Trijose Baltijos šalyse atliktas tyrimas, pavadinimu „Nematomi žmonės“, analizavo 18–74 m. amžiaus gyventojų situaciją Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Unikali metodologija leido pirmą kartą išskirti socioekonomines ir psichografines charakteristikas, kurios žmones paverčia tarsi „nematomais“, kadangi dėl savo unikalios padėties jie verčiasi labai sunkiai, tačiau kriterijų reikalingai socialinei pagalbai gauti, vis tiek neatitinka. Nematomi žmonės nebūtinai skursta, tačiau yra socialiai atskirti ir pažeidžiami.
– Tyrimas parodė, kad nesmarkiai, bet Lietuvoje žmonių, kurie lieka už, pavadinkime, socialinio, visuomenės rato brūkšnio yra daugiau. Jūs dirbdami savo darbą susiduriate su šiais žmonėmis, ar jaučiate, kad jų daugėtų?
E. R.: Tų žmonių yra ir jie niekur nedingsta. Mūsų skurdo rodikliai mažėja labai po truputį, norėtųsi tikrai geresnių skaičių. Siekis – mažinti tą dalį žmonių, kurie yra atskirtyje ir vienaip ar kitaip tampa nematomais.
– Jeigu kalbėtume apie priežastis, kurios, kaip buvo išskirta ir tyrime, susijusios su išsilavinimu, finansiniu raštingumu. Sociologai kartais atkreipia dėmesį, kad esame labai nuo pinigų priklausoma visuomenė. Kaip manote, ar tai esminė priežastis?
V.B: Aš sakyčiau, kad ne esminė, bet viena iš svarbesnių. Pajamų nelygybė yra viena iš bėdų, kurią tikrai turime visuomenėje. Matyt, išeitis yra didinti pajamas, kad mažiau uždirbantys galėtų oriau gyventi, patenkintų savo poreikius. Taip pat pastebėčiau ir kitus dalykus, pavyzdžiui, paslaugų prieinamumą. Pavyzdžiui, kai žmogus negauna tam tikrų paslaugų arba gauna jas limituotai. Juk mes turime atvejų, kai nuo gyvenamosios vietos priklauso paslaugų spektras – tai tikrai nepagerina žmonių padėties, o gali ją ir pabloginti.
Jei žiūrėtume į skurdo grupes, matome, kad didžiausią skurdą patiria bedarbiai, vieniši asmenys, tėvai.
Jei žiūrėtume į skurdo grupes, matome, kad didžiausią skurdą patiria bedarbiai, vieniši asmenys, tėvai. Jiems vieniems reikia pasirūpinti šeima, vaikais, čia vėlgi kalbame apie pinigus. O dar juk yra ir senjorai, įvairias negalias turintys žmonės, taigi visas šias paminėtas grupes mes matome kaip labiausiai skurstančius žmones.
– Viktorija, kaip jūs matote iš savo perspektyvos, dėl kokių priežasčių dažniausiai žmonės atsiduria už tavo vadinamosios ribos?
V.B.: Pirmiausia noriu pasveikinti su tikrai labai svarbiu tyrimu. Mes Lietuvos socialinio verslo asociacijoje (LISVA) jungiame verslus, kurie sprendžia visuomenei ir mus supančiai aplinkai kylančius iššūkius. Esame suskaičiavę, kad šie verslai sprendžia beveik 10-ies procentų Lietuvos gyventojų problemas.
Turbūt sudėtinga pasakyti, kokios problemos, nes kiekvieno žmogaus gyvenimas yra įvairus – jis nestovi vietoje. Nėra taip, kad visą laiką gyventum pasiturinčiai ar visą laiką skurde. Kiekvienas iš mūsų gali susidurti su tam tikrais sunkumais, palūžti, išgyventi nelaimę ir tapti nematomu žmogumi. Kodėl turime padėti? Tai – žmogiškumas.
Mes esame žmonės ir mūsų pareiga padėti kitiems. Aišku, yra žmonių, kurie mąsto racionaliau, tačiau jiems noriu pasakyti, kad tokioje situacijoje bet kada gali atsidurti jie patys, jų vaikai ar artimieji.
– Kaip jūs manote, kiek žmogaus likimas priklauso nuo šeimos, aplinkinių veiksmų, o kiek nuo jo paties asmeninių savybių? Aišku, nelaimių atveju kiek kitaip, nes tuomet staiga radikaliai pasikeičia gyvenimas.
E.R.: Labai įvairiai. Perbėgu mintyse per tuos žmones, kuriems padeda maltiečiai, tai galiu pasakyti, kad yra ir šeimos situacijų. Pavyzdžiui, turime vieną senjorę, kurios visi artimieji yra palaidoti, ji likusi visiškai viena. Negali tada sakyti – ar neturėjo šeimos, vyro, vaikų? Taip, turėjo, bet nė vieno nėra. Tai likimo klausimas, kaip viskas susidėliojo, kad likai vienas ir vienišas. Į ką gali remtis?
Kitas svarbus dalykas, ką noriu paminėti – socialiniai ryšiai.
Kitas svarbus dalykas, ką noriu paminėti – socialiniai ryšiai. Kai mes jų turime, yra daug didesnė tikimybė, kad kas nors mums padės. Senjorai yra gana užsidarę, kai kalbame apie nematomų žmonių grupes, man kažkaip pirma mintis ateina apie juos.
Yra begalės priežasčių, kodėl žmonės atsiduria nematomų gretose. Dar paminėčiau ir sovietinį palikimą – pavyzdžiui, yra tokių, kurių dokumentai dingę pensijos kaupimui, taip iš detalių susidaro, kad žmonės iškrenta iš socialinio rato, nors iš dabartinės pozicijos žiūrint, mums atrodo, kad neturėtų taip būti.
– Viktorija, noriu paliesti darbo klausimą ne tik kaip pajamų šaltinį. Tai lyg dalykas, kuris žmogų palaiko visuomenėje, arba, jo neturint, lyg išmeta. Jei turime dirbantį žmogų, net uždirbantį nedaug, tai jį lyg šiek tiek palaiko sociume?
V.B.: Palietėte labai gera aspektą. Pati esu demokratinių vertybių šalininkė, noriu pasakyti, kad okupacijos laikotarpis paliko savo pėdsaką. Taip, esame daugiau kaip 30 metų nepriklausomi, bet kiek bendruomenė buvo darkoma ir skaidoma. Mes tik dabar sugrįžtame į požiūrį, kad stiprybė yra vienybėje.
Turbūt ir tų nematomų žmonių būtų mažiau, jei bendruomenės būtų stipresnės. Aišku, tos žaizdos taip greitai nesugyja.
Kalbant apie darbą ne kaip apie pajamų šaltinį, o apie savęs įprasminimą, manau, kad tai yra net svarbiau, ypač krizių akivaizdoje. Tai yra labai svarbu, nes žmogus jaučiasi reikalingas, jis jaučiasi kažkieno dalimi, o pagrindinis dalykas – jaučiasi orus.
– Kas, žiūrint iš jūsų kiekvieno perspektyvos, būtų reikšmingi žingsniai norint padėti žmonėms grįžti į socialinį ratą?
E.R.: Viena dalis galėtų būti institucinė – stiprinti nevyriausybines organizacijas, bendruomenes, socialinius verslus, kad jie turėtų pakankamai įrankių padėti. Tai galėtų praplėsti ir paslaugų spektrą, įnešti jų įvairovės, nes tie žmonės, kurie buriasi į tas organizacijas, dažniausiai turi labai įdomių idėjų.
Kitas dalis – tendencingai judėti į paslaugų plėtrą, į pagalbą krizinėse situacijose esantiems žmonėms ar į pajamų didinimą.
V.B. Kitas svarbus socialinių verslų aspektas, kad jie sprendžia problemas kartu su tomis pažeidžiamomis grupėmis. Labai svarbu įtraukti tuos žmones į problemų sprendimą, o ne nuleisti dalykus lyg mes žinome geriau už juos.
