Kaip 15min GYVENIMAS jau rašė, ko gera, tik tėvų atkaklumo dėka jų sūnui buvo nustatyta tikroji priežastis, dėl kurios jį pykindavo rytais. Pasirodė, kad tai smegenų auglys – nors ir mažo piktybiškumo, tačiau esantis tokioje vietoje, iš kurios jo visiškai pašalinti neįmanoma, ir toks didelis, kad net stebėtina, kaip vaikas gali judėti ir kalbėti.
Tai bene trečias toks atvejis Lietuvoje, todėl mūsų šalies medikų prognozės buvo atsargios: jokio tikrumo, kaip veiks gydymas, jokių prognozių, ypač teigiamų. Tai tarsi ėjimas užrištomis akimis. Tačiau ir tada tėvams nenusviro rankos. Jie atrado, kad pasaulyje tokie augliai gali būti sėkmingai gydomi.
Tiesa, gydymo kaina tokia, kad net pardavusi visą savo užgyventą turtą, šeima gydymo neįkąstų... Tai ir paskatino Lauryną kreiptis pagalbos į žmones. Jis tai darė taip nuoširdžiai, emocingai ir atkakliai, kad neįmanoma tapo realybe. Tėvai įsitikinę, kad tik prancūzų medikai išplėšė jų vaiką iš mirties.
– Esate savo „Facebook“ paskyroje pasidžiaugęs, kad naujausi Teodoro tyrimai puikūs. Ar vėžio nebėra?
– Paskutinis magnetinis rezonanso tyrimas nerodo jokio kontrasto, o tai reiškia, kad bent jau šiuo metu auglio galvoje nebėra. Teko išgyventi ilgą istoriją.
Praėjusių metų balandį Teodorui Prancūzijoje buvo atlikta pirmoji operacija, po kurios mums sakė, kad viskas pašalinta. Tačiau birželio pabaigoje ar liepos pradžioje atliktas tyrimas parodė, kad auglys atauga. Aišku, mes labai nusiminėme, jau buvo susiruošta pradėti chemoterapiją, tačiau gydytojai pasitarę nusprendė, kad visgi tai auglio likutis.
Rugsėjo mėnesį buvo atlikta dar viena operacija, kurios metu tas likutis buvo pašalintas. Šią operaciją Teodoras ištvėrė labai sunkiai – buvo labai didelės pooperacinės komplikacijos, dėl kurių jis vos nemirė. Vienu metu mes jau žvakes degėme. Įsimetė net dvi infekcijos – meningitas ir osteomielitas, kuris įsismelkia į kaulus. Komplikacijos buvo tokios, kad jam teko daryti dar vieną operaciją.
Vienu metu mes jau žvakes degėme.Tačiau vaikas išsikapstė.
Tačiau vaikas išsikapstė. Po Kalėdų atliktas magnetinis rezonansas vėl rodė kontrastą. Mes vėl išsigandome. Taigi taip ir gyvenome – tai emocinis pakilimas, tai kritimas žemyn.
Tačiau Teodorą operavusi profesorė nusprendė nieko nedaryti, nes žinojo, kad tokį kontrastą kartais duoda pooperaciniai gijimo reiškiniai. Kovo pradžioje iš tiesų kontrastas buvo sumažėjęs, o neseniai darytas tyrimas jo visai neberodo. Vadinasi, gydytojos spėjimas buvo teisingas.
Taigi panašu, kad dabar auglio vaikas neturi, o kaip bus ateityje, niekas nežino. Naujas tyrimas paskirtas po trijų mėnesių, o vėžio atveju pasveikimas fiksuojamas po penkerių metų nuo paskutinio ligos atkryčio.
– Kaip jaučiatės dabar?
– Atvirai kalbant, visi esame labai pavargę, nes visus šiuos pusantrų metų buvo košmariškai sunkus laikas. Viena vertus, tie metai praėjo kaip keli mėnesiai, kita vertus, tarsi išsitęsė į dešimtmetį. Atrodo, dar nespėjai atsipeikėti, kas čia įvyko, bet atrodo, kad tai tęsiasi jau amžinybę.
Tai buvo nuolatinis bėgimas, nuolatinis stresas, nuolatinės problemos, nes ir tarp operacijų reikėjo kovoti su įvairiais dalykais – stafilokokas, ortopedinės problemos, korseto dėvėjimas. Tačiau turime gerų žinių ir čia.
Skoliozė, kuri buvo išsivysčiusi, lyg ir ištaisyta, Teodorui jau nuėmė ne tik korsetą, bet ir kaklo įtvarą. Taip pat su tuo susijusios neurologinės problemos – koordinacijos lengvas sutrikimas, problemos su smulkiąja motorika (rankų pirštų judesiais) – taip pat beveik susitvarkė.
Dabar sūnui 3,5 metų ir nuo kitų metų jis lankys antrąją mažųjų mokyklėlės klasę. Prancūzijoje mokykla su privalomu lankymu prasideda jau nuo trejų metų. Pas juos yra trys mažųjų klasės, tada parengiamoji klasė ir pradinė mokykla.
– Grįžtant į sūnaus ligos pradžią – ką jautėte tuo metu, kai pradėjote pagalbos kampaniją sūnui? Aš ši nelaimė pakeitė jūsų požiūrį į tėvystę?
– Manau, sustiprino pareigos ir atsakomybės jausmą už tai, kas darosi su tavo vaikais. Labai paprasta, kai viskas klojasi gražiai, kai nereikia didelio įsikišimo, vaikai auga, kaip sakoma, kaip per sviestą, tarsi savaime. Tačiau tuo metu supratau, kad visa tai savaime nesidaro, kad reikia labai intensyvaus ir didelio dalyvavimo iš tėvų pusės.
Antras dalykas, kuris man tada atsitiko, – aš lioviausi bet ko bijoti. Supratau, kad visos baimės yra viduje, ir jeigu tu nori ko nors pasiekti, reikia ant tų baimių „atsistoti“ ir daryti tai, ką reikia daryti, negalvojant apie tai, kaip tai gali būti nepatogu, nemalonu, baisu ir pan.
Kai tu pasitiki savimi, tuomet ir tavo vaikai tavimi pasitiki, o imdami pavyzdį iš tavęs ima pasitikėti savimi.
Per save perlipti tuo metu reikėjo kone visur. Teko atsisveikinti su savo gyvenimu, kokį turėjome, teko galvoti apie visiškai kitus dalykus, teko prašyti žmonių pinigų, o tai tikrai nėra lengva.
Bet iš to seka kiti dalykai. Kai tu pasitiki savimi, tuomet ir tavo vaikai tavimi pasitiki, o imdami pavyzdį iš tavęs ima pasitikėti savimi. Aš pastebėjau, kad nelaimės žmones arba sugniuždo, jie puola į depresiją ir savęs gailestį, arba padaro juos stipriais, beatodairiškais ir einančiais į priekį.
– Visgi ar persidėliojo vertybės pamačius, kad netenki to, kas atrodė savaime suprantama?
– Iš tiesų pradedi geriau suprasti ir objektyviau vertinti tai, ką tu iš tiesų turi, kokia yra viso to vertė. Gali atsitraukti ir pasižiūrėti – aha, tai iš tiesų reiškia tiek daug ir nėra taip lengvai užgyvenama, todėl gal verta dėl viso to pasistengti.
– Dažnai tokiose situacijose už vaiką kovoja ir aplinkinių pagalbos prašo mamos, o vyrai lieka tarsi už kadro. Jūsų šeimoje nutiko atvirkščiai. Kodėl?
– Tiesiog dėl savo darbo specifikos aš turėjau labai daug ir įvairių ryšių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ir taip išėjo, kad visa komunikacija ėjo per mane. Gali būti, kad aš pradėjau kažką daryti pirmas, nes pirmas atsipeikėjau iš šoko.
Nė neabejoju, kad jeigu nieko nebūčiau daręs, netrukus iniciatyvos būtų ėmusis žmona. Bet kai jau pradedi, pasipila lavina. Viskas įvyko labai greitai – nuo pirmosios diagnozės iki patekimo į prancūzų rankas praėjo nepilni pusantro mėnesio. Mes viską susitvarkėme kosminiais greičiais. Ir žmona šiame kelyje nešė kitas atsakomybes, kurios ne mažiau svarbios.
Nuo pirmosios diagnozės iki patekimo į prancūzų rankas praėjo nepilni pusantro mėnesio.
– Be Teodoro, dar turite dukrą. Kaip ji reaguoja į šią situaciją ir padidintą jūsų dėmesį sūnui?
– Mes labai dažnai savęs klausiame, ką daryti, kad ji nesijaustų blogai, kad jai neatrodytų, kad visas mūsų dėmesys – tik broliui. Aišku, stengiamės paaiškinti, kokia yra situacija, kodėl labai dažnai vieno ar kito iš mūsų nebūdavo namuose. Kažkiek vaikas supranta, tačiau nebūtinai tai turi priimti. Iš tiesų stengiamės kalbėtis ir būti teisingesni abiem, lygiau dalinti dėmesį.
Tačiau suprantu, kad dukrai trūksta dėmesio, kai ji sako: „Jeigu aš užsidėsiu gražesnę suknelę, ar tu mane labiau mylėsi?“ Vaikas nori pasakyti – jeigu aš pasipuošiu, galbūt būsiu tau įdomesnė, ir tu su manimi praleisi daugiau laiko, daugiau užsiimsi.
Kiek galėjome, stengėmės sąmoningai su savimi dirbti, kad ir kitam vaikui skirtume adekvatų dėmesį, su juo bendrautume, žaistume. Tiesa, nuo rugsėjo ji lanko savo mokyklėlę, taigi ryte ją nuvežame, o vakare pusę šešių pasiimame.
Kai ji pradėjo eiti į mokyklėlę, situacija iš tiesų pagerėjo – turi, kuo užsiimti, turi savo socialinius ryšius, mažiau mato, kiek mes užsiimame Teodoru. Be to, Teodoras vaikšto į savo reabilitacijos centrą ir, skirtingai nuo sesės, praktiškai neturi atostogų. Taigi ji atostogas leidžia su mumis.
– Kokie dabar jūsų santykiai su Teodoru?
– Panašu, kad jis mane labai myli ir nepaprastai prisirišęs prie manęs, labiau nei dukra, nes mes su juo iš tiesų praleidome daug laiko drauge ligoninėse.
Kita vertus, nepaisant visų sveikatos problemų, esu žmogus, kuris tiki teisingu auklėjimu. Esu įsitikinęs, kad vaikus reikia ne tik čiūčiuoti, liūliuoti, bučiuoti ir glostyti, bet ir auklėti bei sudrausminti, pasakyti, ką jie daro negerai.
Esu įsitikinęs, kad vaikus reikia ne tik čiūčiuoti, liūliuoti, bet ir auklėti bei drausminti.
Tikiuosi, kad man pavyks išlaikyti viduriuką – kad nei prarasčiau vaikų prisirišimo, nei išauklėčiau juos išlepusiais žmonėmis, kuriems vėliau bus labai sunku gyvenime. Teorija, kad vaikams reikia leisti viską, man nepriimtina. Beje, Prancūzijoje vaikams tėvai leidžia daug, bet iki tam tikros ribos. Saugioje teritorijoje jie gali eiti galvomis, kaip tik jiems patinka, bet jeigu vaikas priartėja prie tam tikros ribos, reakcija būna staigi ir griežta.
Man toks požiūris visai patinka. Tuomet vaikai gali leistis į ieškojimus, kol yra saugu jiems ir aplinkai, bet kai jie ima lipti ant aukštos įtampos laidų, jau pasakoma, kad to daryti negalima.
Save įvardinčiau kaip pakankamai griežtą tėtį. Kadangi iš prigimties esu choleriškas žmogus, prarasti savitvardą man lengviau negu daugeliui kitų, tačiau stengiuosi save šioje vietoje prižiūrėti. Dedu visas pastangas, kad su vaikais būtų galima išlaikyti tvarką namuose be emocinių protrūkių. Griežtumas auklėjant yra būtinas, bet jis neturi tapti agresija.
Manau, auklėjime labai svarbus nuoseklumas, todėl ir mama bei tėtis turi taip pat susitarti būti nuoseklūs, kad vaikas, ko nors negavęs iš vieno, nebėgtų pas kitą. Tai pats blogiausias variantas ir tai labiausiai išmuša vaikus iš pusiausvyros. Tėtis ir mama turi būti aiškiai susitarę, kur yra ribos ir kur jie vieningai pasako „ne“. Manau, mums šeimoje pavyko tai suderinti.
– Kokios kompetencijos, jūsų manymu, būtinos šiuolaikiniam tėčiui?
– Šiuolaikinis tėtis turi būti drąsus, supratingas, jis turi būti dėmesingas, stebėti aplinką ir matyti, kas darosi su ja. Taip pat jis turi stebėti ir save, kad suprastų, kas darosi su juo pačiu, kad galėtų priimti teisingus sprendimus tada, kai juos reikia priimti, ir nebijoti to daryti.
– Sakoma, kad tėčio meilė yra vertinanti, ją reikia užsitarnauti, o mamos – besąlygiška. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?
– Bent jau savo atveju aš nesutikčiau. Galbūt tėčiui užtrunka daugiau laiko taip susilieti su savo vaikais, kaip su juo susilieja mama, kuri juos nešioja, pagimdo ir būna su jais pirmuosius jų gyvenimo metus.
Tėvui tapti artimam su savo vaikais reikia šiek tiek laiko. Bet tai nereiškia, kad tėvas savo vaikų nemyli. Gal galima pasakyti, kad jis juos myli per šiek tiek didesnį atstumą nei mama. Ryšys nėra toks glaudus ir betarpiškas, kaip mamos su vaiku.
– Kaip sūnaus liga palietė jūsų santykius su žmona?
– Vienareikšmiškai atsakyti į klausimą yra neįmanoma. Buvo visokių bangų ir fazių. Vienu metu atrodo, kad tai yra galas, o kitu metu atrodo, kad mes artimi kaip niekada anksčiau. Tačiau, kaip matote, mes esame kartu.
Apsisprendimo dedamoji šioje vietoje taip pat svarbi. Ir tai sritis, kuriai reikia pastangų. Kaip augindamas ir auklėdamas vaikus tu turi stengtis, taip ir santykiuose su partneriu tu turi stengtis. O kai stengiesi, paprastai ir pavyksta.
– Ar skiriasi šeimos modelis, vyro vaidmuo šeimoje Lietuvoje ir Prancūzijoje?
– Truputį skiriasi. Manau, moterys Prancūzijoje yra labiau emancipuotos nei Lietuvoje, jos yra natūraliai laisvesnės. Kas matosi bent jau iš išorės, žiūrint į prancūzų šeimą, akivaizdu, kad partneriai šeimoje vienas kitą traktuoja kaip visiškai lygius: jų svoriai šeimoje yra vienodi. Ir tradicinio pasiskirstymo pareigomis namuose tikrai nėra.
Gal taip yra ir todėl, kad labai daug dalykų, kurie tradicinėse visuomenėse priskiriami moteriai, čia atlieka valstybė. Pavyzdžiui, jeigu tėvai daug dirba, vaiką galima palikti institucijos priežiūrai nuo ryto iki pakankamai vėlaus vakaro.
Labai daug dalykų, kurie tradicinėse visuomenėse priskiriami moteriai, čia atlieka valstybė.
Kalbant apie namų tvarkymą, labiau pasiturinčios šeimos samdo namų tvarkytoją, o šeimos, kurios to negali sau leisti, gauna valstybės paskirtus žmones. Yra visiškai normali nuostata, kad suaugusieji turi turėti laiko sau. Ir jeigu šeima neturi pajamų, kad užsitikrintų šį laiką sau, savivaldybė kartą per mėnesį atsiunčia specialistus, kurie paleidžia tėvus kartu pavakarieniauti, nueiti į teatrą ar dar ką nors malonaus nuveikti.
Tokios priemonės, matyt, ir sukuria atmosferą, kad šeimoje partneriai lygiai dalinasi pareigomis, nėra tokio „nuleidimo“ – tu darysi tai, o aš užsiimsiu anuo.
– Ar prancūzai vyrai daug laiko praleidžia su vaikais?
– Labai dažnai juos galima matyti su vaikais. Apskritai prancūzai vaikams skiria labai daug dėmesio. Jie vaikus traktuoja kaip mažus suaugusiuosius. Jiems vaikas – visiškai visavertis žmogus, su juo labai rimtai kalbama, labai klausosi, kai jis nori ką nors pasakyti.
Tiesa, jeigu vaikas bando įsikišti į suaugusiųjų pokalbį, jis yra auklėjamas. Yra pasakoma – dabar aš užsiėmęs, palauk. Bet jeigu užsiimama su vaiku, kad ir parke, yra visiškai normalu matyti, kad tėtis ir mama su vaikais kartu čiuožinėja nuo čiuožyklos, su jais bėgioja, žaidžia gaudynių. Nėra taip, kaip pas mus: atvedamas vaikas į parką ir žaidžia vienas, o tėvai sulindę į telefonus ar knygas.
– Lietuvoje vyro įvaizdis labiau susijęs su užsiėmimais išorėje, su karjera. Jums teko mesti tai, ką buvote susikūręs, ir dėl vaiko viską pradėti iš naujo. Kaip tai jus paveikė?
– Tuo metu nebuvo abejonių, ką reikia daryti. Buvo vienas tikslas, ir visos priemonės jam pasiekti buvo geros, bet kokia kaina neatrodė per didelė.
Tačiau mane, žinoma, tai paveikė. Atsidūriau šalyje, kurios kalbos nemoku, kultūros nepažįstu, o Prancūzija iš tiesų labai skiriasi nuo to, prie ko esame pripratę Lietuvoje. Mokymosi procesas šioje vietoje yra labai status – reikia išmokti daug įvairiausių kodų, išmokti kalbą, kuri nėra labai lengva, susirasti darbą čia yra pakankamai sunku.
Kalbant apie savirealizaciją, norėtųsi turėti galimybę daryti daugiau sprendimų, kuria linkme eiti, tačiau šiuo gyvenimo periodu žaidžiu tą partiją, kurią gavau. Aišku, bandau kažkaip užsikabinti, laimei, jau atsiranda darbų.
Apskritai prancūzai vaikams skiria labai daug dėmesio. Jie vaikus traktuoja kaip mažus suaugusiuosius.
Norėtųsi turėti reikalų ir su Lietuva, tačiau atstumas yra nemažas, o tam, kad galėtum kažką produktyviai ir rezultatyviai padaryti, vis tiek turi būti vietoje. Kai žmonės sako, kad galima gyventi Tenerifėje ir turėti verslą Lietuvoje, galbūt ne tose srityse, kuriose aš esu. Jeigu man pavyks čia prisitaikyti taip, kad būčiau pajėgus tęsti savo darbus rinkodaros ir reklamos srityje, labai džiaugsiuosi.
-
Teodoro tėtis prašo pagalbos: vaiko smegenyse tokio dydžio auglys, kad medikai stebisi, kaip mažylis gali judėti ir kalbėti
-
Išgarsėjusio Teodoro šeima dalijasi įspūdžiais iš gydymosi Prancūzijoje: pasijunti ne tik kaip į kitą šalį, bet kaip į kitą planetą patekęs
-
Už žmonių suaukotus pinigus į Prancūziją išvykusi Teodoro šeima dalinasi stebuklu: auglio galvoje nebėra!
-
Teodoro šeima kovoja už berniuko išgijimą: Prancūzijoje atlikta antra smegenų operacija
Gyvenimą mes čia pradėjome kone nuo nulio. Visas tas namelis, kuris buvo pastatytas, yra statomas iš naujo. Tačiau manau, kad mums jau lemta likti Prancūzijoje. Vaikai auga, jiems čia, mano įsitikinimu, yra tikrai geriau augti negu Lietuvoje. Jie čia gauna ir geresnės kokybės išsilavinimą, čia žymiai geresnės užklasinės veiklos galimybės, kadangi yra labai didelis būrelių pasirinkimas ir visi yra labai aukšto lygio.
Valstybė į šias vaikų veiklas investuoja labai daug pinigų ir net pati skurdžiausia šeima gali sau leisti, kad jų vaikas lankytų tenisą, teatro būrelį ar dar ką nors. Į būrelius vaikus atvažiuoja pasiimti iš mokyklos, o po būrelio pristato atgal. Taigi tėvams netgi tuo nereikia rūpintis.
Kitas dalykas – Teodoro medicininiai klausimai, reabilitacija. Tai, kokį darbą čia sugebėjo atlikti reabilitologai ir kokių rezultatų jie pasiekė, yra neįtikėtina. Na, ir jei vėžys, neduok Dieve, sugrįš, norėtume būti arčiau tų daktarų, kurie Teodorą išgelbėjo.
