome tai vos ne su šortais ir marškinėliais (juokiasi). Dabar yra ir ryšys, ir apšvietimas, kaip sakoma – tu tik nerk.
Ar nebūna šalta? Tikrai ne, tik, aišku, ne tas pats, kas į burbulinę vonią įlipti (juokiasi). Giliau panėrus, pavyzdžiui, 20 metrų gylyje, ir vasarą nebūna labai šilta. Kiek ilgiausiai teko būti po vandeniu? Žiūrint kokiame gylyje, būna ir valanda, ir ilgiau“, – apie darbus pasakoja Gintaras.
Pirmieji narai pionieriai
„Esame pirmieji priešgaisrinės tarnybos narai Kauno apskrityje – aš ir V.Vaitkevičius, R.Markeliavičius, D.Skerstonas, V.Mitrofanovas, T.Vyšniauskas.
Buvo toks įvykis Kaune, kai Neryje nuskendo keli vaikai, tuo metu tarnyba narų neturėjo, todėl tai buvo tarsi paskatinimas ją įsteigti. 1996-aisiais Plateliuose buvo surengta stovykla, įvyko mokymai iš skirtingų miestų atvykusiems žmonėms, tad, kai viską užbaigėme, išlaikėme egzaminus, pradėjome dirbti. Tais laikais ir naro kostiumai buvo kitokie, sakyčiau, palyginti su dabartiniais, antikvariniai, tačiau su tokiais pradėjome pirmuosius darbus.
Tik grįžome iš mokslų, ir Kauno mariose buvo skaudus įvykis: apvirto laivas su vaikais, kurių nemažai nuskendo. Neturėjome aparatūros, su skolinta dirbome. Ieškojome 3–4 paras, dirbome be prožektorių, net gylio nežinojome, o ten – bene 20 metrų, visiškai tamsu“, – prisimena G.Gedminas.
Naras sako, kad jam pirmieji skenduolių ieškojimai nebuvo baisūs, nors, aišku, tai paveikia. Vis dėlto, kadangi tokia darbo specifika, tenka prisitaikyti ir susitaikyti.
Naras sako, kad jam pirmieji skenduolių ieškojimai nebuvo baisūs, nors, aišku, tai paveikia.
„Skenduolius traukiame ir tą pačią dieną, ir praėjus kelioms dienoms ar savaitėms. Net ir tokiame darbe būna kuriozų ir laimingų nutikimų, pavyzdžiui, ieškai žmogaus vandenyje, o jis ateina pats krantu. Visada visko klausiame, aiškinamės, nes nebūtinai žmogus bus vandenyje, būna ir kitų atvejų.
Amžius, gyvenimo būdas, veikla, fizinis pajėgumas – visa tai turi įtakos, kur gali rasti skenduolį. Vandenyje ir ant vandens atstumai visiškai kitaip suvokiami, tau sakys metras – o bus net 5 metrai.
Sezoniškumas, aišku, veikia darbo pobūdį ir specifiką, tačiau juokauju, kad dar didesnę įtaką visais metų laikais daro mėnulio fazė. Gal tik žiemą nepatogiau dirbti, ir slidu, ir šalta“, – tikina naras.
Klausiu, ar nepaveikia toks darbas emociškai? Gintaras atsako, kad gaila visų – ir vyresnių, ir jaunesnių žmonių, ypač vaikų.
„Stengiesi susitelkti į gerus įvykius, pavyzdžiui, kai pavyksta išgelbėti skęstantįjį. Prisimenu, pranešė apie skęstantį žmogų, vykome iki tos vietos gal pusvalandį, palei Kruonį, kur jis buvo Nemune. Jis buvo įsikibęs į skęstančios valties kraštą su liemene, net žodžio nepavyko ištarti, koks buvo sušalęs.
Būna, skenduoliai ateina, nors jų ieškome, jau iškviesta policija, stovi žurnalistai (juokiasi). Pasitaiko tikrai laimingų atsitikimų ir tikrų stebuklų. Išgelbėjome ir tokį, kuris sakė, kad buvo nustumtas nuo tilto, ant polių sėdėjo, per ledus plaukėme jo pasiimti“, – prisimena G.Gedminas.
Štai dar vienas įvykis, kuriuo dalijasi naras: kai buvo potvynis Neryje, naktį staiga pakilęs vanduo užsėmė gyvenvietę, tad tuomet teko evakuoti ir gyventojus, gelbėti gyvūnus, kurie buvo pririšti ar uždaryti voljeruose.
„Lindome į šuns voljerą, kad atsegtume gyvūną, o vienas šuniukas plūduriavo įsikibęs į savo būdą.
Problema buvo ta, kad jis buvo prisegtas, o pati būda – kažkokiame narve. Kadangi viskas vyko naktį, vandenyje, situacija buvo sudėtinga – girdi, kaip netoliese ledo lytys laužo medžius, viskas pokši, dūžta namų stiklai...
Matydami to gyvūno akis, žvelgiančias į mus su viltimi, rizikavome – padarę angą patekome į vidų, atsegėme šunytį, kuris tik glaudėsi prie savo gelbėtojų, ir nugabenome į šiltą narų automobilį“, – su šypsena prisimena Gintaras.
Svarbiausia gyvenime – pozityvus požiūris
Ir į laimingus, ir į nelaimingus atsitikimus G.Gedminas žiūri kaip į gyvenimo pamokas, išanalizuoja situaciją, kodėl taip įvyko. Kartais tai alkoholis, nelaiminga meilė, santykių problemos, neatsargumas.
„Iš kitos pusės, džiaugiuosi, kad mums, narams, to darbo mažėja – anksčiau nuolat važiuodavome gelbėti žmonių, ypač vasarą, ar nuo ledo, o dabar iškvietimų būna mažiau – gal tapo atsargesni, mažiau nutrūktgalvių?
Man mano darbas patinka, emocijų būna visokių, bet reikia stengtis žiūrėti į viską pozityviai, ne ieškoti kaltų, o pripažinti savo klaidas, mokėti atsiprašyti, turėti daugiau meilės, supratimo tave supantiems žmonėms.
Su emocijomis susidoroji paprastai – paklausi savęs, o kodėl vienaip ar kitaip sureagavai? Kiekvieną situaciją galima pakreipti norima linkme. Rinktis tau, kaip tu nori gyventi.
Stengiuosi gyvenime laikytis vieno paprastos taisyklės – nekenk. Nekenkti sau ir aplinkiniams, nekenkti nei mintimis, nei kalbomis ar veiksmais, ir gyvenimas žymiai pagerėja“, – mano gelbėtojas.
Laisvalaikis – ir nardymas, ir sportas
„Nardau ne tik Lietuvoje, teko pasinerti Afrikoje, Norvegijoje, Lenkijos vandenyse. Lietuvoje taip pat yra gražių vandens telkinių, tačiau dažnai kur tenka darbuotis – vandens skaidrumas per ištiestą ranką. Patinka žiemą nardyti po ledu. Trakuose kažkada šventėme Naujus metus po vandeniu, papuošėm eglutę ir patys pasipuošėme šventiškai“, – juokiasi naras.
Gintaras į gyvenimą žvelgia filosofiškai ir sako, kad reikia viską išbandyti, gyvenimo būdas kinta su amžiumi – vienaip elgsimės, kai mums 18, ir kitaip po kelių dešimčių metų.
„Sveikas gyvenimo būdas ir sportas visada ėjo šalia. Reikia į save investuoti ir prisižiūrėti, ypač kai bėga metai, kad netaptum vėliau šeimai našta. Manau, geriau laisvą laiką leisti gryname ore nei poliklinikos eilėje.
Dabar daug keliaujame, užsiimu laipiojimu uolomis, nardau, plaukioju baseine. Prasidėjo važinėjimas dviračiu. Reikia būtinai į gamtą nueiti, ne tik salėj sėdėti. Laipiojimas padėjo išspręsti daug sveikatos problemų. Aktyvų laisvalaikį tikrai mėgstu, bet nepersistengiu, nes paskui reikia laiko raumenims ir kūnui atsigauti. Visur turi būti sveika pusiausvyra.
Nevartoju cukraus, makaronų, miltų, tačiau, kaip sakau, viskas turi galvoje susidėlioti. Maudausi lauke ir žiemą, ir po ledu. Tai padaryti gali kiekvienas žmogus, tačiau reikia pasiruošti psichologiškai ir fiziškai, nes nesaugu staigiai šokti į šaltą vandenį.
Kokie mano ateities planai ir svajonės? Kad leistų dirbti iki 75-erių, na, bent iki 65-erių (juokiasi). Pensija tik silpniesiems (juokiasi).“
