– Kada pradėjote planuoti savo laiką, nuo ko viskas prasidėjo?
– Didžiausias postūmis planuoti buvo daugybė veiklų vienu metu. Man atrodo, tai buvo 5-toje klasėje, kuomet užrašų knygutėje viskas buvo suplanuota minutė į minutę. Bet ne tik veiklų gausa pastūmėjo planuoti, visada turėjau polinkį į struktūrą. Galiausiai, supratau, kad tai padeda ir išlaisvina, o ne surakina, kaip dauguma žmonių galvoja.
– Kokių technikų atradote, pradėjusi gilintis į laiko planavimą?
– Planuoti pradėjau ant popieriaus lapo ir labai ilgą laiką taip gyvenau. Toje pačioje knygutėje bandžiau daugybę įvairių planavimo būdų, nors pati knygutė nėra planavimo sistema ar būdas, ji tik forma.
Ta pati sistema dabar yra mano naudojamoje programėlėje „Notion“. Studijų laikais labai dažnai naudojausi „Pomodoro“. Tačiau laiko planavimas nėra vien tik tai, šalia jo atsiranda ir įvairių savęs pažinimo pratimų, savianalizės būdų: pvz.: „ikigai“ ar „5 why‘s“ – problemų sprendimo būdas, tinkantis ir labai paprastoms, ir labai sudėtingoms problemoms. Kažkada dariau metinius ir penkmečio planus. Taip pat galima naudot ir „minčių žemėlapius“ – išsirašyti viską, kas tuo metu yra galvoje ir paskui tą informaciją susidėti į savo laiko planavimo struktūrą. Svarbiausia yra ne forma, o turinys. Tuomet tas turinys gali būti perkeliamas į bet kokią mums priimtiną formą.
– Kokie yra veiksmingi planavimo įrankiai, kuriuos rekomenduotumėte?
– Sistemų gali būti įvairių, dažnai geriausiai veikia tam tikrų būdų kombinacijos.
Daug kas mėgsta daryti privalomų padaryti darbų sąrašus, tačiau jie būna lyg sąrašas visko, ką nori padaryti, o žmonės nežino, nei kas nuo ko priklauso, nei kaip tai atrodo jų gyvenime. Žmonės susidėlioja tą sąrašą taip, kad patys tarnautų jam, o ne sąrašas tarnautų žmogui.
Privalomų padaryti darbų sąraše yra išvardyti dalykai, kuriuos žmogus privalo padaryti tą dieną, tačiau aš klientų sistemose dažniausiai matau ne „privalomų padaryti darbų sąrašą“, o sąrašą to, ką „būtų gerai, kad padaryčiau, tačiau žinau, jog tikriausiai nedarysiu“.
Galima pasidaryti „minčių žemėlapius“ arba sąrašą visų gyvenimo sričių, už ką žmogus yra atsakingas. Labai padeda, kai visa tai matai vienoje vietoje.
Yra žmonių, kurie naudoja keletą planavimo įrankių, pvz.: kalendorių, „privalomų padaryti darbų sąrašą“, kuria penkmečio planus, tačiau yra ir tokių, kurie planuojasi tik savaitėmis į priekį, nes jiems tai patinka ar to reikalauja jų darbas. Ir viskas su tuo yra gerai.
Prie visų šių išvardytų dalykų taip pat galima jungti „Pomodoro“ techniką, kuri naudojama labai konkrečios apimties darbams. Ji padeda pasiskirstyti laiką, kiek žmogus gali ir turi skirti vienam darbui. Kūrybiniame darbe, kuomet žmogus nežino, kiek laiko gali užtrukti, turbūt nelabai padės toks principas. „Pomodoro“ technika taip pat yra geras energijos valdymo būdas. Laikmatis gali būti geras priminimas šiek tiek pailsėti, pavalgyti ir pan.
„Eisenhower“ laiko matrica – prioritetų dėliojimo mechanizmas. Skubūs, neskubūs, svarbūs, nesvarbūs darbai. Skubu ir svarbu – darbai, kuriuos reikia padaryti čia ir dabar. Nesvarbu ir neskubu – darbai, kuriuos reikia ištrinti. Šį metodą galima naudoti su „privalomų padaryti darbų sąrašu“ ir jo darbus perkelti į tokią matricą, kad susigaudytume, kokie darbai šiuo metu yra svarbūs ir skubūs. Atitinkamai yra ir sprendimai: arba deleguoti, arba kelti vėlesniam laikui, arba padaryti dabar, arba ištrinti.
– Ar laiko planavimas yra susijęs su savianalize bei saviugda?
– Tikrai taip. Dažnai nerimas ir tam tikri nepadaryti darbai kyla dėl mus lydinčių įsitikinimų, vaikystės traumų, modelių, kurie nepavyko ir pan. Dėl to žmonės tikisi greitų receptų, patarimų ir sprendimų, tačiau jų nėra, nes kiekvienam technika bus visiškai asmeninė ir skirtinga. Pirmiausia, sistema turi veikti galvoje, o tik tada kažkokioje formoje, knygutėje ir pan.
– Ar manote, kad laisvalaikį irgi reikia suplanuoti?
– Žmonės, galvodami apie laisvalaikio planavimą, išsigąsta, kad nebeliks spontaniškumo, tačiau bet kokia mintis, bet koks pagalvojimas apie kažką, ką reikėtų padaryti (pvz.: nupirkti pieno, pavedžioti šunį), jau yra planas. Net jeigu mums atrodo, kad mes neplanuojame, mes vis tiek planuojame, kelintą atsikelsime, kelintą valandą valgysime pusryčius, ir visa tai darome mintyse. Tai ateina iš įpročio. Jeigu norite mažiau mąstyti ir daugiau gyventi savo laisvalaikio metu – tada taip, reikėtų laisvalaikį planuoti bent minimaliai taip pat, kaip esam pripratę planuoti savo darbus.
Tad laiko planavimas nėra tik darbų susidėliojimas prioritetine tvarka, jis apima ir laisvalaikį bei didžiąja dalimi yra susijęs su savianalize ir saviugda – žmonių mintimis, baimėmis bei įsitikinimais.
