Nepagydoma liga sergančią Vitą kankina didelis skausmas: nepaisant to moteris uoliai ėmėsi savanorystės

Su pasvaliete savanore Vita Savickiene susitikome mūsų rajono ukrainiečių paramos punkte, kuriame dirba pirmadieniais ir penktadieniais nuo 11 iki 13 valandos. Beje, ji siekia, kad čia būtų ir visų mūsų žmonių įvairių daiktų mainų vieta.

Be to, Vita dirba Pasvalio „Riešuto“ mokykloje, kurioje budi naktimis, ir pagal autorines teises – spaudos leidiniuose.

Taigi Vita, kuri prisipažįsta mieganti ne daugiau kaip penkias valandas, surado laiko ir savanorystei.

Anksčiau ji dvidešimt kartų yra davusi kraujo. Kaip reikiant buvo įsisukusi į kraujo donorystę.

Jau buvo gimęs sūnus Jonukas, kai abu su vyru Sigitu nusprendė vieną įsivaikinti ir kartu užauginti du vaikus.

Tačiau Vita atskleidžia, kaip daugiau nei prieš dešimt metų jai buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė:

„Liga nepagydoma ir progresuojanti. Tik liko klausimas, kodėl taip atsitiko. Ir nežinau, kada vaikščiosiu su lazdele ar atsisėsiu į vežimėlį. Pradėjau galvoti, ką sėdėdama galėčiau veikti. Įstojau studijuoti ir baigiau teisę.“

Vita visą laiką gyveno aktyviai – niekada nedirbo mažiau nei dviejuose darbuose. O kur dar buvę vakarėliai, draugai ir gausybė bendravimo…

Karas Ukrainoje ir pagalba ukrainiečiams pabėgėliams Vitą ir Sigitą Savickus įtraukė spontaniškai, tarsi savaime.

„Pradžioje apskritai buvo daug chaoso, baimės, nežinomybės, – Vita prisiminė, kaip vieni siūlė pagalbą, o kiti jos prašė. – Skambina visiškai nepažįstamas žmogus ir prašo priimti ukrainiečių šeimą. Suorganizavom apgyvendinimą kempinge…“

Skambino net iš Ukrainos ambasados, kad priimtų visą autobusą neįgalių ukrainiečių.

„Bet mes priėmėm tik tuos, kurie patys atvažiavo, – Vita pasakojo, kaip jau kovo mėnesį Pasvalyje, Vytauto Didžiojo aikštėje, buvusios poliklinikos pastate atidarė ukrainiečių paramos punktą, padėjo rajono savivaldybės vyriausiasis specialistas Linas Mainonis. – Turiu padėjėją pasvalietę Danutę Breimelytę.“

Vita, kuri prisipažįsta mieganti ne daugiau kaip penkias valandas, surado laiko ir savanorystei.

Ukrainiečių paramos punkte atkeliauja ir iškeliauja drabužiai, avalynė, žaislai, smulkūs buitiniai prietaisai, higienos priemonės.

„O iš tiesų pabėgėliams dar labiau reikėjo išsikalbėti“, – pastebi Vita, išklausiusi specialistų kursus.

Kaip bendrauti su ukrainiete iš Sumų, kuri džiaugiasi, kad fronte kovojantys vyras ir sūnus dar gyvi, bet moteris žvelgia stiklinėm akim. Kaip elgtis? Palikti ramybėje? Guosti?

Ukrainiečių šeima dėjo griviną prie grivinos, statėsi namus, jau turėjo būti įkurtuvės, tačiau dabar viskas sulyginta su žeme.

Ukrainietė duoda klausytis įrašo, kaip pasienyje ji atsisveikina su kariauti liekančiais sūnumi ir vyru.

„Mano fizinis skausmas, būna dienų, kai neskauda gal tik blakstienų, palyginti su jų emocijomis, yra niekis, – Vita pasakoja, kad netgi atsitiktinai ukrainiečiai ją tarsi persekioja. – Vasarą keliavome pailsėti, Krokuvoje apsistojome viešbutyje, girdžiu, čiauška ukrainietiškai. Pasirodo, šis viešbutis priima ukrainiečius…

Rudenį gydausi Santaros klinikose. Šalia gulinti moteris pasisveikina ukrainietiškai. Ji – iš Mariupolio. Pasakojo, kaip šeimos važiavo dviem mašinom. Draugų automobilis nuo sprogimo pakilo į orą. Bet juos turėjo palikti, negalėjo sustoti. Sako, ten ne tiek baisu, kaip išvažiavus, žiūrint iš toli…“

Dabar mūsų rajone gyvena apie šimtą ukrainiečių.

„Kurie gali, grįžta į atkovotas teritorijas. Šalia gatvė subombarduota, bet jų namai išlikę“, – Vita daug bendrauja su ukrainiečiais ir iš arti mato jų gyvenimus ir emocijas.

Viena ukrainiečių šeima mūsų rajone buvo įkurdinta gal trisdešimt metų negyventoje vienkiemio sodyboje. Atrodo, vėl tik bombos ant galvos nekrenta. Bet kai laksto žiurkės, ketverių metų berniukui nesaugu… Priėmė į savo išpuoselėtus namus seniai atvažiavusi ir užsienyje dirbanti tautietė…

Vita pastebi, kad geri ir ramūs mūsų žmonės, kiek gali, paremia tyliai, iš visos dūšios. Močiutė perdavė numezgusi pusšimtį porų vilnonių kojinių Ukrainos kariams. Šeima iš Gulbinėnų atsisakė tradicinių kalėdinių dovanų ir joms skirtus pinigus, per šimtą eurų, paaukojo ukrainiečiams…

„Gražu ir jautru, kad geradarystės mokomi vaikai. Atneša ir savo žaislų, ir pinigėlių iš taupyklių, – atskleidžia Vita. – Šiandien ukrainiečių jau mažiau ateina. Anksčiau atvykusieji apsipratę, įsikūrę, o naujų mažai atvažiuoja.“

Vita aiškina siekianti, jog šiame punkte būtų skiriama parama ne vien ukrainiečiams, bet ir mūsų žmonėms:

„Ir nebūtinai vargingiems. Juk vaikai greitai išauga drabužius, tad normalu jais keistis. Pastebėjau, kad tėvai bijo, nedrįsta kalbėti, kad turi daugiau vaikų. Gal, atseit, asocialūs… Arba ateina mažas pensijas gaunantys pensininkai ir išsirenka moteris striukę, vyras – batus… O ukrainietė močiutė pririnkusi drabužių išsiuntė į Ukrainą savo penkiems anūkams… “

Kokia kalba bendrauja?

„Yra užsispyrusių jaunuolių, kurie kalba tik ukrainietiškai. Kadangi panaši į rusų, tai susišnekam ir susirodom. Bet pasitaiko ir tokių, kurie net nemoka ukrainietiškai, – Vita pastebi, kad nemažai į mūsų kraštą atvykusių ukrainiečių mokosi lietuvių kalbos…“

Po patirtų emocijų darbe ir savanorystėje atgaiva – šeimoje. Vitą ir Sigitą, Saločių seniūną, irgi sieja savanorystė.

„O apie darbą nekalbam. Dabar mes problemas matom ir sprendžiam iš skirtingų pozicijų, iš priešingų pusių“, – pripažįsta į spaudos leidinius straipsnius rašanti Vita Savickienė.