Patyrusi sukrečiančią netektį, Emilija ilgą laiką negalėjo atsigauti ir atrasti ramybės, kaip turėtų gyventi toliau. Po išgyvento persileidimo ji visais būdais ieškojo pagalbos, kadangi su savo skausmu pasilikti vienai buvo pernelyg sunku.
„Atsidūriau gedėjimo procese ir nusprendžiau ieškoti ramybės. Vieniems tokiu etapu reikia labai daug veiksmo, sportuoti, eiti, o man kaip tik norėjosi ramybės, vienumos, susirinkti save iš tų sudužusių detalių. Esu tikinti ir pirmiausia man atėjo mintis, kad aš noriu keliauti į vienuolyną. Pradėjau ieškoti informacijos, ar aš išvis galiu nuvažiuoti ir pabūti vienuolyne, ar įmanoma tai įgyvendinti. Mano maloniai nuostabai, pasirodė, kad tokia galimybė egzistuoja. Tad susikroviau daiktus, pasiskambinau ir išvažiavau“, – sako Emilija.
