Ką tik perskaitėte ištrauką iš „New York Times“ bestselerio „Moteriškos smegenys“, kuriame tikinama, jog tam, kad patirtų jas tenkinantį seksą, moterys turi jaustis jaukiai, šiltai, saugiai ir savimi pasitikėti, o štai vyrai tiesiog negali suturėti kelnėse savo seksualumo ir genetiškai yra priversti kraustytis iš proto dėl troškimo visur sėti savo sėklą.
Toks moterų ir vyrų seksualinių skirtumų aiškinimas yra plačiai paplitęs mūsų kultūroje ir tapęs beveik folkloriniu žinojimu, ant kurio pašaro yra auginamas mergaičių ir berniukų saviseksualumo supratimas: seksualiai santūri moteris ir seksualiai aktyvus vyras – tai visuomenės norma. Šiandien šis „žinojimas“ persikelia ir į tam tikras mokslo sritis, pavyzdžiui, neuromokslus (brain imaging).
Nors brain imaging yra dar labai jauna disciplina ir smegenų tyrimai žengia pirmuosius žingsnius, iš surinktų duomenų jau daromos skambios išvados apie skirtingas moterų ir vyrų smegenis. Tiesą sakant, toks lyčių perskyrimas ir visko aiškinimas evoliucine psichologija įtartinai primena hardcore krikščionišką mokymą, teigiantį, kas pridera uolioms katalikėms moterims. Joms, žinoma, pridera savo seksualumo netyrinėti ir per daug savo malonumais neužsiimti, nes kas tuomet rūpinsis visų kitų poreikiais ir malonumais?
