Kaip teigia ji, gyvenime sekasi dėl pamatų, padėtų dar Balio Dvariono muzikos mokykloje: „Jei šiame gyvenime man pavyko ką nors nuveikti, tai didelis indėlis priklauso Vladimirui Čekasinui.“
– Kokia jūsų vasara?
– Ji intensyvi, kaip ir visi metų laikai. Derinu savo koncertų grafikus taip, kad būtų laiko ir poilsiui. Kaip žinia, man nebe 18 metų, tad reikia šiek tiek patausoti sveikatą. Sumažinau ne tokių reikšmingų renginių kiekį, pagalvojau, ar tikrai esu ten reikalinga. Galiausiai, ar man tai įdomu. Pradėjau labai nemėgti daryti to, kuo netikiu.
– Liaudiškai sakant – daryti chaltūros?
– Chaltūra chaltūrai nelygi. Net įvairūs vieši koncertai vieni kitiems nelygūs – jei dalyvauja profesionalūs žmonės, būna smagu. Man labai svarbu, kad šalia manęs būtų partneriai. Savo koncertuose groju kartu su Olegu Ditkovskiu. Daugiausia dėmesio skiriama tam, kad publika ateitų ne gerti ar valgyti, o klausytis.
– Vasarą daug festivalių, į kuriuos tenka atvažiuoti dieną, atlikti garso patikrą, pagroti, tada naktį grįžti į namus. Kaip ilsitės po tokių koncertų?
– Kai kurie muzikantai tokiuose renginiuose dalyvauti moka. Jie atvažiuoja prieš pat pasirodymą, galbūt pasitiki garso kokybe, ne taip atsakingai žiūri į visą situaciją. Tačiau yra tokių muzikantų, kaip aš ir O.Ditkovskis, durnelių gerąja prasme, kurie dar tikintys. Tikintys ne Dievą, bet profesionalumą. Ir tikintys tuo, kad jei tu skleisi geranoriškumą ir atsakomybę, tave sups atsakingi žmonės. Deja, taip nėra.
Teko tuo įsitikinti. Ypač kai atvažiuoji sutartu laiku į garso repeticiją. Tačiau, jei tai didžiulis festivalis, visiškai beprasmiška daryti garso pasitikrinimą. Tai labai vargina, bet, galiu pasakyti, kad mano gyvenime tokių festivalių labai nedaug.
Mano grafike dominuoja soliniai koncertai, kameriniai. Vasarą bus tam tikrų vienkartinių projektų, vienas kitas festivalis. Tačiau daug varginančių dalykų nėra.
– Kaip ilsitės? Kokie jūsų pomėgiai?
– Man nėra būtina sulaukti konkrečių dviejų savaičių ir tik tada įjungti atostogų režimą. Jei kokią dieną ar savaitę neturiu darbų, leidžiu laiką spontaniškai. Šovė į galvą – važiuoju pas draugus į sodybą. Jei lyja, nevažiuoju, galiu pasėdėti namuose, pasiklausyti muzikos ar paskaityti.
Mėgstu miegoti, ypač kai lyja. Supratau, kad man geriausias poilsis, kai atsigauna ir kūnas, ir siela, yra tada, kai ramu ir tylu, kai nėra žmonių ir aš galiu pamiegoti.
– Nesate gamtos žmogus?
– Ne, aš bijau visokių uodų. Šiuo atžvilgiu esu kiek išlepinta, nemėgstu palapinių ir įvairių nepatogių dalykų. Esu visiškas miesto žmogus, bet pabūti gamtoje, miške yra gera. Gyvenu prie pat Verkių parko, kur nuostabi gamta. Už kelių kilometrų yra sodas, kuriame sėdi mano mama, skaito knygas ir kalbasi su pomidorais ir braškėmis. Kai ten apsilankau, pabūnu tokioje tyloje... Nebent kažkas pjauna žolę.
– Kada pirmą kartą pajutote, kad nebegalite gyventi be muzikos?
– Manau, kad jau mamos įsčiose. Niekada nekalbėjau su mama apie tai, kaip ir kur ji leisdavo laiką. Tačiau mano tėtis muzikantas, tad gal genuose buvo užkoduota, kad būsiu muzikantė. Man sakė, kad, kai gimiau, pradėjau ne rėkti, o labai gražiu ir sodriu balsu išreiškiau savo atėjimą.
Vėliau viskas vyko labai natūraliai. Namuose buvo pianinas, juo grodavo mano vyresnė sesuo, tėtis muzikavo pučiamaisiais. Niekas manęs groti nevertė, bet sėdėdavau prie pianino, rinkdavausi melodijas, viskas taip susidėliojo. Tada nuėjau į muzikos mokyklą.
– Kodėl pasirinkote fleitą?
– Specialybę muzikos mokykloje reikia išsirinkti tik vėliau. Kadangi patekau pas V.Čekasiną, jis labai norėjo ir siūlė groti klarnetu. Tuomet V.Čekasinas būtų buvęs mano specialybės dėstytojas.
Tačiau aš užsigeidžiau groti fleita. Nežinau kodėl. Tačiau kai, pavyzdžiui, klausydavausi radijo, girdėdavau muziką filmuose ir pan., visad išgirsdavau fleitą. Grodavo daug instrumentų, bet aš visad atkreipdavau dėmesį į fleitą.
Taigi galbūt fleita pati mane pasirinko. Nebuvo jokių svarstymų apie tai, kad gročiau klarnetu ar kuo kitu. Kategoriškai pasakiau apie fleitą ir niekam nekilo klausimų.
– Ar V.Čekasinas padarė jums didelę įtaką?
– Nežinau, kas aš būčiau, jei nebūčiau pakliuvusi pas V.Čekasiną. Įdomiausia, kad tai, ką jis man davė, įvertinau labai vėlai. Aš jį keikdavau, sakydavau, kad jis beprotis, kankintojas ir pan. Tačiau jis tiesiog skirdavo daug dėmesio vaikams, turintiems ritminį džiazo pojūtį ir gabumų tam. V.Čekasinas matydavo potencialą. Mane jis laikydavo pamokose po 2–3 valandas, tik vėliau supratau, kokia esu jam dėkinga.
Galiu pasakyti, kad man sekasi ir man patinka mano gyvenimas. Manau, kad pradžia, tie pamatai labai svarbūs. O pamatai ir padėti Balio Dvariono muzikos mokykloje. Jei šiame gyvenime man pavyko ką nors nuveikti, tai didelis indėlis priklauso V.Čekasinui.
– Esate viena populiariausių dainininkių Lietuvoje, bet neturite vadybininko. Kartais net 20-mečiai pataria šnekėtis su jų vadybininkais. Ar jums to nereikia?
– Man to nereikia. Jaunimo kultinė frazė dabar yra tai, kad viskas eina į priekį, reikia prisitaikyti ir pan. Tačiau aš užsirašinėju savo koncertus į knygelę, neturiu interneto telefone, neturiu vadybininko. Gyvenant Lietuvoje, vadybininkas visiškai nereikalingas.
Žinoma, smagu, kai kažkas už tave viską sureguliuoja, bet man įdomiau toje veikloje dalyvauti pačiai. Man nereikia vadybininkų, nes taip yra paprasčiau. Daugumą aš pažįstu, su manimi sveikinasi apšvietėjai, garso režisieriai, su kuriais dirbame jau 20–30 metų.
– Vilniuje – renginių perteklius, kai kas sako, kad tai lyg renesansas. Ką apie tai manote?
– Man patinka ta renginių gausa. Prisimenu vienus metus, kai gruodžio mėnesį buvau Stokholme ir man pasakė, kad miestas po Kalėdų būna lyg miręs, nevyksta jokie renginiai, visi atostogauja. Tuomet pagalvojau, kad man labai smagu šurmulys ir dūzgesys.
Tačiau kalbant apie Lietuvą, yra vienas „bet“. Vyrauja perdėti kraštutinumai. Jei kažkas mylimas, tai mylimas visų ir bet kokiu atveju. Juntamas tas bandos jausmas. Rengiama daug gerų koncertų, atvyksta fantastiški atlikėjai, bet kai kurie iš jų neišreklamuojami.
Tai organizatorių problema. Nesigilinu į tą virtuvę, man tai sunku suprasti. Tačiau matau, kad yra daug kičo. Net lietuviškuose spektakliuose, kurių neįvardysiu, viskas taip išreklamuojama, kad surenkamos pilnos salės, daromi papildomi spektakliai, nors jokios meninės vertės jie neturi.
