– Kalbėdami apie pažeidžiamas grupes, atsispiriame nuo neseniai atlikto tyrimo „Nematomi žmonės“, kuriuo siekta ištirti, kodėl žmonės atsiduria ties skurdo riba. Aiste, kokioje situacijoje esame šiandien, jei vertintume žmones, atsiduriančius ties skurdo riba ar jau už jos? Ar jų daugėja?
– Bendrai situacija nei gerėja, nei blogėja. Skurdo riba išlieka apie 20 procentų. Kas penktas lietuvis susiduria su finansiniais, materialiniais iššūkiais. Tas skaičius nekinta nuo pat įstojimo į Europos Sąjungą, nepaisant to, kad nacionalinės pažangos plane išsikėlėme tam tikrus tikslus. Kitais metais jau turėtų būti 17 proc. skurdo rizika, bet, deja, tikrai to nepasieksime.
Situacija nekinta, bet ką mes dar matome, atlikdami daugiau tyrimų, apklausų, vertindami skurdo rizikos gylį - kad dėl infliacijos pakilimo minėtos labai pažeidžiamos grupės susiduria su dar didesniais iššūkiais. Suvaldyti mažus šeimos finansus tampa dar sunkiau.
– Kurios žmonių grupės dažniausiai atsiduria tarp pažeidžiamųjų?
– Pirmiausia, darbingo amžiaus žmonės, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių neturi darbo – tai gali būti sveikata, negalia, labai atokios gyvenamos vietos, kur nėra darbų ar jie yra labai trumpalaikiai.
Antra grupė – pensinio amžiaus žmonės. Ir čia reikėtų paminėti pensinio amžiaus moteris, kurios su skurdo rizika susiduria dvigubai dažniau nei vyrai. Aišku, prie to priveda daug veiksnių, bet matome, kad moterys, ypač jei lieka vienišos, gyvena labai sudėtingoje situacijoje.
Dar viena grupė, kuri Lietuvoje labai išsiskiria – tai žmonės su negalia. Jų skurdo rizika taip pat yra dvigubai didesnė, jei lyginsime su žmonėmis, kurie negalios neturi. Ne visi žmonės su negalia gali dirbti, darbo rinka nuo jų per daug nutolusi, ypač už Vilniaus ribų.
Reikėtų paminėti pensinio amžiaus moteris, kurios su skurdo rizika susiduria dvigubai dažniau nei vyrai.
Jeigu Vilniuje dar yra, kas įdarbina žmones su negalia, nors irgi ne per daugiausiai, tai už sostinės to galimybės praktiškai nebėra. Jų skurdo rizika labai didelė, o išmoka, jei žmogus su negalia yra nuo vaikystės, siekia nuo 200 iki 400 eur. Tai, kas tenka vienam asmeniniui, niekaip nepatenkina minimalių vartojimo poreikių. Tai yra labai didelė problema.
Taip pat – vieniši tėvai, dažniausiai vienišos mamos. Joms irgi yra labai sudėtinga, šiuo klausimu matome labai didelį paslaugų trūkumą, kad moterys galėtų dirbti, kad būtų pasirūpinta vaikais – suteikti galimybę derinti darbą su šeimyniniais įsipareigojimais.
Taip pat vaiko išlaikymo fondas – jis dengia tik labai nedidelę dalį to, ką teismas priteisia kaip alimentus. Jeigu vyras nemoka, antstolis neišieško dėl pačių įvairiausių priežasčių, tai tos moterys atsiduria visiškai už ribų, jos yra nematomos. Dažnai Lietuvoje dar yra stigma ir gėda – reikėjo gyvent, nepaisant to, kad tas vyras galbūt prieš ją smurtavo. Ta stigma vis tik yra labai didelė.
Šitos grupės tikrai susiduria su dideliais sunkumais. Bet kita vertus, mes turime ir neblogą pavyzdį – tai, kad mes reikšmingai sumažinome vaikų skurdo rizikos lygį. Kadaise buvo 27 proc., dabar – 17 proc. Per keletą metų padarėme labai didelį šuolį. Taigi, vadinasi, mes kaip valstybė gebame su tuo dorotis, tik reikia priemonių, gerokai daugiau priemonių.
Matome labai didelį paslaugų trūkumą, kad moterys galėtų dirbti, kad būtų pasirūpinta vaikais.
– Ar tokiais atvejais mes kalbame tik apie finansines bėdas, ar ir apie emocijas? Kartais sakoma, kad vien išsprendus pinigų klausimą, nebūtina situacija pagerėtų. Kaip manote?
– Taip, tas yra. Yra vienišų senjorų, kurie per gyvenimą buvo įpratę eiti, veikti, o dabar jiems sudėtingiau. Jeigu miršta artimieji, vaikai gyvena toli, o kartais ir užsieny. Arba jei kalbėtume apie žmones su negalia. Taigi jie gyvena uždaryti namuose, jie tiesiog neturi galimybių išeiti, kartais ir fiziškai. O kartais, neturi kur, net jei fiziniai pajėgumai ir leistų. Tai labai apsunkina žmonių gyvenimą, integraciją.
Dar kas labai svarbu, sakyčiau, atkreipti dėmesį į vaikų ir jaunimo iššūkius. Išskirčiau net – vaikų, paauglių ir jaunimo, nes paslaugų jiems ne visada pakanka. Matome, kai jei kaimuose gyvena, atokiau, jei yra vaikų dienos centras – gerai, bet susisiekimas su juo dažnai irgi būna problema.
Labai stinga specializuotų paslaugų paaugliams. Jie nenori būti su mažesniais, o paauglių klubų, kur jei galėtų rinktis, yra gerokai mažiau nei vaikų dienos centrų. Ir dar – išėjimas į gyvenimą iš šeimų, kurios nesuteikia vaikui socialinių įgūdžių. Čia matome skirtumą tarp tų, kurie išeina iš globos namų ar tų, kurie išeina tiesiai iš rizikingų šeimų. Matyti, kad tas 16-metis gali neįsikabinti, kad jam sunkiai sekasi. Tie jaunuoliai lieka palikti ir tuomet juos labai lengva nutempti į kokią nors nelabai skaidrią veiklą. Čia persipina labai daug dalykų – ir socialiniai įgūdžiai, ir psichologinės traumos.
– Kaip manote, kas yra svarbiausi dalykai, kurie efektyviausiai padėtų jaunimui užsikabinti?
– Sakoma, kad viena bėda nėra bėda. Tai ir šiuo klausimu turime puokštę. Labai svarbu išsiaiškinti, kokios yra kliūtys. Kodėl jis negali savarankiškai funkcionuoti visuomenėje? Labai svarbu teikti individualizuotas paslaugas, išsiaiškinus, kokie tiksliai yra iššūkiai. Ar jis dažnai pykstasi su kolegomis, ar tai finansinai raštingumo dalykai, kad gauna pinigus ir per kelias dienas viską išleidžia.
Dažniausiai reikia vienu metu spręsti visą kompleksą problemų, negali žiūrėti tik į vieną, o kitos nematyti, tai – ilgas darbas.
