Paversti ją realybe padėjo projektas „Aktyvūs ir reikalingi“, kuriame 29-erių vyras užsiaugino pasitikėjimą ir suprato, jog regėjimo negalia nėra neįveikiama kliūtis ieškant darbo. Savo istorija jis nori įkvėpti kitus neužsidėti etiketės „neįgalusis“, svajoti drąsiai ir siekti užsibrėžtų tikslų.
Vienas iš trijų
Tautvydas gimė mažame miestelyje Rokiškio rajone. „Esu vienas iš trynukų – turiu brolį ir sesę. Mes gimėme per anksti – 7 mėnesių, todėl iš karto patekome į inkubatorių. Tiksliai nežinau, kaip tai nutiko, bet, kaip suprantu, gavau per didelį deguonies kiekį, kas ir nulėmė, jog esu neregys.
Nors gimiau matantis, kiek save atsimenu, esu neregys.
Taigi, nors gimiau matantis, kiek save atsimenu, esu neregys“, – pasakojimą pradėjo pašnekovas ir pridūrė, jog regėjimo negalią turi ir kartu gimusi jo sesuo. Dar vienas iš trynių – brolis – mato.
Iki mokyklos Tautvydas augo tėvų namuose – tais laikais mažame miestelyje neregintis vaikas neturėjo galimybės lankyti darželio. Nebuvo ir pritaikytos mokyklos, todėl vos septynerių sulaukęs Tautvydas kartu su sesute iškeliavo į Vilniuje esančią neregiams skirtą mokyklą-internatą. „Čia mokiausi trylika metų – nuo paruošiamosios iki dvyliktos klasės“, – paaiškino.
Mokyklinį laikotarpį jis prisimena šviesiai: greta bendrojo lavinimo dalykų, turėjo galimybę mokytis muzikos – taip išmoko groti akordeonu, pianinu. Matyt, nuo to laiko gimė ir meilė muzikai, kuri šiuo metu atsiskleidžia per kitą pomėgį – Tautvydas, kaip tikras melomanas, kolekcionuoja ir skaitmenizuoja senus lietuviškus įrašus iš kasečių ir kompaktinių diskų.
Svajojo įsikurti Vilniuje
Mokykliniais metais į gimtinę Tautvydas sugrįždavo per atostogas ir savaitgaliais. Juokiasi, kad pradžioje tie savaitgaliai būdavo dažnesni, vėliau vis retėjo. Dar būdamas mokinys vyriškis sako pajutęs, kad savo namais jau laiko Vilnių. Taigi norėtų čia įsikurti visam laikui. Greičiausiai tai buvo viena iš priežasčių, kodėl rinkosi studijas būtent sostinėje.
„Esu baigęs socialinio darbo studijas Mykolo Romerio universitete. Studijuoti šią specialybę pasiūlė viena mokytoja. Kadangi pats nebuvau nusprendęs, ką norėčiau veikti gyvenime, įstojau“, – prisipažino Tautvydas. Tiesa, studijų metus jis prisimena kaip nelengvus: nepavyko užmegzti kontakto su kurso draugais, nematė savęs ir kaip socialinio darbuotojo, nors praktikos teko ragauti jau studijuojant.
„Mesti studijas norėjau jau po pirmo kurso. Bet paskui atėjo antri metai, treti – pagalvojau, kad nedaug beliko, pabaigsiu… Taip ir pabaigiau“, – neslėpė pašnekovas.
Vis dėlto, gavęs diplomą, minties ieškotis darbo šioje srityje jis nenorėjo – galvoje buvo tikslus atsakymas, ką norėtų veikti. Tereikėjo rasti būdą, kaip tai padaryti.
Pagalba atėjo netikėtai: viena bičiulė, su kuria bendravo neregiams skirtoje feisbuko grupėje, papasakojo apie viešosios įstaigos „Sopa“ projektą „Aktyvūs ir reikalingi“, kurio tikslas – padėti susirasti darbą įvairią negalią turintiems žmonėms. Tautvydas nusprendė kreiptis ir tapo vienu iš projekto dalyvių. Tai nutiko 2019 m.
Darbo pasiūlymas – po pirmo pokalbio
Kaip pasakojo viena iš projekto „Aktyvūs ir reikalingi“ koordinatorių Aiva Salatkienė, svarbiausias tikslas buvo įtraukti negalią turinčius žmones į įvairias veiklas, išskirti jų stiprybes ir kartu išsiaiškinti, kur ir kaip galėtų dirbti.
Kitas etapas – padėti susirasti potencialų darbdavį ir įsidarbinti. Projekto metu Tautvydas tai ir darė: išsigryninęs, kur save matytų darbo rinkoje, jis atnaujino CV, padedamas specialistų ruošėsi būsimiems darbo pokalbiams.
„Tautvydas buvo labai motyvuotas. Pamenu, kad jis labai aiškiai žinojo, kad nenori dirbti „neregių kombinate“. Jis siekė tapti pilnateisiu darbo rinkos dalyviu“, – sakė A.Salatkienė.
Pats Tautvydas pasakojo, kad jis svajojo dirbi su garso dokumentais (audiofailais). „Turiu pomėgį – skaitmenizuoju senus garso įrašus iš diskų, kasečių. Moku montuoti. Norėčiau dirbti ką nors panašaus – su garso montavimu, skaitmenizavimu“, – sakė Tautvydas ir prisipažino, jog tokį darbo pasiūlymą buvo radęs ir nusiuntęs savo gyvenimo aprašymą. Deja, įsidarbinti nepavyko – darbdavys tąkart pasirinko kitą kandidatą.
„Galima sakyti, kad dabar dirbu panašų darbą. Ir jis man tikrai patinka“, – džiaugėsi pašnekovas, kuris jau daugiau nei dvejus metus yra skambučių operatorius pavežėjimo paslaugas teikiančioje įmonėje „Socialinis taksi“.
Galvojau: kam rinktis žmogų su negalia, jei galima paimti regintįjį?
Susirasti šį darbą Tautvydui padėjo projektas „Aktyvūs ir reikalingi“. Vyriškis neslėpė, kad siųsdamas CV jis nieko gero nesitikėjo: „Buvau įsitikinęs, kad manęs nepasirinks, nes esu neregys. Galvojau: kam rinktis žmogų su negalia, jei galima paimti regintįjį?“ Tačiau jis buvo pastebėtas, o po pirmo pokalbio sulaukė ir kvietimo dirbti.
„Man atrodo, kad gal net tą pačią dieną paskambino ir pasakė, kad esu priimtas. Buvau labai laimingas“, – tikino jaunas vyras.
Geriausiai jaučiasi savo namuose
Surastas darbas leido Tautvydui įgyvendinti turbūt vieną drąsiausių svajonių – paimti paskolą banke ir įsigyti nuosavą butą, kuriame šiuo metu ir gyvena. Išsirinkti norimą butą vyrui padėjo sesuo, kuri taip pat gyvena sostinėje. „Neregiams kur kas sudėtingiau nei kitiems išsirinkti būstą – juk skelbimuose esančių nuotraukų mes nematome. Apžiūrėti butų važiuodavau su seserimi – ji padėjo išsirinkti tinkamiausią variantą“, – kalbėjo Tautvydas ir pridūrė, kad vienas pats ir šiaip retai kur išeina.
Savo namuose jis ir dirba – skambučių operatoriaus darbas tai leidžia. Ar tai nevargina? Tautvydas užtikrina, kad ne. „Man patinka, nesijaučiu vienišas“, – sakė pašnekovas, išmokęs aiškiai atskirti darbo ir poilsio valandas. Pastarosios skirtos širdžiai malonioms veikloms.
Įsidarbinti neregiams nėra lengva
Tautvydo istoriją galima pavadinti sėkmės – įsidarbinti įmonėje, kur jaučiasi vertinamas ir dirba mėgstamą darbą, jam pavyko labai greitai. Deja, bet ne visiems neregiams tai pasiseka – rasti darbą regėjimo negalią turinčiam žmogui Lietuvoje vis dar nelengva. Anot paties pašnekovo, iš dalies dėl to kalti patys neregintieji iš anksto nusprendžiantys, jog neverta net bandyti siųsti gyvenimo aprašymų.
„Yra tokių neregių, kurie ne tik kad nesiunčia CV į norimą įstaigą, bet apskritai neieško darbo“, – sakė Tautvydas. Kita vertus, darbdaviams taip pat trūksta žinių.
„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad labai trūksta darbo vietų, pritaikytų neregiams. Nors yra įvairių programų, kurios leidžia mums dirbti įvairius darbus, jas reikia įdiegti. O tai – papildomas dalykas, kuriam ne visi darbdaviai nori skirti laiko ir lėšų“, – kalbėjo Tautvydas.
Jo mintis patvirtina ir „Sopa“ atstovė A.Salatkienė, pasak kurios, nemažai darbdavių vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis, turi daug baimės.
Nemažai darbdavių vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis, turi daug baimės.
„Todėl labai svarbu tarpininkavimas, ką mes ir darome: surandame potencialius darbo skelbimus, lydime ir deramės dėl darbo sąlygų pritaikymo, jei reikia – darbuotojui padedame įgyti reikiamų įgūdžių“, – kalbėjo pašnekovė. Ji pabrėžė, kad dažnam neįgaliajam trūksta motyvacijos ir pasitikėjimo savo jėgomis. O darbdaviams – informacijos apie darbinės aplinkos pritaikymą negalią turinčiam žmogui.
„Informacijos sklaida šiuo atveju yra tas katalizatorius, kuris leidžia turėti daugiau tokių sėkmės istorijų, kaip Tautvydo“, – įsitikinusi ji.
Tautvydas dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamame projekte „Aktyvūs ir reikalingi“. Projektą įgyvendino VšĮ „SOPA“.
