Kai Linai buvo vos keleri, mama pastebėjo, kad dukra ima sunkiau vaikščioti, greitai pavargsta. Stovėdama gydytojo kabinete šalia mamos tuomet dar penkerių Lina išgirdo gydytojo verdiktą: jūsų dukrai liko treji metai (Lina serga genetine liga, kuri vadinasi Charcot Marie Tooth, dėl kurios nyksta raumenys).
„Visą vaikystę praleidau svarstydama, kad tikriausiai liko visai nedaug, nes, kai esi vaikas, tas laikas bėga kitaip, ir vis bandai suskaičiuoti, kiek jo jau praėjo. Mama mane labai saugojo, buvo uždariusi į auksinį narvelį. Buvau pervesta per visus gydytojus, o jiems net reikėdavo atsiversti enciklopediją, kad galėtų pasižiūrėti, kas čia per liga, sveiko gyvenimo mokytojus, ezoterikus, ekstrasensus, kol galiausiai tapau praktiška, skeptiška ir atsargi šių dalykų atžvilgiu. Supratau, kad niekas neateis ir panacėjos man nepasiūlys, kad pati turiu gilintis, mokytis, viską suprasti.
Tuo laiku niekam net nešovė į galvą, kad reikėtų pasiūlyti psichologinę pagalbą. Yra šeima – kalbėkis. Bet visi šią žinią išgyveno patys, savaip. Taigi man teko viską savyje susidėlioti pačiai. Mano atrama buvo knygos, sąmoningumas, dvasingumas, suvokimas, kad tokie dalykai duodami ne kaip bausmė, kad karma yra meilė, pagalba, mokymas, galimybė pažinti save.
Na, ir kas, kad negaliu laiptais užlipti, bet galiu daug kitų dalykų, ir, jei savo energiją nukreipsiu į juos, galėsiu kalnus versti.
Ir suvokiu, kad, jei ne mano liga, nebūčiau dabar tas, kas esu – o aš šiandien save visai mėgstu (šypsosi). Ir tikriausiai neišdrįsčiau ką nors savo praeityje keisti. Jausmas, kad galiu būti naudinga, verčia judėti į priekį. Na, ir kas, kad negaliu laiptais užlipti, bet galiu daug kitų dalykų, ir, jei savo energiją nukreipsiu į juos, galėsiu kalnus versti.
Gydymo nėra, o liga progresuojanti, norisi ir vaiką užauginti, ir spėti ką nors šiame gyvenime nuveikti, kuo ilgiau ištęsti kokybiško gyvenimo etapą. Taigi gilinausi, kaip apskritai stiprinti sveikatą, kad kūnas turėtų kuo daugiau išteklių.
Teko ir mitybą susitvarkyti, ir peržiūrėti naudojamas priemones. Visomis savo sukauptomis žiniomis dalijuosi su kitais, nes, kol patys nesusiduriame – nesusimąstome, o kai turi problemų, nori nenori tampi to dalyko ekspertu“, – sakė Reiki meistrė, aroma psichologijos mokytoja, holistinio gyvenimo būdo edukatorė ir tarologė L.Balsė.
Klausantis Linos justi jos optimizmas ir pozityvumas, atrodo, šiai moteriai nėra neįmanomų dalykų. Kaip ji pati sakė, laimingas gali būti kiekvienas, nes tai kiekvieno mūsų vidinė būsena, apsisprendimas tokiam būti.
Be abejonės, didelė laimės dalis Linos gyvenime yra jos šeima. Vyras Saulius – itin jai atsidavęs, tapęs, kaip ji pati sakė, jos sparnais. Taigi apie tą laimę, atrastą meilę, laikotarpį, kai atsakymų į klausimus ieškojimai atvedė į Taro kortų pasaulį, kuo ypatinga aroma psichologija ir kaip rasti stiprybės sergant sunkia liga, kalbamės su Lina.
– Iš jūsų feisbuko paskyros matyti, kad vyras jus labai palaiko, yra tikras jūsų gyvenimo bendražygis, tiesa?
– Taip. Likimas įdėjo dideles pastangas, kad mus suvestų. Kojos manęs neneša, bet turiu sparnus, yra, kas mane nešioja ant rankų. Saulius man padeda įgyvendinti visas mano svajones, norus, gimusias idėjas. Labai džiaugiuosi tuo, kokią šeimą sukūrėme ir kokį gyvenimo būdą gyvename.
– Vasarą atšventėte 12-ąsias vedybų metines. Papasakokite, kaip ir kada judu susipažinote?
– Neakivaizdiniu būdu studijavau finansus. Kartą pamačiau skelbimą, kad trims mėnesiams galima išvykti stažuotis į užsienį – į Italiją. Pagal mano gyvenimo būdą tai buvo visiškai neįmanoma, o intuicija sakė: eik, daryk. Parašiau prašymą ir jis buvo patenkintas.
Tėvams buvo šokas. Supraskite, gal devynerius metus nebuvau peržengusi namų slenksčio be palydos. Tėvai mane visur vežiodavo, rūpindavosi, kad tik nieko nenutiktų. Išgirdęs šią naujieną tėtis trenkė kumščiu į stalą, pasakė, kad neveš manęs į oro uostą, o mama ašarojo.
Na, ir kas, kad negaliu laiptais užlipti, bet galiu daug kitų dalykų, ir, jei savo energiją nukreipsiu į juos, galėsiu kalnus versti.
Draugė mane palaikė, su ja apsvarstėme baisiausią variantą, kas gali nutikti, ir aš su dar trimis kurso draugais išvykau. Buvome apgyvendinti visi keturi. Vienas kurso draugų buvo Saulius, su kuriuo susipažinome tik važiuodami į oro uostą.
Galimybė pažinti žmogų buitinėje aplinkoje, bet tuo pačiu toli nuo įprastos, leido mums artimiau susipažinti, susidraugauti ir po trijų romantiškų mėnesių iš Italijos grįžome kaip pora, o baigę studijas susituokėme.
– Kaip reagavo tada dar būsimasis vyras į žinią apie jūsų ligą, ar nesibaimino sunkumų, kurie gali laukti ateityje?
– Kad sergu, buvo akivaizdu, kai susipažinome: vaikščiojau su lazdele, buvau lėtesnė, silpnesnė, man daug kur reikėjo pagalbos. Norėjau būti tikra, kad jis tikrai supranta, kam „pasirašo“ draugaudamas su manimi, kokia bus perspektyva. Labai atvirai jam sakiau, kad geriau pasitrauktų dabar nei vėliau, o jis į viską žiūrėjo normaliai, atrodžiau jam protinga ir, kaip pats sakė, jam su manimi buvo įdomu.
Norėjau būti tikra, kad jis tikrai supranta, kam „pasirašo“ draugaudamas su manimi, kokia bus perspektyva.
Ir mes tikrai susikūrėme įdomų, originalų gyvenimo būdą, bent jau aš su niekuo nesikeisčiau vietomis, netgi dėl sveikatos. Jei vyras norėtų ką nors keisti, mes keistume. Bet dabar jis man atrodo laimingas, užsiima sportu – karatė.
Mano veikla – Reiki praktikos, aroma psichologijos kursai – yra gana sėkminga, todėl finansiškai išsiverčiame, vyras padeda namuose, yra namų šeimininkas – kažkaip geriau skamba, nei namų šeimininkė, ar ne? (Juokiasi) Jis visur mane lydi, visur kartu keliaujame, nes tenka tai daryti ir darbo reikalais.
– Kad ir kaip viską suprantame, būna, jog nutikus tam tikriems dalykams, viskas išsimuša iš po kojų. Kaip reagavo vyras, kai nutarėte, kad vis dėlto reikia vežimėlio?
– Paauglystėje daug domėjausi savo liga, žinojau, kad kažkada prireiks ir vežimėlio, bet buvau įsitikinusi, kad pasiekusi tą etapą gyventi jau nebenorėsiu. O susiklostė visiškai priešingai. Tuo metu planavome vaikelį, man buvo kur kas lengviau susitaikyti, kad man reikia ratų, nes turėjau motyvaciją – negalėjau pargriūti būdama nėščia.
Tai nebuvo tokia didelė auka, nes žiūrėjau į priekį, kas manęs laukia. O vyras jau kurį laiką mane ragino tai padaryti, nes matė, kad man sunku ir tuo pačiu jam buvo sunku, kad ir išėjus pasivaikščioti, mane greit apleisdavo jėgos.
Ieškojome visokių sprendimų, pasidarėme dviratį, kuriuo galime važiuoti drauge – vyras mina, o aš sėdžiu ir dairausi aplink (šypsosi). Išbandėme įvairių dalykų, bet galiausiai buvo prieita prie sprendimo, kad reikia įsigyti vežimėlį.
– Nors dabar daugiau koncentruojatės į Reiki praktikas ir kvapų psichologiją, visa jūsų veikla prasidėjo nuo Taro kortų. Kaip jos atėjo į jūsų gyvenimą?
– Aistra, trauka ezoterijai, magijai buvo nuo pat vaikystės. Kai paauglystėje iš žurnalo išsikirpau Taro kortas, taip intuityviai supratau, ką tai reiškia, kaip tai veikia ir kaip aš jas naudosiu, kad man tai prilipo visam gyvenimui. Supratau, kad jos su manimi „kalba“, kad suvokiu ir gaunu labai gilius atsakymus.
Tokie dalykai, kaip kas manęs laukia, kas mane myli ir pan., man nebuvo įdomūs. Man buvo įdomi prasmė, kuri slypi už įvykių, situacijų, su kuriomis susiduriu, kas manyje kuria tas situacijas, jas pritraukia. Tada šį mano susižavėjimą labai palaikė tėtis, padėjo rasti tikras Taro kortas. Labai daug laiko skyriau visam tam studijuoti, dariau tai dėl savęs, nes man tai buvo įdomu.
Kai baigus finansų studijas man leido suprasti, kad darbo rinkoje nesu laukiama ir be reikalo tiek stengiausi ir mokiausi, buvo tikriausiai geriausias dalykas, kuris man galėjo nutikti. Pradėjau užsiimti tuo, kas visada mane labiausiai domino. Taip gimė mano interneto svetainė, pradėjau dirbti su Taro kortomis iš namų, paskui atsirado Reiki. Su Taro kortomis duodi žmogui įžvalgą, galimybę giliau suprasti, kas ir kodėl vyksta, kad galėtų padaryti įtaką tam, kaip klostysis jo gyvenimas – man visada norėjosi, kad žmonės sukurtų ateitį, o ne kad aš jiems ją pasakyčiau.
Reiki atėjo kaip galimybė padėti žmonėms, palydėti juos tame kelyje, kilstelėti jų vibraciją, kad jie, paleidę stresą, jausdami vidinę harmoniją, sugebėtų priimti kokybiškai pranašesnius sprendimus. Nesu labai susitelkusi į ligų gydymą, nes suprantu, kad ligos yra mokytojos, jos bus tol, kol bus reikalingos.
Man toks požiūris padėjo susitaikyti su savo negalia ir suprasti, kad ji yra vertinga mokytoja, nes daug vidinių savybių turėjau išsiugdyti vien dėl jos.
Svarbiausia yra žmogaus vidinis pasaulis, sąmoningumo augimas, kaip jis kuriasi savo gyvenimą, kokias emocijas jaučia, kaip mąsto. Ligos, jei jos nebereikalingos, vykstant pokyčiams pačios išsisprendžia. Vienos duotos trumpam kaip pamokos, kitos duotos visam gyvenimui kaip palydovas. Jei taip yra, vadinasi, taip turi būti. Man toks požiūris padėjo susitaikyti su savo negalia ir suprasti, kad ji yra vertinga mokytoja, nes daug vidinių savybių turėjau išsiugdyti vien dėl jos.
– Ko liga jus išmokė?
– Man buvo labai sunku prašyti ir priimti pagalbą. Nežinau, kaip tai vadinti – puikybe, atsiskyrimu. Jausdavau tarsi pažeminimą, jei pagriūdavau ir kas nors padėdavo atsikelti, jei šalia nebūdavo tėvų ir reikėdavo kieno nors paprašyti, kad padėtų užlipti laiptais.
Kartą, kai šalia manęs atsidūrė silpnesnis žmogus, kuriam aš galėjau padėti, supratau, koks geras viduje jausmas užliejo. Pasvarsčiau, kad, vadinasi, ir visi tie, kurie nori padėti man, jaučiasi gerai tai darydami, o aš juos atstumiu ir trukdau susirinkti gerų karmos taškų. Nuo tada su dėkingumu ir meile priimu pagalbą, leidžiu kitiems man padėti.
Taro kaladėje yra tokia korta „Pasaulis“, kur moteris šoka apsupta laurų vainiko. Dažniausiai ji interpretuojama kaip pergalės simbolis. Aš toje kortoje matau ir apribojimus – tas ją supantis vainikas apibrėžia jos erdvę, kur ji turi šokti savo gyvenimo šokį. Iš tos kortos aš sau gavau atsakymą, kad aš, kaip ir visi žmonės, turiu kažkokių apribojimų, vienų jie labai matomi, kitų nelabai, bet visi turime savo erdvę, kurioje turime sušokti savo gyvenimo šokį – ką nors atlikti, sukurti, dovanoti pasauliui savo talentus, negailint savęs ir pan.
– Didelę dalį šiandienio jūsų gyvenimo užima aroma psichologija. Trumpai papasakokite, kas tai yra?
– Kai man intuicija ką nors sako, visad jos klausau, nes atveda prie gerų dalykų. Taip nutiko ir su aroma psichologija. Susiradau mokytojas iš Latvijos, Rusijos, Prancūzijos ir praėjau mokymus. Apsikroviau dėžėmis knygų, kursų, labai giliai išstudijavau viską, kas su tuo susiję, ir pati parengiau kursus.
Ši metodika leidžia labai giliai pažinti žmogų, suprasti, kokios vyrauja savybės, polinkiai, koks jo energijos lygis, kaip jaučiasi, kokių emocinių, psichologinių traumų turi, kokie jo prioritetai ir t. t. Aroma testavimas leidžia žmogui pačiam per reakcijas į kvapus susidėlioti, kur yra problema, kur visai jos nėra, kur yra poreikis, kokių savybių jam šiuo metu reikia daugiau, kad atsvertų iššūkius, su kuriais susiduria.
Dirbu su terapinės kokybės eteriniais aliejais. Naudoju daugiau kaip 50 kvapų paletę. Žmogus juos pauosto, dėlioja, rūšiuoja pagal savo emocines reakcijas, kol energetiniame lygmenyje išsigrynina savo prioritetus, ko jam dabar reikia, su kuo jis pasiruošęs dirbti.
Būtent iš tų aromatų sudaroma individuali programa, vyksta tikrai neįtikimi dalykai – žmonės atranda naujų pomėgių, keičia santykius, darbus, keičiasi santykiai šeimoje, jie pradeda švytėti. Ne kas nors kitas visa tai daro už juos, o jie patys intuityviai randa raktą į savo pasąmonę, eina mažais žingsneliais jiems priimtinu tempu, dirbdami su tuo, ko jiems šiuo metu labiausiai reikia.
Aš nesakau, kad eteriniai aliejai gydo, nes gydo gydytojai ir vaistai. Mano tikslas – sveikatos puoselėjimas, gerbiant organizmo natūralų gebėjimą išsigydyti. Reikia šiam procesui pasitraukti iš kelio, netrukdyti teršalais. Bet ir reikia suprasti, kad, jei prastai maitinsitės, patirsite didelį stresą, gyvensite neaktyvų gyvenimą, tik eterinių aliejų neužteks.
Vyksta tikrai neįtikimi dalykai – žmonės atranda naujų pomėgių, keičia santykius, darbus, keičiasi santykiai šeimoje, jie pradeda švytėti.
– Kadangi dabar už lango niūrusis, šaltasis metų laikas, gal galite su mūsų skaitytojais pasidalyti savo žiniomis ir patarti, kokie eteriniai aliejai galėtų pagerinti būseną, padėtų tapti žvalesniems, turėti daugiau energijos, būti geresnės nuotaikos?
– Kiekvienas eterinis aliejus, aromatas turi savo vibraciją, kuri rezonuoja su tam tikromis emocinėmis būsenomis. Vienas padeda paleisti, kitas – tavyje vystytis. Pavyzdžiui, pykčiui, netolerancijai paleisti, išmokti švelnumo puikiai tinka kvapiųjų kanangų eterinis aliejus. Žmonėms, kurie pavargę nuo pareigų, yra rimti, pamiršę humoro jausmą, nuostabus pagalbininkas yra apelsinas, nes jis primena gausą, šventinę nuotaiką, asocijuojasi su Kalėdomis.
Mane iš viso to ištraukė sprendimas būti laimingai.
Būna žmonių, kurie per daug džiaugiasi šią akimirką ir visai nesiruošia ateičiai, per daug išlaidauja, pramogauja, tokiu atveju atsvara būtų imbierų eterinis aliejus.
Tamsiuoju, niūriuoju metų laiku nuotaiką, savijautą pagerina citrusiniai eteriniai aliejai. O imunitetui stiprinti, energijai, aktyvumui kelti labai gerai prieskoniniai eteriniai aliejai: cinamono, imbierų, kardamono.
Tačiau, kalbant apie eterinių aliejų naudojimą ir poveikį, labai svarbu yra kokybė. Problema, kad siekiant pelno daugelis jų skiedžiama, falsifikuojama. Taip daroma dar ir dėl to, kad skaniau kvepėtų. Kartais būna, kad tikrųjų eterinių aliejų kvapas ir nesužavi, bet tas, kuris labai skaniai kvepia – veikiausiai yra perdarytas, terapinio poveikio nesuteiks.
– O kaip reikėtų juos naudoti?
– Terapinės kokybės eterinius aliejus galima naudoti trim būdais. Aromatiškai – kai juos užuodžiame. Gali būti garintuvas, nosinaitė, galima tiesiog pauostyti prasuktą buteliuką. Išoriškai – per odą. Pavyzdžiui, tepti padus, naudoti masažams, sumaišius su augaliniais aliejais, vonioms, sumaišius su druska. Trečias būdas – vartoti į vidų, bet griežtai tik terapinės kokybės eterinius aliejus. Pradedantiesiems tai daryti reikėtų atsargiai, pradėti nuo vieno lašelio įlašinant į dubenį salotų ar kitą gaminamą patiekalą.
– Ačiū už patarimus, tikiu, kad jų galėtume išgirsti daugybę ir vieno straipsnio tam nepakaktų. Dar vienas klausimas, kurį labai norisi jums užduoti: kur randate stiprybės būti tokia aktyvi, veikli, gyvenimu besidžiaugianti moteris? Klausiu todėl, kad kartais viso to stinga net visiškai sveikiems žmonėms.
– Gyvenimas mus augina ir tam sąmoningumui augant kažkuriuo etapu prarandi gebėjimą meluoti ne tik kitiems, bet ir sau. Ir, kai nebegali meluoti, nebeišeina pasakyti, kad kitas ar kokios nors aplinkybės mane daro nelaimingą. Tada suvoki, kad esu nelaiminga, nes tokia yra mano pačios būsena. Laimės hormonai gaminami mūsų kūne, niekas išorėje jų negamina ir mums į vidų neįdeda. Vadinasi, tai priklauso nuo mūsų valios.
Kažkuriuo gyvenimo etapu, kai buvo tikrai tamsus laikotarpis, savo gyvenimo tokio, kokį turėjau, nenorėjau, niekas man neklijavo diagnozės depresija, niekas to net nematė ir nesuvokė, kad man reikia pagalbos. Man teko kapstytis pačiai. Ir mane iš viso to ištraukė sprendimas būti laimingai.
Supratau, kad reikia rūpintis savo fizine ir dvasine gerove, kad turi vyrauti harmonija. Mes esame siela, turinti kūną, o jis yra sielos indas, reikalinga jai gauti tą patirtį, dėl kurios ji čia atėjo. Kūną reikia gerbti kaip įrankį, bet pernelyg nesureikšminti. Tiesiog stengtis, kad jis būtų pajėgus atlikti tą misiją, dėl kurios čia atėjo siela.
Taip stipriai kabinausi į visas teigiamas patirtis, emocijas, kurias tik galėjau gauti, auginau savo smegenis būti harmoningos, laimingos būsenos, kad tai taptų mano įpročiu. Aišku, smegenims performuoti, kad jos įprastų gaminti kitus neuropeptidus, hormonus, reikia laiko, bet tai įmanoma.
Laimė yra pasirinkimas.
-
Su dovanotu inkstu gyvenanti Renata: atrodė, jau geriau pasitraukti iš gyvenimo negu taip kankintis
-
Liga paskatino Brigitą susikurti tobulą kūną: šiandien ji padeda to pasiekti ir kitoms
-
Išgirdusi vėžio diagnozę Aistė vietoj gydymo pasirinko dukters gimimą ir gyvena su liga jau 15 metų
-
Panevėžietis Audrius – apie gydymąsi nuo alkoholizmo ir vėžio: „Tada nesupratau, kiek man liko gyventi“
