Maždaug prieš metus Kaune startavusi iniciatyva „Pojūčių turizmas“ kviečia su tokiu pasauliu susipažinti visus – užsidėjus specialius akinius leistis į potyrių kelionę, kuria lydi gidai neregiai. Vienas iš jų – Povilas. Be to, kad veda ekskursijas po Kauną, Povilas yra masažuotojas ir keliautojas pėsčiomis.
Šią vasarą P.Krapikas kartu su „Camino Lituano“ bendruomene per savaitę įveikė apie 180 kilometrų pėsčiomis. Povilas mielai jungiasi ir prie trumpesnių žygių, jis puikiai jaučiasi matančių žmonių aplinkoje ir kiekvieną drąsina: klauskite, kas įdomu, nes kvailų klausimų nebūna. Dėl to P.Krapiko gyvenime nestinga ir kuriozinių situacijų. Humoras, sako Povilas, padeda atsakyti į pačius keisčiausius klausimus.
„Man svarbu, kad kiti suprastų ir žinotų – esu toks pats žmogus kaip ir jie. Geriu kavą, mėgstu mandarinus ir gerai leisti laiką“, – sako Povilas.
Su Povilu susipažinau būtent žygiuose ir, kaip ir kitus, sužavėjo jo gebėjimas matančiųjų pasaulyje būti savimi. Eiti miško keliais ir neužkliūti už medžių šaknų. Joti žirgu ir nenukristi. Rasti savo daiktus tarp kitų, kai jų kartais neranda ir matantys žmonės. Tamsoje turėti drąsos.
Pokalbis su P.Krapiku – apie patirtis, gyvenimą, pojūčius. Ir apie tai, kad kas svarbiausia – akimis gali būti nematoma.
– Povilai, pradėkime pokalbį nuo žygio „Camino Lituano“ keliu. Tu ėjai be baltosios lazdelės, tačiau visą kelią – ranka prisilietęs prie kito žmogaus.
– Taip, kad neišklysčiau iš kelio.
– Kaip apskritai atradai ėjimą pėsčiomis?
– Pirmą kartą į kelią mane ir kitus neregius bei silpnaregius pakvietė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Pietvakarių centro direktorė Jolanta. Tą kartą ėjome taip pat „Camino Lituano“ keliu Alytaus apylinkėmis. Žygiavome dvi dienas.
Po šios kelionės Jolanta paklausė, kokios emocijos, pojūčiai. Ji pati prisipažino dvejojusi, ar verta organizuoti tokį žygį ir kaip mums seksis. Tai buvo nauja: išeiti į kelią su nematančiais.
Kartu su mumis ėjo savanoriai, kuriems ši kelionė paliko didelį įspūdį. Jau einant jie panoro išbandyti, pajusti, kaip nematantis žmogus gali eiti šalia matančiojo. Kai kurie ir pabandė. Kas užsimerkęs, kas ką nors ant akių užsidėjęs taip ėjo keliolika metrų, o mes, neregiai, tuos keliolika metrų juos vesdavome.
– Tai galbūt ir buvo „Pojūčių turizmo“ pradžia?
– Taip. Vakare, po žygio, apie tai kalbėjomės, dalijomės įspūdžiais. Kilo mintis, kad gal galėtų vykti žygis, kuriame vestų neregiai. Viskas baigėsi diskusija, pajuokavome. Tačiau netrukus mus visus, buvusius žygyje, susitikti pakvietė Jolanta. Ji pasidalijo savo mintimis, kad eiti buvo smagu, kad visi – ir mes, ir savanoriai – grįžome su iki šiol nepatirtomis emocijomis. Minčių lietus virto idėja – mes, neregiai, kviesime į ekskursiją matančiuosius, kurie eis su specialiais akiniais ir nieko nematys.
Taip atsirado „Pojūčių turizmas“, o man pasiūlė tapti gidu. Iš karto sutikau, nes dar pirmame mūsų žygyje man labai patiko vesti vieną savanorę. „Pojūčių turizme“ matau prasmę – tai ne tik pramoga, tačiau ir visuomenės švietimas. Tai padeda laužyti stereotipus, o matantis žmogus iš arčiau pažįsta neregių pasaulį. Mes sakome žmonėms, kad eidami su mumis, neregiais gidais, jie gali klausti visko. Nėra jokių nepatogių ar netinkamų klausimų.
– Tuomet paklausiu ir aš. Povilai, koks tu gimei?
– Gimiau turėdamas įgimtą akių ligą – glaukomą. Kai gimiau, šiek tiek mačiau. Skirdavau dieną nuo nakties, tamsą nuo šviesos. Matydavau saulę. Kartais dabar juokauju: man nereikia, kad tamsiu paros metu namuose būtų uždegta šviesa. O vaikystėje šviesą mačiau. Taip pat iš arti žiūrėdamas galėjau atskirti spalvas, jei jos nebuvo labai panašios. Juodą nuo baltos, geltoną nuo mėlynos.
Mačiau, šiek tiek suvokiau pasaulį. Tiesa, trumpai – regėjimas prastėjo ir netrukus, kai buvau maždaug dvylikos metų, nemačiau nieko. Nebuvo taip, kad nematyti pradėjau staiga ir vieną dieną – regėjimas tiesiog nusilpo. Dabar man – 24, tad nieko nematydamas gyvenu jau 12 metų.
Tačiau dėl to, kad šiek tiek mačiau vaikystėje, mano suvokimas apie pasaulį yra kitoks nei tų, kurie gimsta visiškai nematantys. Tie, kurie gimė nematantys, viską įsivaizduoja abstrakčiai, o aš šiek tiek konkrečiau.
Pavyzdžiui, žmogus, kuris nemato nuo gimimo, tarsi žino, kad stalas yra stačiakampis, keturkampis ar apvalus. Bet kas yra stačiakampis, keturkampis ar apvalus? Jei žmogus praregėtų ir pamatytų, jam reiktų visko mokytis iš naujo. Nes jis daiktus pažįsta juos liesdamas, o ne matydamas. Praregėjęs jis to tiesiog nesuprastų.
Be to, jei matančiam žmogui uždedi specialius akinius, kaip ir darome „Pojūčių turizme“, jis, liesdamas daiktą, bet jo nematydamas, nesuvokia, ką liečia. Liesti ir matyti – labai skirtingi dalykai.
– Ne kartą žygio metu sakei, kad tu gyveni pilnavertį gyvenimą. Tau nieko jame netrūksta?
– Kaip ir bet kuriam kitam žmogui. Yra žmonių, kurie gyvenime kažko neturi, yra žmonių, kurie serga širdies ligomis arba turi problemų su klausa ar yra kažkuo nusivylę. Kalbant apie nematančius žmones, nereiktų sureikšminti to, kad jie nemato, kad tarsi negali apsitarnauti patys. Nereiktų galvoti, kad mus gyvenimas nuskriaudė. Trūkumų, kurie atsiranda dėl nematymo, aš nesureikšminu.
Taip, aš negaliu vairuoti automobilio, bet tai nėra tai, kad dėl to aš negaliu gyventi. Galbūt turint automobilį būtų didesnis komfortas, tačiau iš kitos pusės – reikia pilti degalus, remontuoti jį, tad gal tikrai patogiau naudotis viešuoju transportu? Gyvenime visur yra pliusų ir yra minusų.
O žmonės yra skirtingi, skirtingi jų poreikiai – tiek matančiųjų, tiek neregių. Nematantys žmonės irgi yra skirtingi – vieni savarankiški labiau, kiti mažiau, vieniems reikia daugiau aplinkinių pagalbos, kitiems mažiau. Yra ir tokių, kuriems viskas atrodo blogai ir jie save vadina aukomis.
Dėl to, kad šiek tiek mačiau vaikystėje, mano suvokimas apie pasaulį yra kitoks nei tų, kurie gimsta visiškai nematantys.
Bet man taip nėra. Aš galiu rasti savyje daugiau motyvacijos. Jei negaliu vairuoti automobilio, bet noriu, man reikia įdėti daugiau pastangų mokantis ar dirbant ir, jei aš noriu komforto, galbūt galėčiau turėti asmeninį vairuotoją ar naudotis taksi paslaugomis? Tada tu ieškai savyje tobulėjimo. Jei, žinoma, yra noro. Jei nėra ar tau to nereikia – važinėji viešuoju transportu.
Tu klausei, koks aš gimiau. Kitą galbūt toks klausimas įžeistų, nes juk reikia bendrauti ne su neregiu, bet su asmenybe, su žmogumi. O aš manau, kad kvailų klausimų nėra. Jei žmogus klausia – vadinasi, jis nežino, jam įdomu.
– Prisiminiau dar vieną istoriją iš tavo kelionių pėsčiomis, kai kartą po žygio visiems kartu vakarojant, tavęs kartu ėjusios merginos paklausė: o kaip tu atskiri, kuri mergina yra graži? Tuomet atsakei, kad „apčiupinėji“ ir čia pat pasisiūlei įvertinti jų grožį.
– Žmonės juokauja. Kartais jie klausia labai asmeninių klausimų, kartais galbūt ir provokuojančių. Bet manęs tai netrikdo. Juk matančiam žmogui iš tiesų sunku įsivaizduoti, kaip aš suvokiu, kad mergina – graži? Arba kaip mes, neregiai, išsirenkame antrąją pusę.
Apie „apčiupinėjimą“ šiek tiek juodas humoras, bet jame yra ir tiesos. Kai susipažįsta matantys žmonės, pirmasis susižavėjimas kyla iš vizualinės pusės. Patiko plaukų spalva, sudėjimas, veido bruožai ar akys. Mes dažniausiai vertiname pagal balsą, nes pagal jį galima įsivaizduoti žmogaus amžių, išvaizdą.
Kai šią vasarą buvau žygyje, daugiausia laiko praleidau su dviem savanorėmis. Daug kalbėjome, juokavome. Jos sako: iš kur tu žinai, mes gražios ar ne?
Iš balso, iš rankos paspaudimo aš galiu pasakyti jūsų kūno sudėjimą, net ūgį. Pavyzdžiui, jei žmogus stambaus kūno sudėjimo, jo ranka paprastai nėra labai liauna. Matantysis tokių dalykų neužfiksuoja. Dėl to ir sakoma, kad neregių pojūčiai yra stipresni: vertiname per lytėjimą, per klausą.
Juokaujant – pirmą kartą sutikęs žmogų, nesakysi jam: „Ar galiu tave pačiupinėti?“ Skambėtų keistai. Pažiūrėtų ne tik į kaip nematantį, bet kaip į nepilno proto. Bet jau pasimačius kelis kartus, nesibraudamas į žmogaus asmeninę erdvę, tu gali leisti paprašyti paliesti jo plaukus ir pajusti, ar jie – ilgi. Apkabinant žmogų tu irgi jį „matai“.
Bet žmonės suvokę, kad uždavė provokuojantį klausimą ir sulaukę provokuojančio atsakymo, kartais patys sutrinka ir nežino, kaip elgtis. Tarsi ne mane, o save pastatė į nepatogią padėtį. Kai supranta, kad galima juokauti, kad nėra kažkokių specifinių frazių, kurių negalima sakyti – jie save išlaisvina ir bendravimas tampa paprastas.
Žmogus su žmogumi turi kalbėtis ta pačia kalba – jei klausiama kvailai, reikia kvailai ir atsakyti. Jei protingai – tai protingai. Kita vertus, jei klaustumei manęs tik rimtų klausimų – nei tau būtų įdomu klausytis, nei man atsakinėti.
– Tuomet leisk paklausti kvailai, tačiau man tai tikrai įdomu. Ką labiausiai norėtum pamatyti?
– Šito manęs jau klausė. Nežinau, reikia gerai pagalvoti. Jei sužinočiau, kad rytoj matysiu, o paskui vėl ne, nežinau, ką pamatyti norėčiau. Konkretaus žmogaus gal ne, gal labiau gamtą.
Keliaujant, žygiuojant mes visą grožį suvokiame per pojūčius. Tai – ir kvapai, ir vėjas, ir paukščių garsai. Taip susidarai sau paveikslą, kad yra gražu ar negražu. Pavyzdžiui, eini per kaimą ir pajauti mėšlo kvapą. Tada tavo mintyse susikurtas vaizdas keičiasi.
– Kartą, po žygio, mes visi žaidėme „Uno“ žaidimą – tu turi specialias, Brailio raštu pažymėtas kortas. Pamenu situaciją, kai visi lūžom juokais. Viena iš savanorių, nuo kito žaidėjo slėpdama savo kortas, jas atsuko į tave. Ir pasakė: gerai, kad tu nematai. Tai buvo labai keista akimirka: nors kažkam toks juokas gali skambėti kaip nevykęs, tačiau tą vakarą prie žaidimo stalo nė vienas nepasijautė blogai ar nepatogiai.
– Arba kai tą patį vakarą kažkas garsiai įvardijo, kad turi žalios spalvos kortų. Aš ir pasakiau: chebra, čia yra aklų, bet kurčių nėra. Irgi buvo juoko priepuolis. Bet tada žmonės suvokia, kad mes visi tokie patys. Taip geriau, nei sėdėti rimtais veidais.
– Minėjai, kad gyveni pilnavertį gyvenimą. Bet ar nebuvo tame gyvenime situacijų, kada tau iš tiesų buvo savęs gaila, ar dėl to, kad nematai, teko nubraukti ašarą?
– Turbūt ne, nors ir keistai skamba. Būna, pagalvoji, kaip būtų faina vairuoti automobilį. Vaikystėje mano svajonė buvo tapti chirurgu. Ši svajonė negalėjo išsipildyti. Tačiau iš dalies ji išsipildė – viena iš mano profesijų yra masažuotojas, o tai juk irgi medicina. Artimas mokslas. Kai tu labai svajoji, tavo svajonės pildosi.
Kartais manęs žmonės paklausia, ar aš norėčiau matyti. Ta prasme? Man ir dabar gerai. Taip, gal būtų smagu matyti. Bet juk taip nėra ir greičiausiai nebus. Tai kam apie tai svajoti ir galvoti?
Kai atsakau, kad ne, matyti aš nenorėčiau, žmonėms keista. Nematymas yra natūralus mano gyvenimo procesas. Taip, niekas to nenorėjo, bet taip nutiko. Mes, neregiai, tuo esame unikalūs, ypatingi ir galime daug duoti visuomenei.
– Povilai, tu esi ne pirmasis neregys, kurį kalbinu, tačiau po vieno savo teksto sulaukiau reakcijos: žmogų kalbinu tik dėl to, kad jis neregys ir tai negerai. Po to pati savęs klausiau: ar taip yra teisinga, o gal ne? Gal išties nereikia išskirti neregių?
O gal atvirkščiai – mes kalbamės, ir aš per tave imu pažinti neregių bendruomenę, man kyla mažiau klausimų, kaip elgtis, pagaliau – tas, kuris šį tekstą skaitys, taip pat geriau pažins neregių pasaulį. Kokia tavo nuomonė?
– Kiekvieno įsitikinimas, kas ką nori – tą ir galvoja. Aš sutinku kalbėtis dėl to, kad žmogus, kuris su manimi kalbasi, ir žmogus, kuris apie mane skaito, matys ne tik mano negalią, bet ir tai, kad aš esu lygiai toks pats.
Žinoma, dabar integracija yra jau pažengusi, tačiau dar gali būti situacijų, kai, sutikęs neregį, žmogus nežino, kaip elgtis. Ir tada mes apsikeičiame vietomis – neįgalus yra ne aš, o jis. Tačiau išgirdus, perskaičius mano mintis, jam gal bus paprasčiau sutikus tokį, kaip aš? Nebus baimės, streso, įtampos.
– Tavo nuomone, kuo skiriasi matantis žmogus nuo neregio?
– Mes kitaip vertiname emocijas, mes nedarome išankstinių išvadų. Pastebėjau tai ir vesdamas „Pojūčių turizmo“ ekskursijas.
Žmogus dažnai būna kuo nors nereikšmingu nusivylęs, kažkuo nepatenkintas, jam kažkas atrodo negražu. Bet tie dalykai tokie nereikšmingi ir jiems mes skiriame tiek daug dėmesio, taip rimtai žiūrime į smulkmenas – tai apsunkina gyvenimą.
Žmonės, dalyvaudami „Pojūčių turizme“ staiga ima suprasti: mes per daug sureikšminame smulkmenas, o kai tu nematai, vertini tik tuos dalykus, kuriuos gali, ir vertini objektyviai. Orą, šilumą, kvapus. Pavyzdžiui, matantis maistą žmogus jo net neparagavęs gali susidaryti nuomonę, skanu ar ne. Tačiau jei jis nematytų maisto, o visų pirma jo paragautų? Įspūdis būtų visai kitoks.
Mes per daug sureikšminame smulkmenas. Kai tu nematai, vertini tik tuos dalykus, kuriuos gali, ir vertini objektyviai.
Žmogus, patyręs, ką reiškia nematyti, tampa labiau empatiškas, jis nedaro skubotų išvadų. Ir įvairiose situacijose. Tarkime, kokios mintys kyla pamačius gatvėje pinigų prašantį žmogų? Kodėl jis nedirba, kad kaltas pats ir jo gyvenimo būdas.
Bet priežastys kartais slypi visai kitur ir žmogus pradeda suvokti, kad tai, ką matau, taip gali nebūti, kad viskas gali būti daug sudėtingiau.
– Tamsoje turėti drąsos – turbūt tai duota ne visiems? Pati ne kartą norėjau išbandyti „Pojūčių turizmą“, tačiau neišdrįsau. Aš bijau nematyti.
– Pastebėjau, kad dar likę sovietmečio mitai, keistas tikėjimas, prietarai, kad jei žmogus atsisės į neįgaliojo vežimėlį – jis nevaikščios, o jei žmogus užsiriš akis – jis nematys. Žmonėms kyla abejonių, baimių, nes jie su tuo nėra susidūrę.
Manęs kartais klausia: kaip mes eisime, dviese nematantys? Kaip mes atpažinsime kliūtį? Tada klausiu atgal: o kaip aš vienas tą darau? Kaip randu perėją, kaip stotelę? Tada žmogus tarsi sutrinka ir pagalvoja: jei tu gali, gal galėsim ir mes?
Dar manęs prieš ekskursiją klausia: tu vienas atėjai? Taip? Kaip? Bet juk kelias sužymėtas, šviesoforai – garsiniai.
Tada, kai žmogus pagaliau užsideda akinius ir prasideda ekskursija, jam būna viskas nauja. Nauji pojūčiai, kurie iš karto paaštrėja. Būna nejauku, atsiranda nerimas. Jausmas, sako žmonės, tarsi eitum į sieną, tarsi prieš tave – vienos kliūtys, net jei priešais tėra tuščia erdvė, takas ar pieva. Bet žmogui taip neatrodo.
Mes turime išsiugdę pojūtį: artėdami prie bet kokio didesnio daikto, jį jaučiame. Jei tai betoninis pastatas – nuo jo sklinda šaltis, jei medis – kvapas, šiluma, o artėjant prie automobilio atsiranda sunkumo, metalo jausmas. Matančiam žmogui tai suvokti sudėtinga. Bet taip yra.
Tačiau kai žmogus neturi tokių pojūčių, atsiranda baimė. Jam atrodo, kad kiekviename žingsnyje yra kliūtys, jis nejaučia erdvės ir atstumo. O kai žengia pirmuosius žingsnius, kai papasakoju apie savo pojūčius, žmogus jų pradeda ieškoti ir savyje. Eidamas tamsoje, jis pradeda galvoti.
