– Jūs ne iš tų žmonių, kurių gyvenimas visada teka lygiai ir planingai, – jame buvo visko. Kokį etapą šiuo metu išgyvenate?
– Lyg būčiau užsukusi į ramybės uostą. Buvau priversta susimąstyti, kas iš tiesų man svarbu. Susidėliojau prioritetus. Išmokau gyventi nedraskydama savo vidaus, dirbti profesionaliai ir tik tai, kas patinka. Atėjo laikas, kai jau galiu sau tai leisti. Supratau, kad man nereikia dvidešimties koncertų per mėnesį – užtenka penkių. Užtat jie būna labai svarūs, įdomūs pirmiausia man pačiai, prasmingi ir praturtinantys dvasiškai. Beveik nebekoncertuoju klubuose, triukšmingose vietose, kur žmonės ateina pagerti ir manęs nesiklauso. Atsisakiau to, nes pavargau dainuoti geriantiems, abejingiems. Trokštu, kad jie nusipirktų bilietą ir išgirstų, ką noriu pasakyti. Dabar toks etapas. Jame likę mažai popso, nes man jo nebereikia. Daug koncertuoju su Olegu Ditkovskiu įvairiose vietose – mus netgi kviečia į vestuves! Tiesa, pirmiausia visada labai detaliai išsiaiškiname, ar jie tikrai nesuklydo. Šiais laikais žmonės per vestuves nori ne vien tris dienas ir naktis tik šokti, gerti ir linksmintis, bet ir, tarkim, valandą skirti ramiam koncertui su gyva muzika ir prasmingais tekstais. Juk viską galima suderinti. Kai kurie gerbėjai neįsivaizduoja savo jubiliejaus be mūsų dainų – esame koncertavę ir per gimtadienius.
– Bet gyvenimas – ne vien darbas. Kas naujo kituose frontuose?
– Mano užrašų knygelėje neliko minučių tikslumu surašyto tvarkaraščio, kur ir ką turiu padaryti, – esu nebe businesswoman, nors buvo laikotarpis, kai tvarkyti reikalų išlėkdavau visai dienai, turėdavau daug darbų, ko nors vis nespėdavau. Galiausiai pavargau nuo streso, todėl sumažinau visų darbų apimtis. Užtat dabar miegu tiek, kiek noriu, ir visiškai nesijaučiu kalta, jei vėlai atsikeliu. Kai pamačiau, kad žmonės dar nesulaukę trisdešimties gydosi lašelinėmis, supratau, kad šito sulaukti nenoriu. Galbūt ir gyvenimas privertė sustoti, nes prieš pusantrų metų mano imuninė sistema buvo visiškai nusilpusi, ėmiau alpėti. Pasidariau kraujo tyrimus – jie atrodė baisiai! Trūko geležies, kalio, kitokių medžiagų.
– Ir visa tai dėl pervargimo?
– Žinoma. Nes aš nemoku dirbti puse kojos. Jeigu jau varau, tai kaip arklys. Labai vargina dažnos ir ilgos kelionės, o koncertuodama tiek išsikraunu, kad anksčiau iki kito pasirodymo nebespėdavau savęs susirinkti. Būna, kad po sunkaus koncerto nebepasikeliu iš lovos. Be to, visą laiką siaubingai nervinuosi, esu baisiai savikritiška ir dažnai būnu savimi nepatenkinta. Niekada nebūna, kad sakyčiau sau, kokia esu faina ir kaip gerai padainavau.
– Po koncertų net iš tolimiausio Lietuvos krašto visada skubate atgal – kas jus taip traukia namo?
– Savos sienos, sava atmosfera, sava lova. Pasidariau namisėda, kai įsigijau butą, – man čia labai gera. Anksčiau neturėjau namų, todėl dabar visada norisi į juos grįžti. Turiu daugybę savų ritualų, tarkim, ilgai gliaudyti granato vaisių įsijungus kokį filmą arba lukštenti saulėgrąžas – tas veiksmas mane labai ramina. Ypač po sunkios dienos ar neskanaus pokalbio. Pradėjau jausti žmones, kurie ryja mano energiją.
– Nuo kada?
– Kai ėmiau valytis organizmą. Tada, prieš pusantrų metų, pamačiusi kraujo tyrimus žiauriai išsigandau. Maniau: viskas, mirštu! Anksčiau niekada nevaikščiojau pas gydytojus, natūralu, kad galiausiai atėjo laikas. Nutiko panašiai, kaip su automobiliu: koks geras bebūtų, anksčiau ar vėliau pareikalauja investicijų, o jeigu nieko nedarai, vieną akimirką ima ir sustoja. Mano organizmas irgi nustojo veikti taip, kaip reikia, ir iš karto pasiuntė signalų, kad metas ką nors daryti. Įdomiausia, kad gydytoja, išgirdusi, jog mirštu, neišrašė nė vieno vaisto, tik kardinaliai pakeitė mitybą. Dabar valgau kokybišką maistą, stengiuosi derinti produktus, atsisakiau miltinių, riebių patiekalų. Rytais išgeriu puslitrį drungno vandens, pusryčiauju sultimis, spaustomis iš šviežių daržovių. Su jomis vyksta tokių improvizacijų! Derinu burokėlius, morkas, ridikus, kaliaropes, pankolius, salierus... Pakeitusi mitybą pajutau, kaip sveikstu visais atžvilgiais.
– O kodėl prieš dešimt metų atsisakėte alkoholio?
– Todėl, kad jis man trukdė gyventi. Sujaukė asmeninį gyvenimą, darbus, santykius su kolegomis – paskui dar labai ilgai turėjau įrodinėti, kad esu tvirta ir galiu apsieiti be alkoholio.
– Ar buvo sunku atsisakyti?
Susilažinome su Olegu metus gyventi blaiviai – kad abiem būtų smagiau. Po truputį mūsų veidai ėmė šviesėti, supratome, kiek daug atsirado energijos ir spalvų aplink, gyvenimo džiaugsmo ir noro nuversti kalnus.
– Labai lengva. Susilažinome su Olegu metus gyventi blaiviai – kad abiem būtų smagiau. Po truputį mūsų veidai ėmė šviesėti, supratome, kiek daug atsirado energijos ir spalvų aplink, gyvenimo džiaugsmo ir noro nuversti kalnus. Suvokėme, kaip alkoholis mus buvo įtraukęs. Kai pradedi jame skandinti savo nuoskaudas, liūdesį ir manyti, kad jis padeda, – jau beveik pabaigos pradžia. Ir mes tai labai aiškiai supratome. Gerai, kad tai padarėme kartu, nes galėjome ir toliau drauge dirbti. Abu nebegeriame, mėgstame tą patį maistą, tuos pačius dalykus...
– Keista, kad dar kartu negyvenate.
– Man irgi keista. Nors daug kas taip ir galvoja, o mes nepuolame rašyti paneigimo. Mūsų santykiai labai gražūs – esame tiesiog puikūs scenos partneriai. Pastarasis dešimtmetis, kai iš mano gyvenimo pasitraukė alkoholis, klubai, girti žmonės, buvo labai geras. Taip, labai daug draugų atkrito, nes anksčiau ir man jų, ir jiems manęs reikėjo tik kompanijai prie butelio ar bokalo alaus palaikyti. Bet atradau kitų draugų, sutikau naujų įdomių žmonių. Kai pats keitiesi, pasikeičia ir tavo aplinka. Aš galiu būti geriančioje draugijoje, manęs neerzina butelis ant stalo, bet nervina per daug išgėręs žmogus, kuris pradeda šnekėti nesąmones. O kai dar pakimba ant peties ir kvėpuoja į veidą, norėdamas intymiai pasikalbėti... Todėl tik pamačiusi, kad kompanija girtėja ir aplinkinių būklė virsta nebepriimtina, paprasčiausiai pasitraukiu. Aš gi neaiškinsiu visiems, kaip jie kvailai atrodo ar kokias nesąmones kalba pasigėrę, – beviltiška.
– Ne taip jau retai abstinentams primetamas polėkio trūkumas...
– Na, taip, yra tas momentas, bet polėkis polėkiui nelygu. Aš galiu netikėtai sėsti į mašiną ir važiuoti prie jūros – man toks polėkis žymiai įdomesnis, nei prisigėrus šokti ant baro.
– Bet jūsų mylimas vyras kartais išgeria?
– Taip, ir mane tai nervina. Mes apie tai daug kalbamės. Aš nelinkusi keisti žmogaus, nes pati noriu, kad manęs niekas nekeistų. Nemėgstu aiškinti kitam, kaip jis turėtų gyventi. Kai mano žmogus nori pasėdėti su bičiuliais ir išgerti, kartu tiesiog nebūname. Nekalbu apie šeimyninius pasisėdėjimus su draugais prie taurės vyno, tačiau kai vakarėliai būna su užmoju, nepykstu, jeigu jis ir negrįžta. Visiškai juo pasitikiu. O jeigu prisidarys nesąmonių, tai bus tik jo problemos – juk suaugęs žmogus.
– Kiek jūs laiko kartu?
– Gal kokius septynerius metus.
– Jūs nuolat sukatės tarp menininkų, o gyvenimo draugas staiga – karininkas.
– Įdomiausia, kad visiems mano draugams jis yra toks atradimas! Jis kupinas polėkio ir visiškai nestandartinis kariškis – tokių dar reikėtų gerai paieškoti. Visų pirma, labai kūrybingas, rašo dainas, eilėraščius, yra išleidęs sentencijų knygelę, kurią iliustravo kitas karininkas – su juo kartu buvo Afganistane ir Irake.
– Kokia yra jums labiausiai patinkanti sentencija?
– „Norint išplauti smegenis, jų reikia turėti daugiau, negu reikia išplauti.“
– Ar labai didelis skirtumas tarp menininkų ir karininkų?
– Menininkai dažnai nemoka kurti strategijų, mažiau gaudosi tokiuose ir panašiuose dalykuose, o mano draugas ir pats labai meniškas, ir jo smegenys labai gerai veikia. Visų pirma, jis labai gabus karininkas, skaito paskaitas universitetuose su karu susijusiomis temomis, yra puikus oratorius – jo išties įdomu klausytis. Be to, jis scenos žmogus ir dažnai saviems rengia nemokamus koncertus.
– Kaip profesionalė girdite jo klaidų?
– Negaliu jo vertinti kaip muzikanto, nes jis toks nėra. Daug bardų prastai valdo instrumentus, bet nuo to netampa prastesni. Jie vis tiek įdomūs, nes prasmė – visai kituose dalykuose, tame, ką tu nori pasakyti. Kai mano žmogus atlieka savo dainą kad ir tris natas grodamas, būna labai įdomu ir įtaigu. Jo tekstai netradiciniai, nedainuoja apie upelius ir berželius, bet yra tokių dainų, kaip, tarkim, „Skylutė šalme“. O apie skirtumus sudėtinga kalbėti – žmogus arba įdomus, arba ne. Nesvarbu, kokia jo profesija. Labai džiaugiuosi, kad esame iš visiškai skirtingų sferų, tačiau turime labai daug bendra.
– Esate laiminga moteris, turinti savo namus, mylimą vyrą, mėgstamą darbą, užaugusį sūnų. Atrodo, ko dar galima norėti?
– Kad visa tai neišnyktų. Vadinasi, turiu dėl to nuolat stengtis. Savo žmogaus nelaikau daiktu, kuris man priklauso, kaip ir jis manęs. Mes visiškai laisvi ir nepriklausomi, nes abu to norime. Ir dėl to esame kartu. Išmokau būti viena ir man to labai reikia, o jis tai gerai supranta, nes irgi dažnai nori pabūti vienas. Tad mes vienas kitą paleidžiame.
– O kaip sekasi jūsų sūnui?
– Viskas gerai, tvarkingai, gražiai – jam jau 23-eji. Mano sūnus užaugo fainas vyras, dirba tai, ką mėgsta, aš dėl to džiaugiuosi. Ir mūsų santykiai tikrai geri.
– Kažkada sulaukėte labai daug kritikos iš aplinkinių, kad palikote jį augti su tėvo šeima. Iki šiol manote, kad tai buvo teisingas sprendimas?
Na, nesu aš kaip visi, esu kitokia, bet juk nereiškia, kad blogas žmogus. Aš išvis nesukurta šeimai, tad gal esu ligonis ir mane reikėtų gydyti? Kodėl niekas negali suprasti, kad man sunku būti mama, žmona, namų šeimininke?
– Kas pasakė, kad visiems žmonėms reikia elgtis vienodai? Kažkoks „durnių laivas“ – mane tos tradicijos ir nusistovėjusios taisyklės baigia nužudyti! Kartais norisi specialiai viską versti aukštyn kojomis. Na, nesu aš kaip visi, esu kitokia, bet juk nereiškia, kad blogas žmogus. Aš išvis nesukurta šeimai, tad gal esu ligonis ir mane reikėtų gydyti? Kodėl niekas negali suprasti, kad man sunku būti mama, žmona, namų šeimininke? Plaukai šiaušiasi pagalvojus, kaip reikėtų vežioti vaikus į būrelius ir ruošti su jais pamokas. Tačiau aš labai myliu savo sūnų. Savotišką kaltę lyg ir jausdavau, kad neauginau, bet visada stengiausi jam būti draugė. Svarbiausia, kad jis nuo manęs nenusisuko. Mūsų santykiai gražūs, paprasti ir tikri – be jokio apsimetinėjimo. Gerai, kad visi suradome savo laimę, savus namus, kampus ir dimensijas, nusiraminome ir viskas susidėliojo į stalčiukus. Svarbiausia nedaryti tragedijos ten, kur jos net nėra. Apskritai, daug kas gyvenime yra kitaip ir nereikia audringai reaguoti. Aš turiu savo matymą, požiūrį, savo tiesą. Tegul tai būna tik mano tiesa. Juk niekam nieko neperšu, nenurodinėju, kaip reikia gyventi, neaiškinu, kad dabar visi turėtų atsisakyti miltų, neiti į bažnyčią ar dar ko nors nedaryti. Tiesiog sakau, kas vyksta su manimi. Gyvenu ne dėl ko nors. Gyvenu norėdama sau tik gero – ir kas čia blogo? Aš nepasakoju garsiai apie savo gražius darbus ir nieko nedarau vien dėl to, kad reikia, – tik tai, kas natūraliai pavyksta. Nebegaliu pakęsti netikrų, apsimestinių, paviršutiniškų dalykų, prasto turinio, suvynioto į blizgesį. Pas mus daug dalykų deklaruojami kaip gražūs ir šviesūs, nors iš tiesų sukirmiję iš vidaus. Tik visi bijo tai pripažinti. Aš taip džiaugiuosi, kad mano gyvenimo žmogus mane priima tokią, kokia esu. Mano geriausios atostogos būna Nidoje, kai esu viena, – ir jis tai žino. Kartu atostogauti mums sudėtinga, nes jis keliasi anksti, aš – vėlai; jis miegoti eina anksti, o aš – paryčiais; aš noriu vienų dalykų, jis – kitų. Bet mes neverčiame vienas kito daryti, ko nenorime.
– Įdomiausia, kad darydami skirtingus dalykus jūs dar kartais ir susitinkate...
– Taip! Šis kariškis nusitempė mane į Vilniaus džiazo festivalį pasiklausyti japonų grupės, kurios atliekama muzika net nėra muzika, o triukšmo rinkinys. Tačiau jis nuo to kaifuoja. Man tokia išraiška įdomi ir priimtina, bet kad jį irgi domina nestandartiniai dalykai, man žiauriai patinka. Su juo galiu vaikščioti į teatrą, koncertus, vėliau diskutuoti, aptarinėti, ką matėm, ką išgirdom, kokių kilo vaizdinių, asociacijų. Tai draugas, su kuriuo galiu eiti bet kur, nes mums įdomu. Nesitempiu savo vyro vien dėl to, kad jis mano antroji pusė, nors jis ten krapšto nosį ar užmiega (kad ir kaip gerbčiau tuos vyrus, kurie snaudžia per spektaklį, bet ištikimai laiko žmonai kompaniją). Man visus žmones norisi mylėti ir gerbti, tik kodėl jie turėtų būti vienodi? Ir aš labai noriu, kad mane gerbtų tokią, kokia esu.
Neverčiu klausytis mano dainavimo, tačiau publikai, kuri ateina į koncertą, atiduodu viską. Nevaržau savęs, nes muzika yra pagrindinis gyvenimo variklis. Užtat vėliau, nors ir labai myliu žmones, norisi nuo jų pabėgti, užsidaryti, pabūti ramybėje. Man reikalinga vienatvė. Su vyru mokame vienoje patalpoje pabūti atskirai, nelįsti vienas kitam į akis ir sielą tada, kai to nesinori. Bet mes ir daug kalbamės. Jam netgi esu pasakiusi, kad jeigu dar kada nors įsimylėsiu, jeigu į mano į širdį ir galvą vėl trinktelės kokia nors begalinė meilė, jis bus pirmas žmogus, kuris apie tai sužinos, aš nemeluosiu. Vis dėlto tikiuosi, kad taip nenutiks.
