Instagramo įrašus papildanti šansonų muzika bei treninguoti, skusti, devyniasdešimtųjų stiliaus gangsterių portretai nuteikė keistai. Atsiprašau, ar šitie kebabai yra pateikiami su sovietinės nostalgijos padažu? Rusijai skleidžiant melus apie didingą praeitį, ar mes patys nepadedam pasaulio marozų karalystei glamūrizuodami savo sovietinę praeitį?
Galbūt ir nieko keisto, jog šiandienos karta, užaugusi laisvoje visuomenėje ir neatsimenanti sovietmečio, ieško savų būdų užmegzti santykį su praeitimi. Seniau besigėdiję pilko mikrorajonų nepritekliaus, kurį mums simbolizavo blokinė architektūra, šiandien ją matome naujai.
Tai ypač jaučiama madoje, flirtuojančioje su posovietine estetika: jaunųjų lietuvių mados fotografų fotosesijos Fabijoniškėse ar Visagine yra the new cool. Šiam virsmui daug įtakos turėjo tokie didžiosios mados vardai kaip Gosha Rubchinskis ir Andrejus Artymovas, kurie perkėlė sovietinę praeitį į savo rūbų dizainą: treningai, tapkės su paloskėm, skustos galvos.
Vakarai perėmė šį trendą su didžiuliu entuziazmu ir be lašo kritiškumo. Nesunku numanyti, kokia reakcija lauktų nacių simbolikos Paryžiaus ar Londono madų savaitėje, bet štai ant kūjo ir pjautuvo tebepaslysta įžymiausi prekių ženklai. Bet kiek ant nekritiškos sovietinės nostalgijos paslystame mes patys?
Atrodo, dabar yra geras laikas iš naujo kelti šias temas ir grąžinti jas į viešąją erdvę persvarstymui – kur yra mūsų ribos? Kiek sovietmečio toleruojame, o kiek – jau nebe?
