Grįžo po 20 metų
Pirmoji Neimontų šeimos narių pažintis su karatė prasidėjo dar prieš 20 metų, kai,būsima šeimos galva Karolis dar paauglystėje išbandė karatė shotokan. Vėliau vienus sportus keitė kiti, kol likimas vėl suvedė su koviniu sportu.
Vaikai mokomi savitvardos. Vieną akimirką jie kovoja, kur liejasi adrenalinas ir emocijos, o kitą jau turi nusiraminti ir klausytis trenerio.
„Karatė pirmą kartą pačiupinėjau dar vaikystėje. Jau tada man patiko. Žinoma, bėgant gyvenimui, išbandžiau ir daugiau sporto šakų. Paskutiniais metais, kaip ir dera lietuviui, žaisdavau krepšinį, taip pat į skvošą, labai panašų „racquetball“. Su žmona išmėginome ir treniruoklių sales. Tačiau ten išsilaikydavome tik mėnesį ar du.
Vėliau patys susirasdavome galybę įvairiausių priežasčių ir pasiteisinimų, kodėl šiandien negalime nueiti sportuoti, ir taip viskas baigdavosi. Krepšinio teko atsisakyti dėl nuolat patiriamų traumų, nes dažniausiai pasitempdavau čiurnos raiščius. Tad teko ieškotis kažko kito“, – pasakoja K.Neimontas.
Vėl praverti karatė pasaulio duris vyrą paskatino sūnūs ir jų noras sportuoti.
„Daugiau nei prieš dvejus metus į karatė treniruotes pradėjo eiti vyresnysis sūnus Adomas. Žinoma, kartais tekdavo derinti laikus ir vienam vaikui palaukti kito po treniruotės. Taip įsitraukė abu mūsų berniukai.
Bėgant laikui, pastebėjome, kad yra ir suaugusiųjų grupė, kurią daugiausia sudaro vaikus į treniruotes vedantys tėvai. Nusprendžiau prisijungti. Iki šiol esu šioje grupėje ir tikrai neplanuoju mesti šio sporto. Negana to, prie mūsų prisijungė ir mano žmona Vilma, kuri toje pačioje karatė mokykloje lanko moterų kūno tobulinimo treniruotes, tačiau į karatė pasaulį yra įsitraukusi ne mažiau nei šeimos vyrai“, – šypsosi Karolis.
Šeima juokauja, kad sportas tapo ir jų gyvenimo būdu, o karatė – viena populiariausių temų prie šeimos pusryčių stalo.
„Pradėjus visiems sportuoti karatė, tapome daug artimesni. Dabar turime visiems aktualią temą. Labai dažnai rytais sūnūs manęs klausia, kiek vakar padariau atsispaudimų ar kitų pratimų. Aišku, kalbamės ne tik apie atliktų pratimų serijas, bet ir kitus sportininkus, pačią sporto šaką. Dabar su vyresniuoju sūnumi abu ruošiamės 8 kyu diržų egzaminui, tad kartu kartojamės terminus.
Žinoma, kai tiek daug kalbų apie karatė, į tai įtraukėme ir mamą. Visi kartu važiuojame pasižiūrėti, kaip laikomi aukščiausi diržai, kaip kovoja Lietuvos rinktinės ir mūsų karatė klubo „Budora“ atstovai“, – pasakoja K.Neimontas.
Didžiausia nauda – vaikams
Vilmos Neimontienės teigimu, nors karatė yra kovinis sportas bei verčia ją pasijaudinti dėl vaikų, tačiau tai mažiau pavojinga sporto šaka nei krepšinis ar futbolas.
„Karatė pirmiausia padeda išmokti savigynos. Tai labai aktualu paaugliams. Daug mamų pergyvena dėl vaikų saugumo. Išgyvenu ir aš, tačiau nei vienas vaikas neužaugo be mėlynės. Čia jų tikrai bus, tačiau tai kur kas mažiau traumuojantis sportas nei populiarieji krepšinis ir futbolas.
Karatė treniruotės pasižymi diegiama disciplina ir teisingos elgsenos modeliais. Treniruočių metu ugdoma pagarba vyresniems, draugams, sporto salei, visai aplinkai. Taip pat vaikai mokomi savitvardos. Vieną akimirką jie kovoja, kur liejasi adrenalinas ir emocijos, o kitą jau turi nusiraminti ir klausytis trenerio. Tai yra kur kas sudėtingiau padaryti, nei atrodo iš šono.
Vaikai ypač pasikeičia po vasaros treniruočių, kurių metu gyvena savaitę be tėvų. Tada viskuo reikia pasirūpinti patiems. Juk dabar dauguma vaikų net lovų nepasikloja, o grįžę iš stovyklos namie jau elgiasi kitaip: ir lovą kloja, ir lėkštes nusineša. Matyti ir fiziniai vaikų pokyčiai: vyresnysis yra labai aukštas, tad dabar sutvirtėjo; mažasis yra labai aktyvus, tad po intensyvių treniruočių pavargsta ir tuomet net namuose ramiau.
Taip pat yra ir su vyru. Nors svarstyklių rodyklė rodo tiek pat, tačiau žymiai sumažėjo apimtys ir riebaliukus pakeitė raumenys“, – linksmai pasakoja apie šeimos vyrų pasiekimus V.Neimontienė.
Motyvuoja diržų siekimas
Šeimos galvos teigimu, sportuoti jis pradėjo dėl vaikų, tačiau dabar nesustoti ragina išsikeltas tikslas - pasiekti juodą diržą ir puiki bendraminčių kompanija.
„Pradžia, kaip minėjau, buvo dėl vaikų. Tačiau dabar esu labai įsitraukęs ir, jei vaikai nustotų lankyti, aš tikrai nemesčiau. Be to, esu išsikėlęs tikslą pasiekti juodą diržą. Kol kas siekiu trečiojo. Dar liko ilga kelionė iki galutinio tikslo. Tačiau nauji tikslai gyvenimą daro tik įdomesniu. Vėl turi ko siekti, ką įrodinėti.
Patinka ir pačios treniruotės, nes treniruojamės nedidelėse grupėse, treneriai skiria daug dėmesio, o treniruotės intensyvios, leidžia išsikrauti ir užsimiršti nuo kasdienos rūpesčių. Žinoma, pratimai sakomi japonų kalba, tad, jei esi po sunkesnės darbo dienos, kartais būna susigaudyti sunkiau, tai pastebiu ir pats, ir mano kolegos. Taip pat tai yra kontaktinis sportas, treniruočių metu būna įvairių dvikovų, todėl grįžti pasikrovęs daug teigiamos energijos ir adrenalino.
Galiausia motyvuoja ir treniruočių partneriai. Po diržų egzamino, švenčių metu, po treniruočių visi ir į miestą išeiname. Visi turime vaikų, panašių temų, todėl ne tik sportuojame, bet ir tikrai kartu gerai leidžiame laiką“, – sako jis.
Paklaustas, ar kada nors teko panaudoti karatė įgūdžius gyvenime, Karolis sako, kad tik paauglystėje.
„Muštis ir parodyti, ko išmokome treniruotėse, neprireikė. Vaikystėje visokių situacijų būdavo. Dabar visi sportuojame ne tiek dėl savigynos, o kad palaikytume ir gerintume fizinę formą. Laikai jau kitokie. Svarbiausia judėti. Kaip sako mano pažįstamas daktaras, judėjimas dar niekam nepakenkė“, – sportuoti ir gyventi aktyviai motyvuoja Karolis Neimontas.