– Visi žinome, kad emocijos itin reikšmingos asmeniniame gyvenime, kuriant santykius, o kokia jų svarba karjeroje?
– Emocijos yra pagrindinis motyvatorius užsiimti viena ar kita veikla. Jei žmogus pastebi, kad dirbdamas tam tikrą darbą jis yra užsidegęs, kupinas ryžto, patiria energijos pliūpsnį, kai pasiekia užsibrėžtus tikslus, tai rodo, kad jis yra savo kelyje. Jei rinkdamiesi profesiją sau užduotume klausimą „kaip jaučiuosi dirbdamas šį darbą?“, o ne tik racionaliai pasvertume perspektyvas, karjera susiklostytų sėkmingiau.
– Neretai jaunuoliui renkantis profesiją emocijos sako viena, bet autoritetingi žmonės pataria visai ką kita. Kaip apsispręsti?
– Būdama emocijų specialistė, sakyčiau, kad reikėtų daugiau klausyti širdies, tačiau labai svarbu ir racionaliai pasverti sprendimus. Išmintingiausia būtų ieškoti viduriuko tarp emocijų ir logikos. Svarbiausia, kad pasirinkta profesija tiktų jums, o su aplinkiniais visuomet galima susitarti.
– Kodėl darbe ištinka emocinis persitempimas?
– Taip nutinka tada, kai žmogui reikia įdėti labai daug pastangų, kad atliktų tam tikras užduotis. Galbūt trūksta motyvacijos, nėra vidinio užtaiso. Kai darbas nesuteikia malonumo, kuris generuoja energiją, kai žmogus neturi aiškaus tikslo, nėra įsivertinęs, ar atliekama veikla jam patinka, jis pavargs daug greičiau negu tas, kuriam darbas teikia malonumą, kuriam reikia mažiau vidinių pastangų užduotims atlikti.
– Kodėl darbo rezultatams svarbus darbovietės mikroklimatas? Kas labiausiai jį „nuodija“?
– Darbuotojams yra svarbu sudaryti tinkamas darbo sąlygas – tiek fizines, tiek emocines. Tyrimai rodo, kad mikroklimatą gali nuodyti daugybė faktorių. Pavyzdžiui, net patalpų temperatūra turi įtakos emocinei darbuotojų būsenai. Labai svarbus darbuotojų komunikavimas išsakant, kas netinka ir kas trukdo dirbti, bei vadovų gebėjimas priimti tą darbuotojų grįžtamąjį ryšį ir pagerinti darbo sąlygas.
Nuotolinis darbas atskleidė, kad vieniems lengviau dirbti namuose savarankiškai, kitiems – kai užduotis atlieka kolektyve, dirba komandoje. Jei atsižvelgiama į kiekvieno poreikį, atliepiama į jį, galima pasiekti daug geresnių rezultatų nei visiems suteikiant vienodas sąlygas, prašant dirbti jomis, nors konkretaus žmogaus būdui tai nelabai tinka. Išmintingas vadovas turėtų atsižvelgti į kiekvieno darbuotojo poreikį.
– Gal vadovams praverstų mokymai, kaip atpažinti ir atliepti darbuotojų emocijas?
– Esu už mokymąsi visą gyvenimą. Manau, kiekvienam vadovui yra labai svarbu mokėti atpažinti ir valdyti savo emocijas. Tada bus lengviau valdyti ir kitų. Vadovas turi užtikrinti darbuotojams tiek fizines, tiek emocines sąlygas, kad jie galėtų kokybiškai atlikti darbus, įsitraukti į komandines užduotis.
Emocijų valdymas leidžia priimti teisingus sprendimus, nesivadovaujant emocijomis atlikti darbą, kur reikalaujama loginio mąstymo. Todėl sakyčiau, kad kiekvienam vadovui būtų pravartu išeiti mokymus, kaip valdyti save ir savo emocijas. Kai tai mokės, bus lengviau reaguoti ir į darbuotojų emocijas.
Reikėtų siekti atrasti bendrus sąlyčio taškus, kuo vienas kitam tinka darbdavys ir darbuotojas.
– Darbovietėse vis dar išlikęs požiūris, kad nepakeičiamų darbuotojų nėra? Kaip tai veikia darbuotojus?
– Pasitaiko, kad darbdaviai taip bando motyvuoti darbuotoją. Siekia, kad jis suprastų, jog jei nevykdys užduočių, bus greit pakeistas. Manau, kad tai gali tik kenkti darbo santykiams. Reikėtų siekti atrasti bendrus sąlyčio taškus, kuo vienas kitam tinka darbdavys ir darbuotojas. Jei vyksta savotiškas grasinimas, kad nepakeičiamų nėra, darbuotojo motyvacija gali tik kristi. Bet kokiuose santykiuose grasinimai yra blogai.
– Ar sutiktumėte, kad vadovaujančias pareigas turėtų užimti aukšto emocinio intelekto žmonės?
– Taip, nes tokiu atveju jam lengviau valdyti save, o kartu ir kitus. Aukšto emocinio intelekto vadovas labiau savimi pasitiki, greičiau, racionaliau ir efektyviau priima sprendimus, nesiblaško, moka pasverti, todėl kolektyvui lengviau dirbti. Vadovais dirbti gali tikrai ne kiekvienas, nes tam pirmiausia reikia gebėti valdyti pačiam save.
– Ar skiriasi moterų ir vyrų vadovavimo niuansai?
– Jei kalbėsime apie vadovavimo stilių, jis gali skirtis. Tačiau biologiniu požiūriu, mūsų smegenų ląstelėse vyksta labai panašūs procesai. Skirtumai yra nulemti daugiau mūsų asmeninių reakcijų į stresines situacijas. Tiesa, yra evoliucinių tyrimų, kurie rodo, jog vyrai su stresinėmis situacijomis susitvarko geriau nei moterys. Tai gali būti nulemta lytinių hormonų.
Labai daug lemia charakteris, emocinis intelektas, iš vaikystės atsineštas stiprybės bagažas.
Lytinių hormonų svyravimai kiekvieną mėnesį moterį gali daryti jautresnę tam tikromis dienomis. Tačiau moteris, kuri žino, kaip save valdyti, tomis dienomis gali pakeisti darbo pobūdį, pasirinkti tinkamiausią laiką atlikti vienas ar kitas užduotis.
Moterys taip pat gali puikiai suvaldyti stresines situacijas, nes ne viskas priklauso nuo lytinių hormonų ar pačios lyties. Labai daug lemia charakteris, emocinis intelektas, iš vaikystės atsineštas stiprybės bagažas. Neturėtume lyties laikyti lemiančiu faktoriumi.
– Tačiau galime pasitelkti hormonus energijai ir tikslų įgyvendinimui? Kaip tai padaryti?
– Hormonai tikrai gali daryti įtaką moters energingumui. Stebėdamos save kasdien galime pastebėti, kad tam tikromis dienomis mūsų energija didesnė ir net komunikaciniai įgūdžiai pagerėja. Manoma, kad tokią įtaką gali daryti moteriškojo hormono estrogeno svyravimai. Esant estrogeno pakilimui, ypač ovuliacijos metu, dažnai moterys turi daugiau energijos.
Besibaigiant ciklui ir prieš prasidedant naujam, estrogeno lygis gana greitai krenta, todėl moteris gali jausti energijos trūkumą. Kiekviena, pastebėjusi šiuos pokyčius savyje ir atsižvelgdama į savo veiklas, gali susidaryti grafiką. Pavyzdžiui, kada pristatinėti svarbias ataskaitas partneriams, o kada rinktis ramesnius darbus (ruošimąsi pristatymams ir kt.). Bet taip pat ne visos moterys šiuos skirtumus jaučia ir tai galioja tik toms, kurioms tai daro įtaką siekiamiems rezultatams.
– Kaip padėti sau sunkiai suvaldomose situacijose?
– Kiekviena moteris turėtų atrasti būdą, kaip padėti sau. Emocijų valdyme svarbu gebėti atpažinti, ką jaučiu, ir tuomet spręsti, kaip pasielgti. Besikartojančios situacijos išmoko, koks elgesys padeda, o koks trukdo.
Gali padėti kvėpavimo pratimai, dėmesingo įsisąmoninimo (ang. mindfullness) praktikos, meditacija, pokalbis su specialistu, kolega ar artimuoju ir visos kitos praktikos. Sunkiai valdomose situacijose svarbu suvokti, kad reikia mokėti suvaldyti save. Jei situacijos pakeisti negalime, suprasti tai ir nesipriešinti.
– Kaip nuo mažens mokyti atpažinti ir suvaldyti emocijas?
– Fiziologiškai laikoma, kad emocijas pradedame valdyti nuo aštuonerių metų. Nesunkiai galima pastebėti, kaip skiriasi trejų metų vaiko emocijų raiška nuo dešimtmečio ir suaugusiojo. Vyksta natūrali raida. Emocijų reiškimas yra labai svarbus, kad suprastume, kaip vaikas jaučiasi, kai žodžiais jam pasakyti dar pernelyg sudėtinga.
Augant vis daugiau gebame išreikšti verbaliai, todėl emocijos veide, kūno kalboje darosi mažiau išraiškingos. Norėdami tinkamai atpažinti savo ir kitų emocijas bei gebėti jas suvaldyti, turime mokytis. Yra įvairiausių neuromokslu paremtų metodų, psichologinių praktikų. Pavyzdžiui mindfulness praktika – dėmesingas įsisavinimas. Jei pradėsime mokyti to nuo mažens, suaugusiam žmogui bus lengviau save valdyti, vėliau jis galės užsiimti dar gilesnėmis praktikomis. Vaikystėje negavus reikiamų žinių, suaugus reikia įdėti daugiau pastangų.
– Kaip emocijų suvaldymo nepaversti jų užgniaužimu?
– Tai yra sunkus darbas tėvams ir pedagogams. Labai svarbu yra pastebėti, ar vaikas nepradeda slopinti emocijų dar nespėjęs jų išreikšti. Jei taip nutinka, verta atkreipti dėmesį ir galbūt kreiptis pagalbos į specialistus.
Paprastai, kai vaikas pyksta, tai matome akivaizdžiai, o pykstantis suaugęs žmogus gali šypsotis.
Suaugusieji dažniau nei vaikai užgniaužia savo emocijas. Paprastai, kai vaikas pyksta, tai matome akivaizdžiai, o pykstantis suaugęs žmogus gali šypsotis. Sunkiau atpažinti emocijas, tačiau tai labai svarbu. Jei nemokame atpažinti bei žodžiais ir mimika išreikšti savo emocijų, susidursime su sunkumais ir spręsdami darbinius klausimus, ir kurdami asmeninius santykius.
– Kodėl taip svarbu yra emocinė sveikata ir kaip tinkamai ją prižiūrėti?
– Emocinė sveikata yra visos sveikatos dalis. Jei sugebame pasirūpinti emocine sveikata, pasirūpiname ir fiziniu kūnu. Ir atvirkščiai: jei rūpinamės fiziniu kūnu (tinkamai maitinamės, palaikome gerą miego higieną, esame pakankamai fiziškai aktyvūs ir kt.), stipriname emocinę sveikatą.
Svarbu, kad emocine sveikata rūpintumės kiekvieną dieną, kitaip nesugebėsime atpažinti ribos, kai jau būsime atsidūrę nesveikatos pusėje ir susidursime su psichiniais negalavimais. Emocine būkle reikia rūpintis nuolat, kaip ir fiziniu kūnu, jei norime būti sveiki ir pozityvūs. Beje, pozityvūs neturime būti nuolat, tiesiog dienoje turi būti daugiau pozityvo nei negatyvo. Tada pakaks motyvacijos ir energijos siekti tikslų bei įgyvendinti užduotis. Emocinė sveikata yra didžiulė pagalba ir palaikymas mums patiems.
