Labdaros idėją stengiasi įskiepyti Lietuvoje
Nuo 23-ejų, taigi iš viso jau 27 metus Lietuvoje gyvenantis T.Vizgirda neslepia – mama padarė didžiulę įtaką jo pasaulėžiūros formavimuisi. Tai, kad šiandien, būdamas stambiame versle, jis užsiima dar ir savanoriška bei labdaringa veikla, jo šeimos nuopelnas.
Šiuo metu technologijų įmonei „Shift4 Payments Lithuania“ vadovaujantis T.Vizgirda, savo karjeros krepšelyje turintis „airBaltic Lietuva“ vadovo bei kitų ne mažiau atsakingų vadovaujančių pareigų sąrašą, 10 metų yra Amerikos verslo rūmų valdybos pirmininkas. Nors už šį darbą negauna jokio atlygio, tokiu būdu mato prasmę padėti Lietuvos ekonomikai bei vystyti Lietuvos ir JAV ryšius.
Prieš keletą metų ši jo veikla už į Lietuvą pritrauktas investicijas buvo įvertinta „Globalios Lietuvos apdovanojimuose“, kurių metu pagerbiami pasaulio lietuviai, savo darbu, žiniomis ir talentu atveriantys Lietuvai pasaulines perspektyvas. O štai 2018 m. prezidentė Dalia Grybauskaitė už filantropinę veiklą jam įteikė Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių.
Kaip savo mamos atstovas, jis dalyvauja Santaros klinikų Vaikų ligoninės paramos fondo veikloje, daug metų padeda vaikus ginančiai organizacijai „Gelbėkit vaikus“, ne vieną kadenciją yra buvęs šios organizacijos valdybos pirmininku. Verslininkas įsitikinęs, kad ketvirtadalį visos žmogaus veiklos ir turėtų sudaryti savanoriška veikla.
„Aišku, reikia užsidirbti pinigų pragyvenimui iš profesijos, bet aš, dirbdamas po 60–70 val. per savaitę, apie 20 val. skiriu savanoriškai veiklai. Jeigu tik galiu padėti žmonėms ką nors gera padaryti kitų vardan, visada padedu, pavyzdžiui, prašomas neatlygintinai patariu ekonominiais arba socialiniais klausimais. Taip jaučiuosi Lietuvai tarsi kažką grąžinantis.
Be to, matau didžiulę dalinimosi prasmę. Nesvarbu kuo – finansais, žiniomis, kompetencijomis. Ir labai norėčiau, kad Lietuvoje kuo daugiau atsirastų atsakingo verslo, dalį savo pelno skiriančio tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Pavyzdys galėtų būti JAV batų kompanija TOMS, kuri, kaskart parduodama batų porą, vienus batus dovanoja vaikui, kuriam tų batų trūksta.
Maždaug prieš šešerius metus jie kreipėsi į mane norėdami paaukoti žieminių batų Lietuvos vaikams. Kai sužinojau, kad mažiausias kiekis – 5 500 porų, pradėjau sukti galvą, kaip tai padaryti. Vienas dalykas – priimti krovinį, kitas – sutarti su įvairiomis organizacijomis, bet ką daryti su logistika? Perskambinau visus pažįstamus, pasitariau ir radau seną gerą draugą, kurio įmonė kaip tik užsiima logistika.
Ir jis mielai sutiko padėti, tiesa, su sąlyga, kad nereklamuočiau jo indėlio į šį projektą. Jo įsitikinimu, labdara yra pareiga, ir įmonė neturėtų naudoti labdaros savo reklamai. Taigi trejus metus kasmet beveik po 6 tūkst. žieminių batų porų iš Amerikos pasiekdavo atokiausius Lietuvos kampelius, kad vaikai kelionei į mokyklą žiemą turėtų šiltą apavą“, – pasakojo pašnekovas.
Pasak T.Vizgirdos, Lietuva, palyginti su Europa bei kitomis pasaulio valstybėmis, yra viena iš mažiausiai aukojančių šalių. Jo tikslas – per geruosius pavyzdžius kartu su visais, kurie prie to prisideda, šį požiūrį keisti.
Jam pačiam niekada neišsenkantis pavyzdys – mama: iš vaikystės neprisimenanti Lietuvos, bet niekada jos neapleidusi; prisidėjusi prie Lietuvos vaikų gerovės milijoninėmis sumomis; išmokiusi lietuvių kalbos bei įskiepijusi meilę Lietuvai ir savo vaikams; Amerikos lietuvių aktyvistė, pabuvojusi bene visose JAV lietuvių bendruomenės pareigose.
15min GYVENIMAS pateikia išskirtinį pokalbį su ponia Danguole apie jos gyvenimą JAV, darbus, šeimą ir tėvų perduotą meilę Lietuvai.
– Papasakokite, kaip jūs atsidūrėte Amerikoje?
– Gimiau Lietuvoje, karo pabaigoje. Mano tėvams reikėjo bėgti, nes jie būtų atsidūrę tremtinių sąraše. Buvau per anksti gimusi ir labai silpnos sveikatos. Tėvai suprato, kad neištverčiau kelionės į Sibirą.
Mane pasilikti ir pasirūpinti manimi pasisiūlė tarnaitė – sakė, kai tėvai pasibaigus karui grįš, pasiims mane, tačiau mama nusprendė manęs nepalikti – esą jeigu žūsime, žūsime visi kartu.
Manimi pasirūpinti pasisiūlė tarnaitė – esą pasibaigus karui tėvai grįš, pasiims mane, tačiau mama nusprendė – esą jeigu žūsime, žūsime kartu.
Taigi mane iš Lietuvos išnešė šešių mėnesių amžiaus. Penkerius metus su tėvais ir vyresne sese gyvenome pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Tuomet atvykome į JAV.
Tėvai visą gyvenimą išliko didžiuliai patriotai, mūsų namuose nebuvo kalbama angliškai. Be oficialios mokyklos, su sese lankėme ir vadinamąją vargo mokyklą (neoficiali lietuvių mokyklėlė – aut.), kurioje atsidavę mokytojai, taip pat ir mano tėvelis Antanas Masionis, mokė vaikus lietuviškai.
Taigi savo lietuviškoje parapijoje turėjome viską, kad galėtume išlaikyti lietuvybę, visgi labiausiai meilę Lietuvai įskiepijo tėvai. Nors jie išvažiavo iš Lietuvos, niekada jos neapleido. Mes niekada nepamiršome, kad esame lietuviai. Šeimoje nuolat buvo kalbama apie Lietuvą, net meldžiamasi už ją, už pavergtus jos žmones. Abu tėvai priklausė lietuvių organizacijoms, kurios rūpinosi labdaringa ir visuomenine veikla, į kurią ir pati vėliau įsisukau.
– Užsienyje išaugę lietuviai dažnai sako, kad jie nesijaučia nei tikrais tos šalies, kurioje gyvena, piliečiais, nei tikrais lietuviais. O kaip jūs?
– Šis klausimas dažnai iškyla. Neseniai apie tai kalbėjomės su draugais lietuviais. Iš tiesų – dauguma minėjo, kad jaučiasi labiau amerikiečiai nei lietuviai. Tačiau aš esu kitokia. Kaip dažnai sakau, jaučiuosi lietuvės siela amerikietės kūne.
Savanoriškai mes neasimiliuojamės. Net ir tie, kurie sako, kad jaučiasi daugiau kaip amerikiečiai, tarpusavyje kalbasi lietuviškai. Sekmadieniais susirenkame į Šv. Mišias, o po jų susitinkame valgyti cepelinų parapijos salėje, kalbame apie įvairius dalykus, bet dažnai ir apie Lietuvą.
Mano pačios vaikai sužinojo, kad aš moku kalbėti angliškai, tik kai juos nuvedžiau į mokyklą užregistruoti. Jiems buvo staigmena, kadangi mūsų šeimoje aš jiems nesu tarusi nė vieno angliško žodžio.
– Kada pirmą kartą apsilankėte Lietuvoje ir koks buvo įspūdis?
– Tai buvo apie 1993 m., kai Lietuva jau tapo nepriklausoma. Kadangi dirbau JAV gynybos sistemoje, į komunistinę Lietuvą manęs niekas nebūtų leidęs.
Įspūdis buvo dvilypis. Fiziškai mane purtė griuvėsiai, vargingai atrodantys kaimai ir pan. Dėl to buvo labai liūdna. Tačiau dvasiškai tai buvo toks stiprus išgyvenimas, kad ištisai vienu metu ir juokiausi, ir verkiau. Tai buvo didžiulis džiaugsmas – pasijutau namuose, susitikau su giminėmis.
Ir kai jau reikėjo išvažiuoti iš Lietuvos, verkiau kaip tremiama. Amerikoje laukė namai, darbas, visas mano gyvenimas sukurtas ten, bet Lietuvoje iš karto pasijaučiau sava.
Dvasiškai tai buvo toks stiprus išgyvenimas, kad vienu metu ir juokiausi, ir verkiau. Kai jau reikėjo išvažiuoti iš Lietuvos, verkiau kaip tremiama.
Svarbiausia, pamačiau, kad žmonės nepalaužti, nors 50 metų neturėjo galimybės būti ne tik lietuviais, bet ir savimi. Stebėjausi, kokia stipri jų dvasia, ir supratau, kad su tokiais žmonėmis šalis nepražus.
Vėliau, pradėjusi bendradarbiauti su Santaros klinikomis, į Lietuvą vykdavau du kartus per metus, o kai mane išrinko Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininke, – keturis kartus, nes vykdavo įvairūs suvažiavimai, posėdžiai su valdžios atstovais. Buvo sunku, nes tiek kelionių labai vargina. Tik spėji atsigauti ir vėl reikia važiuoti. Tačiau kai tai meilės darbas, kai myli veiklą, kuria užsiimi, pamiršti tuos sunkumus.
Man smagu vykti į Lietuvą. Ir nesvarbu, kad finansiškai tos kelionės man labai daug kainavo.
– Daug metų bendradarbiaujate su Santaros klinikomis ir padedate smarkiai nudegusius vaikus gydyti JAV. Kaip užsimezgė šie ryšiai?
– Tuo metu jau dirbau labdaringoje Lietuvos vaikų sveikata besirūpinančioje organizacijoje „Lietuvos vaikų viltis“ Los Andžele. Mūsų paprašė priimti ir pagloboti keletą nudegusių vaikų iš Lietuvos. Taip ir užsisuko veikla – maždaug per 20 metų pas mus pabuvojo apie 30 vaikų, dalis jų – po keletą kartų, o vienas berniukas, labai nudegęs, lankėsi net šešis kartus ir patyrė 18 operacijų.
Po keleto gydytojų stažuočių Amerikoje pamatėme, kad jauni medikai turi pakankamai žinių, jiems trūksta tik „žaislų“ – gražios aplinkos, netrupančių sienų ir geros aparatūros.
Taigi kartu su mūsų organizacijos Čikagos skyriumi nusprendėme padaryti remontą – jie sutvarkė ortopedijos skyrių, mes – traumatologijos.
Dėl šios veiklos vykdavau į Lietuvą bendrauti su vaikų tėveliais, su Santaros klinikų Vaikų ligonine – medikai mums atrinkdavo vaikus, kuriems patys negali padėti. Iki šiol mus globoja dr. Olga Zimanaitė.
Štai ir šiemet jau ketvirtą kartą pas mus atvyks labai nudegęs mažas vaikutis, kuriam teks išgyventi dar ne vieną operaciją. Bet padarysime jį, kiek galima, gražesnį. Galiu pasigirti, kad visus vaikus, kurie pas mus buvo nudegę, apženijome, t. y. visi jie sukūrė šeimas. Kai žmogaus kūnas subjaurotas randų, aplinkiniai dažnai per tuos randus nemato jo sielos.
Mes atvėrėme jų veidą pasauliui ir labai tuo didžiuojamės. Teko dalyvauti vestuvėse vieno vaiko, kuris pas mus lankėsi nuo šešerių metukų, kartais išbūdavo net visus metus, taigi tapo kaip savas. Tos vestuvės man buvo toks stebuklas, kad apsiverkiau viso to grožio akivaizdoje.
– Grįžkime prie jūsų minėto remonto. Juk tai didžiuliai pinigai. Kaip rinkote lėšas remontui?
– Iš pradžių aukas rinkdavo bažnyčioje vos ne su kepure, bet matėme, kad procesas vyksta lėtai. Tuomet mano vyras Jonas Navickas, save juokais vadinęs šio krašto koldūnų karaliumi, sugalvojo puikią idėją. Iš mamos jis iš tiesų buvo paveldėjęs koldūnų receptą. Kai mama, gulėdama mirties patale, paklausė, ką jam palikti, šis paprašė koldūnų recepto ir išmoko juos gaminti.
Taigi kartą per metus mūsų parapijos salėje pradėjome ruošti koldūnų valgymo akciją. Kasmet reikėdavo pagaminti vis daugiau koldūnų, bet jis nieko neprisileisdavo į talką, gamindavo vienas, net ir man neleisdavo padėti.
Per kalėdinį laikotarpį jis turėdavo savaitę atostogų ir dvidešimt metų per ją nuo ryto iki vakaro gamindavo koldūnus. Per šiuos koldūnų pietus surinktus pinigus galėjome skirti remontui.
Taip pat per laidotuves vietoj gėlių visų prašydavome paaukoti pinigų. Juk gėlės tuoj pat nuvys, o pinigai padės kitiems.
Kartą per metus vyksta Lietuvių dienos. Šiemet suvažiavo net keturi tūkstančiai žmonių! Mūsų „Lietuvos vaikų viltis“ turi ten savo kioską – pardavinėjame lietuvišką duoną, dešras, lietuviškus suvenyrus, liną. Pakabiname vaikų, kuriuos gydėme, nuotraukas. Tai pritraukia žmones – kas paaukoja penkis dolerius, kas – tris šimtus. Visas aukas vertiname ir visomis džiaugiamės.
– Kas buvo padaryta ligoninėje už tuos pinigus?
– Mes surinkome apie du milijonus dolerių. Atnaujinome traumatologijos skyrių, operacinę, prisidėjome prie onkohemotalogijos skyriaus remonto, neišnešiotų kūdikių skyriui labai daug aparatūros paaukojome, taip pat brangios aparatūros nupirkome Kauno klinikoms. Ir dabar – kai tik gauname prašymą, ieškome būdų padėti.
Mūsų naujausias projektas – taisyti socialinės rizikos grupės vaikų dantis, padėti esant žandikaulio patologijoms.
Todėl džiaugiuosi galimybe paskleisti žinią apie mus. Yra žmonių, kurie praradę bet kokią viltį, mano, kad niekur negali gauti pagalbos, o mes esame čia ir galime padėti.
Mūsų naujausias projektas – taisyti socialinės rizikos grupės vaikų dantis, padėti esant žandikaulio patologijoms. Šypsena yra langas į pasaulį. Ir labai liūdna, jei žmogus gėdijasi šypsotis dėl to, kaip atrodo jo dantys. Pagaliau jeigu viskas skauda burnoje, tai kančia vaikui.
Lankome vaikų globos namus, dienos centrus, gydytojai vietoje tikrina dantis, o tuomet vežame vaikus į Žalgirio kliniką. Mums talkina klinikos vadovė prof. Alina Pūrienė – organizuoja talką, siunčia jaunas ortodontes į miestelius ir kaimus. Taip pat padeda seniūnijos, jeigu reikia vaikus atvežti į kliniką, taigi yra visas tinklas dirbančių žmonių.
– Kaip gimė ši idėja?
– Los Andžele veikianti labdaringa organizacija „Lietuvos dukterys“ padeda Lietuvos daugiavaikėms šeimoms, globoja dienos centrus, vaikų namus. Jos pasidalino, kad vieno apsilankymo metu mažuose globos namuose rado net šešis vaikus, kurių dantys buvo baisiai iškrypę.
Taigi iš pradžių padėjome šešiems vaikams, tačiau vėliau kilo idėja, kad galime padėti gerokai didesniam skaičiui mažylių. Pasikviečiau kartu pasikalbėti dviejų ministerijų ministrus – Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo, taip pat švietimo atstovus. Entuziazmas buvo neblogas, nors buvo pasakyta, kad ministerijos niekada nedirba kartu, taigi tai esą „įdomi mintis“. Tačiau bendradarbiavimas visgi užsimezgė, ir rezultatai apčiuopiami.
Pinigus renkame per tuos pačius mūsų koldūnų pietus. Vyras prieš mirtį suformavo koldūnų kolegiją – už 100 dolerių auką išmokė juos gaminti. Kai jis mirė, per laidotuves kiekvienas gedulingų pietų dalyvis gavo lėkštutę koldūnų. Taip koldūnų pietų tradicija išliko ir gyvuoja iki šiol.
Turime pagaminti apie 7 tūkst. koldūnų. Mūsų salėje telpa 250 žmonių ir ją visą užpildome. Surengiame linksmą pokylį be jokių paskaitų ir verkšlenimų, tik papasakojame, ką nuveikėme, parodome vaikučių, kuriuos pagydėme, nuotraukas. Ir žmonės aukoja.
– Aktyviai dalyvavote lietuvių bendruomenių veikloje. Kaip pavykdavo visą šią veiklą suderinti dirbant gynybinės aviacijos srityje?
– Iš tiesų, turėjau be galo įdomų darbą, susijusį su avionika. Karinis lėktuvas yra viena iš sudėtingiausių žmogaus sukurtų mašinų. Pilotas, skrisdamas nežmonišku greičiu, vienu metu turi sekti priešo lėktuvą, kuris lygiai taip pat greitai skrenda, į jį pataikyti greičiau negu priešas pataikys, todėl visos sistemos turi veikti tobulai.
Lėktuve yra tūkstančiai ilgiausių laidų ir daugybė kompiuterių, jie visi turi tarpusavyje „susikalbėti“ milisekundės greičiu, kad pilotui užtektų paspausti vos vieną mygtuką, kad lėktuvas, pavyzdžiui, skristų aukščiau, žemiau, greičiau ar lėčiau. Įsivaizduokite, kokia turi būti precizija! Todėl pirmiausiai šios sistemos bandomos laboratorijose, tuomet išmėginamos lėktuvuose su patyrusiu pilotu plieno nervais, kad žinotų ką daryti, jei sistemoje kažkas neveiks.
Kai Lietuva tapo nepriklausoma, iš to darbo išėjau, nes žinojau, kad labai norėsiu bendrauti su Lietuva, o mano viršininkams tai nepatiko. Mat būdavo atvejų, kai mūsų tautiečiai prašydavo išduoti karines paslaptis. Mes buvome akylai stebimi, turėdavome pranešti, kur važiuojame, kiek laiko būsime, kur apsistosime, bet vykdama į Lietuvą negalėjau to padaryti, nes mažai ką žinojau iš anksto.
Mes buvome akylai stebimi, turėdavome pranešti, kur važiuojame, kiek laiko būsime, kur apsistosime.
Grįžau į draudimo sritį, nuo kurios ir pradėjau savo profesinę veiklą. Ten jau niekas nebijojo, kad išduosiu paslaptis ir būsiu pagrobta, uždaryta ir kankinama rūsyje. Dirbau su dirbtiniu intelektu – kompiuteriui užduodamos tam tikros sąlygos, o šis pateikia optimalų sprendimą. Mat draudimas – didžiausia biurokratija pasaulyje, ir labai svarbu jame automatizuoti ne tik patį procesą, bet ir mąstymą, atlikti rizikos analizę išvengiant žmogiškojo veiksnio ir žmogiškų klaidų. Tas darbas irgi buvo labai įdomus, negaliu skųstis.
Šiuo metu vertėjauju telefonu. Man skambina iš bet kurio pasaulio taško, kai lietuviai negali susikalbėti su valstybinės įstaigomis, teismu ar ligonine. Už šį darbą gaunu simbolišką užmokestį, bet galiu už tuos pinigus katėms maisto nupirkti (juokiasi).
– Tai, apie ką pasakojate, vis dar stereotipiškai laikoma vyriškais darbais...
– Iš pradžių moterų čia iš tiesų nebūdavo. Į mus dar žiūrėjo kaip į antraeiles pilietes. Tačiau mus priėmė, kadangi toks buvo parėdymas iš valdžios, buvo būtina priimti ir tam tikrą skaičių moterų. Po kurio laiko pamatę, kaip dirbu, vyrai pasakė: „Ji mąsto kaip vyras.“ Ar tai komplimentas, nežinau (juokiasi).
– O kaip sutikote savo vyrą?
– Pirmasis mano vyras šiuo metu gyvena Lietuvoje, tačiau labiau noriu pakalbėti apie antrąjį.
Atvykę į Kaliforniją užrašėme vaikus į savaitgalinę lietuvišką mokyklą, tačiau daugeliui tėvų, atvežus vaikus, grįžti atgal namo neapsimokėjo, todėl laukdavome. Taip belaukdami visi susidraugavome. Tarp jų buvo toks Jonas Navickas – labai simpatiškas vyras, didelis eruditas, net ir tais nepopuliariais laikais jis lankydavosi Lietuvoje, mėgindavo įkvėpti žmones, kad jie neprarastų vilties.
Kai mes išsiskyrėme su pirmuoju vyru, netrukus tapau Los Andželo lietuvių bendruomenės pirmininke ir ieškojau valdybos narių. Kažkas pasiūlė Joną. Jis taip pat buvo neseniai išsiskyręs. Kartą po renginio šlavėme parapijos salę, ir mums simboliškai susikabino šluotos. Po truputį pradėjo bendrauti daugiau.
Mes patys nieko neplanavome, bet visi aplinkiniai – ir vaikai, ir draugai – pradėjo mus piršti, nors mes paskutiniai susigaudėme, kad kažkas vyksta.
Pavyzdžiui, rengiama kviestinė vakarienė. Būna kviečiamos poros bei Danguolė ir Jonas. Ir taip nuolat. Taigi vyko didžiulis sąmokslas (juokiasi). O iš tiesų mes abu turėjome tas pačias vertybes ir idealus, todėl labai gražiai sugyvenome.
– Jūsų sūnus daugybę metų gyvena Lietuvoje. Ar skatinote jį šiam sprendimui?
– Mano podukra metus laiko studijavo Vilniuje. Jai taip patiko, kad grįžusi su drauge sutarė, kad baigusios studijas grįš į Lietuvą. Jos prikalbino vykti ir Tadą. Po mokslų baigimo buvome Tadą išsiuntę į kelionę geležinkeliais po visas Europos sostines. Paskutinė buvo Vilnius. Taigi jis jau buvo ten buvęs ir tuomet parašė mums: „Galite turėti savo Paryžių, nėra nieko geriau už Vilnių.“
Mes patys buvome nustebę dėl tokio jų sprendimo. Tuo metu rusai kaip tik išjungė dujų tiekimą, manėme tuoj cypdami parlėks, bet jie ištvėrė. Kadangi gyveno šalia Raudonojo kryžiaus ligoninės, tą dieną, kai būdavo atliekamos operacijos, susirinkdavo su rankšluosčiais visas būrys amerikiečių lietuviukų išsimaudyti, kadangi bute atsirasdavo šiltas vanduo.
Nei Tadas, nei podukra negrįžo, abu Lietuvoje sukūrė šeimas, rado labai gerus darbus. Tadas įsijungęs ne tik į komercinę, bet ir į labdaringą veiklą, kuo labai didžiuojuosi. Kartais jaučiu širdgėlą, pasigendu vaikų per sekmadienio pietus, bet ir pati juos aplankau, o ir Tadas atvyksta darbo reikalais. Tas kartu praleidžiamas laikas tampa labai mielas, iš tiesų branginame kiekvieną sekundę.
Man labai svarbu, kad jie kažką gera daro Lietuvai. Tokios svajonės, kad mano Tadas sukurtų gyvenimą laisvoje Lietuvoje, niekada neturėjau, tačiau nieko negali būti geriau.
– O jums pačiai nekyla mintis persikelti į Lietuvą, kai pabaigsite visus savo darbus ir įsipareigojimus?
– Žinote, tikrai kyla, kadangi per visus tuos metus Lietuvoje esu įsigijusi labai puikių draugų – ir linksma su jais, ir gera, ir netrūksta kalbų. Ir giminių turiu mielų. Bet klimatas mane pribaigtų. Esu silpnų plaučių, alergiška šaltam orui, man būtų labai sunku prisitaikyti prie lietuviško oro.
Be to, gali būti, kad Lietuvoje sėdėčiau už pečiaus. Todėl būdama čia vis dar jaučiuosi naudingesnė Lietuvai, yra pažinčių, gerai veikianti labdaros veikla... O vyresniam žmogui labai svarbu jaustis naudingam.
Lietuvių bendruomenė ir lietuviška veikla vyksta ir čia. Džiaugiamės, kad pradeda prisijungti trečios bangos imigrantai. Bijojome, kad su mumis visos mūsų organizacijos išmirs, bet atsiranda puikių trečiabangių, kurie įsijungia į mūsų veiklą, mokytojauja lietuviškose mokyklose, padeda dirbti su labdara. Taigi ir jie įstoja į mūsų seniai sukurtą išeivijos šeimą.
