– Bėgote iš karo, o atsidūrėte ne bet kur, bet Italijoje ir dar vienoje gražiausių jos salų. Daug kas tai pavadintų didele sėkme. Kaip Jums tai pavyko?
– Kai Ukrainoje prasidėjo karas, visiems buvo didžiulis šokas. Mes su dukra išvykome į Sankt Peterburgą, o kiti artimieji liko namuose, tikėdamiesi, kad viskas greitai baigsis. Sankt Peterburge apsistojome pas draugus, o per pažįstamus gavau laikiną darbą. Tačiau juk negyvensi pas draugus nemokamai visą laiką.
Kai Luhanske įsibėgėjo tikras karas, mano artimieji išvyko į Kijevą. Mes su dukra prisijungėme prie jų. Kijeve tokių, kaip mes, buvo labai daug. Pusė Luhansko ir Donecko apskrities ten suvažiavo, o Ukraina – skurdi šalis ir niekuo pagelbėti mums negalėjo. Pabėgėliams nebuvo jokios rimtos pagalbos. Viskas, ką gaudavome, tai apie 23 eurus per mėnesį. Išsinuomoti butą taip pat buvo problema, nes kijeviečiai atsargiai žiūrėjo į pabėgėlius ir nenoriai juos įsileisdavo.
Mes vis dar buvome tokioje šoko būsenoje, kad neturėjome jokių idėjų, ką daryti toliau. Rasti darbą Kijeve? Visą gyvenimą buvau įpratusi dirbti sau – turėjau įvairius verslus. Pastaruoju metu turėjau nedidelę firmą – gaminome žaliuzes. Pradėti verslą Kijeve neturėjau nei pinigų, kadangi firma liko Luhanske neveikianti, nei supratimo, ką galėčiau daryti tokioje situacijoje, karo sąlygomis. Visų samdomų darbų, kuriuos galėjau gauti Kijeve, atlyginimo užtektų tik buto nuomai.
Reikėjo pinigų, todėl mano teta pasiūlė man vykti į Italiją – esą užsidirbsiu pinigų ir sugrįšiu. Ji turėjo kontaktą dėl įsidarbinimo senukų priežiūrai. Taigi ji man padėjo gauti darbą Sicilijoje. Mano šeima liko Ukrainoje, netoli Kijevo pavyko išnuomoti butą, o aš išvykau į Italiją.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai, atvykus į Italiją?
– Kadangi užsiėmiau senukų priežiūra, visą parą gyvenau šeimoje. Fiziškai gal labai sunku nebuvo, tačiau psichologiškai buvo labai sudėtinga. 24 valandas per parą tu gyveni svetimoje šeimoje ir visiškai nuo jos priklausai. Jeigu nori kažkur išeiti, turi atsiprašyti. Pradedi jaustis tarsi vergas, tu nebeturi savo gyvenimo. Kad neišeičiau iš proto nuo visos šios įtampos, kai turėdavau laisvo laiko nuo savo pareigų, pradėjau kurti papuošalus.
Šia veikla susidomėjau dar 2012 m., prieš išvykdama iš namų. Esu studijavusi drabužių dizainerio specialybę, bet aplinkybės susiklostė taip, kad pabaigiau tik tris kursus. Vėliau buvo minčių pabaigti universitetą, tačiau mano studijos vyko Maskvos universitete ir po ilgos pertraukos grįžti ten buvo labai nepaprasta – nusprendžiau, kad tai kainuotų per daug pastangų ir laiko, juolab kad jau užsiėmiau verslu.
– Taigi su papuošalais iki šiol patirties neturėjote?
– Ne, tačiau nuo vaikystės buvau linkusi prie meno ir tą nerealizuotą kūrybos poreikį jaučiau nuolat. Taigi vis tiek pradėjau ieškoti srities, kurioje galėčiau realizuoti savo meninius sugebėjimus. Susidomėjau taikomuoju menu – internete prisižiūrėjau įvairiausių technikų, tačiau nė už vienos neužsikabinau. Vieną vasarą Kryme, užsukusi į taikomosios dailės parodą, kuri vyko tiesiog gatvėje, pamačiau papuošalus iš vielos.
Tie darbai buvo tokie įdomūs, kad net nepagalvotum, kad iš vielos galima sukurti tokį grožį. Man tai buvo kaip nušvitimas – štai kuo aš noriu užsiimti. Ir pradėjau mokytis šios technikos (šiais laikais internete galima rasti daug įvairiausių pamokų) ir pati kurti tokius papuošalus. Tiesa, Ukrainoje taip ir nepasiekiau tokio lygio, kad drįsčiau juos pardavinėti. Šį savo hobį prisiminiau Italijoje. Ir man tai buvo kaip išsigelbėjimas.
Pernai Italijoje sutikau mylimą žmogų. Kai pradėjome su juo gyventi kartu, man atsirado galimybė skirti papuošalams visą savo laiką. Dabar tai mano pagrindinis darbas. „Facebooke“ turiu savo profilį „Arura Art“, kuriame pristatau savo naujus dirbinius ir jau galvoju apie oficialios firmos steigimą, savo papuošalus parduodu internetinėje parduotuvėje Etsy, taip pat per įvairias muges.
– Kaip jaučiatės gyvendama Sicilijoje?
– Sicilija yra nepaprasto grožio kraštas. Nuo pat pirmųjų dienų aš žavėjausi praktiškai viskuo, ką matydavau, nes čia iš tiesų gražu viskas. Vos ne kiekvieną mano žingsnį lydėjo susižavėjimo garsai. Labiausiai man patiko stebėti gamtą: akmenis, įvairiausių formų augalus su į paviršių išlindusiomis šaknimis... Sicilija tapo mano įkvėpimo šaltiniu, iš kurio idėjų semiuosi iki šiol.
Vaikščiodama čia aš nuo pat pradžių vis galvojau – čia visos medžiagos kūrybai voliojasi tiesiog tau po kojomis, tik rink ir kažką daryk. Taip ir pradėjau daryti – tiesiogine žodžio prasme pradėjau rinkti.
Taip gimė mano papuošalų serija Wild nature iš natūralių gamtos medžiagų. Pavyzdžiui, aš rinkau lavą ir ją derinau su kitomis medžiagomis. Tačiau įdomiausia, ką atradau, tai kaktusas. Pradėjau eksperimentuoti su juo: apdirbinėjau įvairiais laikais, kad jis taptų patvarus, dengiau įvairiais dažais, auksu. Iki šiol mano papuošaluose kaktuso labai daug.
– Sicilijoje yra daug kaktusų?
– Čia kasmet netgi vyksta kaktusų festivalis. Iš kaktuso meistrai daro lempas ir įvairius kitus daiktus, tačiau papuošalai iš kaktuso nėra išradingi – tiesiog paimamas kaktuso gabaliukas ir su kuo nors sujungiamas. Negaliu tvirtinti , kad aš pirmoji pradėjau naudoti kaktusą, tačiau tikrai pradėjo pirmoji jį apdirbti. Dabar jau netgi atsirado vietinių meistrų, kurie kopijuoja mane.
– Iš kur atsiranda tokios keistos papuošalų formos?
– Nuo vaikystės visada mėgau sugalvoti ką nors nauja. Ir iki šiol nemėgstu kartotis. Todėl ne visus mano papuošalus galime užsidėti kasdien, nors daug turiu ir tinkamų kasdieniam nešiojimui. Tiesiog papuošalą visada kuriu kaip meno kūrinį. Nespecialiai taip susigalvoju, man tiesiog taip gaunasi.
Kadangi nemėgstu daryti dviejų vienodų papuošalų, man labai patinka dirbti su kaktusu, nes jo struktūra tokia įvairi, kad du papuošalai niekada ir nesigaus vienodi. Įvaldžiusi kaktusą pradėjau ieškoti, ką dar nauja galiu padaryti kaip menininkė, todėl pradėjau jį derinti su metalu, oda, polimeriniu moliu. Dar negaliu sakyti, kad atradau savo stilių, nes mano papuošalai labai įvairūs. O gal aš ir liksiu tokia menininkė, kuri nuolat norės sukurti ką nors kardinaliai nauja.
Man visada patinka derinti kelias medžiagas, todėl mano darbo technika būna mišri. Pavyzdžiui, šiuo metu pradėjau kurti rankines, kurioms naudoju odą ir medį.
Kita vertus, yra vienas bruožas, kuris bendras visiems mano papuošalams: man patinka natūralios gamtos formos. Dėl to mano papuošalai dažniausiai asimetriški ir neturi kampuotų linijų. Gamtoje nėra simetrijos, nėra kampų, griežtumo, visos formos persipinančios, grakščios.
– Kiek trunka sukurti vieną papuošalą?
– Tai priklauso nuo papuošalo ir nuo technikos, kurią naudoju. Jeigu tai auskarai, juos padaryti galima ir per valandą, jeigu kolje, pakabukas, tai trunka nuo vienos iki trijų dienų. Dažnai vienu metu darau keletą papuošalų, nes natūralias medžiagas reikia apdoroti, padengti laku, kuriam reikia laiko išdžiūti.
O kartais būna ir taip, kad pradedu daryti papuošalą, bet procesas sustoja, nesugalvoju, kaip jį daryti toliau. Tuomet atidedu šį papuošalą, kol neateis idėja arba į rankas nepaklius kaip tik papuošalui tinkamas akmuo ar kitoks elementas. Taip papuošalas net kelis mėnesius gali pragulėti.
Kai dirbu su gamtos medžiagomis – kaktusu, akmenimis, pagaliukais, kuriuos randu prie jūros, paprastai pirminė idėja, ką noriu padaryti, būna labai abstrakti, o kūrybinio proceso metu ji susikonkretina. Jeigu dirbu su viela arba polimeriniu moliu, prieš tai piešiu eskizą ir dažnai papuošalą darau labai tiksliai pagal jį.
– Kokios moterys perka Jūsų papuošalus?
– Paprastai tai kuo nors išsiskiriančios moterys – nebūtinai išvaizda, bet gyvenimo, mąstymo būdu. Aš suprantu, kad tokie neįprasti papuošalai skirti drąsiems žmonėms, stiprioms individualybėms. Tikrai ne kiekviena moteris ryšis juos užsidėti. Tai nebūtinai paskutines mados tendencijas sekančios moterys, visiškai nebūtinai labai ekstravagantiškos, ne.
Aš jas vadinu jausmingomis, nes jų jausmų pasaulis iš tiesų labai turtingas. Ir jos jaučia mano papuošalus. Kadangi aš naudoju daug natūralių gamtos medžiagų, natūralu, kad jos turi stiprų energijos užtaisą. Todėl dažnai sulaukiu iš savo klienčių laiškų, kad jos jaučia, kaip papuošalas tarsi skleidžia kažkokią energiją.
Kita vertus, šią vasarą prekiavau kurortinėje vietoje, kur mano papuošalus pirko turistai užsieniečiai. Čia juos pirko patys įvairiausi žmonės ir net kartais būdavo keista, kad būtent jie nusipirko mano papuošalą. Iki šiol atsimenu, kaip labai ekstravagantišką, ryškų kolje nupirko močiutė amerikietė. Buvau tikra, kad ji pirko jį dovanai, tačiau kai pasiteiravau, pasirodė, kad ne – sau! Tai mane visiškai išmušė iš vėžių. Tuomet supratau, kad mano įsivaizdavimas apie mano pirkėjas yra visiškai neteisingas.
Aišku, labai dažnai sulaukiu vertinimų, kad mano papuošalai neįprasti, nepanašūs į kitus. Tačiau tuo jie ir patraukia.
– Taigi iš didžiulio šoko, nelaimės, vargo gimė galimybė įgyvendinti savo svajonę?
Iš tiesų turiu labai stiprią patirtį, kad niekada nežinai, kokiu būdu realizuosi savo svajonę. Gali būti ir toks keistas kelias, kaip mano, labai skausmingas. Galvojau apie tai, kaip susiklostytų mano profesinis kelias, jei nebūtų karo ir toliau gyvenčiau Ukrainoje. Aš tikrai daryčiau papuošalus, tačiau nežinau, ar išdrįsčiau mesti ir paprastą verslą. Be to, Ukrainoje menininkui realizuotis sudėtingiau. Pagaliau Sicilija mano pasaulėjautai padarė didžiulę įtaką. Visa ši atmosfera labai pakeitė ir mane, ir mano kūrybą.
Gali būti, kad netrukus prisidės dar viena veikla – preliminariai tariuosi dėl master class kurso Ispanijoje. Gavau kvietimą – ten yra žmonių, kurie norėtų, kad jiems perduočiau savo darbo technikas. Dalintis su kitais savo patirtimi man taip pat būtų labai įdomu.
