Dopaminas lemia sprendimą veikti arba ne
Penktadienį vykusioje didžiausioje motyvacinėje konferencijoje moterims „Moters vizija 2021“ dr. U.Neniškytė papasakojo apie prieš 20 metų mokslininkų darytą tyrimą su žiurkėmis, kurioms buvo atlikta vadinamoji giliųjų smegenų stimuliacija:
„Tai reiškia, kad žiurkėms į smegenis buvo implantuoti elektrodai ir, kai jos paspausdavo rankenėlę, į smegenis ateidavo nedidelė elektros srovė – silpna, tokia, kokia vaikšto neuronais įprastai, gyvose smegenyse. Šitos žiurkės daugiau nieko neveikė, tik stovėjo prie savo rankenėlės ir ją spaudė. Jos būtų numirusios iš bado ir troškulio, jei mokslininkai nebūtų jų iškėlę iš narvo su rankenėle ir perkėlę į narvą be rankenėlės.
Tos žiurkės, kurių dopamino lygis buvo aukštas, visada imdavosi užduoties, reikalaujančios daugiau pastangų tam, kad gautų daugiau.
Kai šie tyrimai buvo išpublikuoti, juos labai greit pasigavo tarptautinė žiniasklaida, kurios antraštėse mirgėjo toks pavadinimas: mokslininkai atrado laimės centrus.
Na, laimė yra šiek tiek sudėtingesnis dalykas, nei spaudyti rankenėlę. Klausimas, kas tuo metu vyko žiurkių smegenyse, kad visa valia, noras buvo sukoncentruoti tik į tai, jog būtų gautas stimulas į tą specifinę smegenų dalį?
Elektrodai buvo implantuoti į senąsias – išlikimo – smegenis. Į mažus centrus, kurie gamina visą smegenų dopaminą. O dopaminas yra mažytė molekulė, kuri vadinama neuronešikliu, nes ji naudojama tam, kad neuronai vienas su kitu bendrautų. Įprastai smegenyse informacija per vieną neuroną atkeliauja kaip silpna elektros srovė, ir, kai neuronas sutinka kitą neuroną, jis išskiria medžiagas – tokias kaip dopaminas. Būtent dopaminas išsiskirdavo žiurkėms, kai joms buvo stimuliuojamos smegenys paspaudus rankenėlę.“
Neuromokslininkės teigimu, dopamino tyrimai parodė, kad jis yra centrinė medžiaga mūsų smegenyse, kuri lemia, ką mes renkamės daryti ir ko renkamės nedaryti.
Pasak jos, atlikus tyrimą su žiurkėmis, kurių vienos turėjo aukštą, o kitos – žemą dopamino lygį, buvo pastebėta, kad vien nuo to priklauso, kokį pasirinkimą gyvūnas padarys:
„Žiurkės buvo išmokytos dviejų užduočių. Viena jų buvo paprasta, atlikusios šią užduotį žiurkės gaudavo nedidelį atpildą – tai labai įprasta gyvenime: jei nelabai daug stengiamės – nelabai daug ir gauname. Atlikusios sudėtingą užduotį, įdėjusios daugiau pastangų, jos gaudavo didesnį atpildą. O tada tyrėjai leido joms pasirinkti, kurią užduotį jos norėtų atlikti.
Tos žiurkės, kurių dopamino lygis buvo žemas, visada imdavosi paprastos užduoties, nepaisant to, kad mokėjo atlikti ir sudėtingą, ir to, kad žinojo, jog atpildas bus nedidelis. Tos žiurkės, kurių dopamino lygis buvo aukštas, visada imdavosi užduoties, reikalaujančios daugiau pastangų tam, kad gautų daugiau.
Atlikus tyrimus su žmonėmis – na, mes negalime taip paprastai į smegenis įdiegti elektrodų, bet galime tyrinėti dopamino veikimą žmogaus smegenyse, buvo pastebėta, kad dopamino trūkumas smegenyse taip pat siejamas su žema motyvacija, atidėliojimu ir negebėjimu veikti.“
Dopamino sistema veikia kaip lūkesčių matuoklis
Neuromokslininkė dr. U.Neniškytė paaiškino, kad pirmiausia tam tikras bazinis dopamino lygis yra reikalingas tam, kad mes iš esmės pradėtume veikti. Kitaip tariant, bazinis dopamino lygis nulemia, ar mes ko nors imsimės, ar ne.
„O kai mūsų veiksmai pasiekia tikslų, mes esame apdovanojami savo pačių smegenų dideliu dopamino pliūpsniu jose. Visi esate tą jausmą patyrę, tik nežinote, kad tai – dopamino sukeliamas jausmas.
Prisiminkite kokį ilgą projektą, sudėtingą darbą, kuris reikalavo labai daug pastangų, kai net nebuvote visiškai tikri, jums pavyks ar ne, ir galiausiai pavyko. Tas jausmas yra vau, jausmas, kai esi šiek tiek supermenas, kai gali viską! Ir tas jausmas yra sukuriamas ne ko kito, o didelio pliūpsnio dopamino smegenyse.
Taigi bazinis dopamino lygis yra reikalingas tam, kad mes apskritai pradėtume veikti, tenkintume savo poreikius, siektume savo troškimų. Arba net paprastiems dalykams.
Įsivaizduokite sekmadienio rytą, kai susiduria du skirtingi norai – likti šiltoje lovoje ir gauti šiltos kavos. Ir jie, deja, nėra suderinami vienas su kitu. Iš pradžių dopamino lygis, kuris koreliuoja su tuo, jog mes gausime kavos, nėra pakankamas, kad liptume iš lovos. Bet pamažu atpildas, kurį jaučiame, kad gausime išgėrę tą puodelį kavos, peržengia tą atpildą, kurį gauname likdami lovoje. Taigi atsikeliame ir pasidarome kavos.
Dopamino sistema smegenyse veikia kaip lūkesčių matuoklis. Mes nuolat prieš imdamiesi bet kokios veiklos įvertiname, kokį atpildą už tą veiklą gausime. Ir pagal tai vertiname, ar yra prasmė dėl to stengtis.
Visi jaučiamės geriau, kai rezultatas viršija lūkesčius, kuriuos turėjome. O jaučiamės geriau dėl to, kad išsiskyrė daugiau dopamino.
Jeigu atpildas atitinka mūsų lūkesčius, o jis šiuo atveju gali būti labai įvairus: atlyginimas, premija, puodelis kavos, mūsų smegenyse išsiskiria pliūpsnis dopamino, jaučiamės gerai. Jeigu atpildas viršija lūkesčius, vadinasi, smegenys apsiskaičiavo. Pasirodo, ši veikla yra gerokai vertingesnė, turime kur kas labiau jos imtis. Kai smegenys ištaiso klaidą, kad jos ateityje nebedarytume, smegenyse dopamino išsiskiria gerokai daugiau.
Visi jaučiamės geriau, kai rezultatas viršija lūkesčius, kuriuos turėjome. O jaučiamės geriau dėl to, kad išsiskyrė daugiau dopamino. Nieko stebuklingo, tik biologija“, – šypsodamasi kalbėjo neuromokslininkė.
Jei lūkesčiai maži, niekad nesiimsime didelių iššūkių
Pasak dr. U.Neniškytės, įdomūs dalykai prasideda tada, kai gautas atpildas neatitinka mūsų turėtų lūkesčių. Neuromokslininkės teigimu, tuo metu smegenyse aktyviai sumažėja dopamino lygis – taip pat, kai patiriant bausmę. Tai reiškia, kad rezultatas, netenkinantis mūsų lūkesčių, smegenis veikia taip pat kaip bausmė:
„Į mažesnę premiją mūsų smegenys reaguoja taip pat, kaip į sumokamą baudą. Tai yra labai svarbus dalykas, kurį reikia suprasti, įsisąmoninti ir suvokti, kaip patys reaguojate, kaip reaguoja jūsų vaikai, kai kas nors nepasiseka arba gauna ne tą žaislą, kurio tikėjosi. Tai yra natūrali, instinktyvi, greita reakcija į nepatenkintus lūkesčius.“
Rezultatas, netenkinantis mūsų lūkesčių, smegenis veikia taip pat kaip bausmė.
Tačiau, kaip sakė neuromokslininkė, turime ir aukštesniąsias smegenis, kurios gali susidoroti, logiškai įvertinti, koks gi tas pasaulis yra, kodėl taip atsitiko, ir galime gyventi su tais nepatenkintais lūkesčiais. Bet pirmoji reakcija vis tiek bus reakcija į bausmę, ir mums visiems reikia laiko, kad susitaikytume su nepatenkintais lūkesčiais.
„Galėtume išvesti labai sudėtingą formulę, kad laimė iš tiesų yra realybė – tas atpildas, kurį patiriame, minus lūkesčiai – tai, ko mes tikėjomės. Atrodo visai logiška. Realybė, pasaulis yra tokie, kokie yra. Su kuo mes galime dirbti? Su savo lūkesčiais. Gal mums tiesiog reikia mažinti juos ir tada būsime laimingesni?
Iš tiesų yra tokių filosofinių sistemų, kurios orientuojasi būtent į lūkesčių mažinimą. Bet mes gyvename pasaulyje, kuriame siekiame, norime pasiekti daug, todėl lūkesčių mažinimas nėra tas kelias, kuriuo galime eiti. Nes maži lūkesčiai reiškia mažą bazinį dopaminą, o mažas bazinis dopaminas reiškia, kad mes niekada nesiimsime jokių didelių iššūkių. Nes nėra prasmės imtis sudėtingos veiklos, jei net nesitikime, kad atpildas bus didelis.
Tad veikiausiai reikės ieškoti kokių nors kitų kelių, kaip išlaikyti motyvaciją ir subalansuoti lūkesčius su realybe – tokia, kokia ji yra“, – sakė dr. U.Neniškytė.
Kaip išlaikyti motyvaciją?
Kalbėdama apie tai, kaip išlaikyti motyvaciją ir tapti motyvuotiems tada, kai norime, neuromokslininkė išskyrė tris aspektus, kuriuos, pasak jos, kiekvienas galime taikyti kasdien.
„Pirmiausia – tikslai mums turi būti aiškūs, pasiekiami, įsisąmoninami ir neilgalaikiai tam, kad mes būtume motyvuoti. Nes dopaminas išsiskiria tada, kai mūsų tikslai pasiekia tikslą. Mums reikia turėti viziją, kad žinotume, kur apskritai einame. Bet, jei savo tikslą pasieksime po penkerių metų, kas mus motyvuos visus tuos metus?
Trumpalaikių tikslų turėjimas padeda išlaikyti nuolatinę motyvacinę būseną. Tikslus turėtume turėti kiekvieną dieną, savaitę, mėnesį. Kiekvieną dieną turėtume užbaigti įsisąmonindami, ką šiandien pasiekėme, ir atsispirdami nuo šitos sėkmės kitą dieną vėl grįžtume dirbti.
Kitas svarbus dalykas yra tai, kad dopamino lygį, o kartu su juo – ir motyvaciją, mes galime užsiauginti. Svarbu suprasti, kad tuo metu, kai patiriame sėkmę, mūsų bazinis dopamino lygis yra aukštai ir mes galime siekti vis daugiau ir daugiau.
Tam, kad galėtume pradėti auginti dopamino lygį, mums reikia patirti sėkmę, nes tik ji mus motyvuoja. Girdime sėkmingų žmonių pasisakymų, kad nesėkmės juos motyvuoja. Bet iš tiesų juos motyvuoja praeityje patirtos sėkmės, kurios suteikė jiems atkaklumo ir atsparumo, kad jie galėtų bandyti dar kartą, nepaisant to, kad šį kartą nepavyko.
Jeigu mes niekada nesame patyrę sėkmės kurioje nors srityje, bus labai sunku save motyvuoti po pirmos, antros ar trečios nesėkmės.
Labiausiai motyvuoti esame tada, kai pasiekiame daugiausia. Išdrįskite tuo metu svajoti, nes labiau motyvuoti nebūsite niekada.
Ir paskutinis momentas yra tai, kad labiausiai motyvuoti esame tada, kai pasiekiame daugiausia, kai esame įdėję daug pastangų ir pagaliau gauname rezultatą. Bet dažniausiai po to mes norime pailsėti. Ir tą aukščiausią dopamino bangą mes iš tikrųjų tam tikra prasme iššvaistome.
Aš tikrai nesakau, kad, kai patiriame didelę sėkmę, padarome ką nors didelio, vėl turėtume įkristi į rutininius darbus, bet toje vietoje esate labiausiai savimi pasitikintys, labiausiai savimi tikintys, labiausiai motyvuoti ir žinantys, ką galite padaryti. Tad išdrįskite tuo metu svajoti, nes labiau motyvuoti nebūsite niekada. Tuo metu galite nusimatyti savo ateities tikslus, kurių sieksite toliau, nes tada jūsų smegenys tiki, kad jūs galite“, – kalbėjo dr. U.Neniškytė.
Soc. tinklai gali lemti ir motyvaciją, ir priklausomybę
Neuromokslininkė užsiminė, kad padidinti dopamino kiekį ir tapti labiau motyvuoti galime ir užsiimdami šalutinėmis veiklomis – aplinkos ar apskritai veiklos žaidybinimu arba sportu, ypač – turinčiu tikslų.
Tik įspėjo, kad, kalbant apie aplinkos žaidybinimą, čia slypi rizikų – jei vienintelė sėkmė patiriama žaidžiant, visa motyvacija ir bus orientuota į žaidimus. Bet, jei patiriate sėkmę ne tik žaisdami, bet ir visur kitur, tas pasimotyvavimas gali būti dienos pradžia, kuri padės įsivažiuoti į darbus.
Dr. U.Neniškytės teigimu, daug sėkmingų žmonių dieną pradeda sportuodami, o tą motyvaciją, kuri ateina iš galėjimo, gebėjimo, to, ką pasiekė, jie gali sėkmingai perkelti į kitą savo veiklą.
Bet kokia medžiaga, skatinanti dopamino išsiskyrimą, iš esmės yra medžiaga, kuri tiesiogiai skatins mūsų priklausomybę.
Baigdama pranešimą neuromokslininkė palietė visų mūsų neatskiriamą gyvenimo dalį – socialinius tinklus. Ir sakė, kad, nepaisant to, jog jie dažnai demonizuojami kaip keliantys problemų, jie irgi yra ta vieta, kur galime patirti / patiriame motyvaciją.
„Jei socialiniai tinklai yra nedidelė dalis mūsų gyvenimo, irgi yra ta vieta, kur mes patiriame motyvaciją, kur su kitais pasidžiaugiame tuo, ką pasiekėme, kur pajuntame malonumą iš to, ką darome, ir, jeigu mūsų gyvenime yra kita sritis, kur mes tą motyvaciją galime išsinešti ir pritaikyti, tai bus tik privalumas.
Tačiau, jei vienintelė sėkmė, kurią mes patiriame, tampa tik socialinių tinklų erdvė, susiduriame su priklausomybėmis. Kaip ta žiurkė, kuri spaudo rankenėlę, taip mes galime tapti priklausomi nuo žaidimų, nuo socialinių tinklų, nuo cheminių medžiagų, kurios skatina dopamino išsiskyrimą. Stebuklingos formulės, deja, nėra.
Žmonės klausia, ar yra koks sveikas, ekologiškas papildas, kuris didintų išsiskiriamo dopamino kiekį? Atsakymas yra ne. Nes bet kokia medžiaga, skatinanti dopamino išsiskyrimą, iš esmės yra medžiaga, kuri tiesiogiai skatins mūsų priklausomybę“, – sakė dr. U.Neniškytė ir palinkėjo netapti tomis rankenėlę spaudančiomis žiurkėmis.
