Pašnekovę pristatau gan abstrakčiai, nes pokalbio pradžioje uždavusi klausimą, kas ji dabar yra, atmetus ankstesnes gyvenimo etiketes, Nijolė neslepia, jog anksčiau, jei kas paklausdavo šio klausimo, rizikuodavo sugadinti santykius. Tuometinės veiklos jai kėlė didelį vidinį diskomfortą.
„Aš nesu aktorė, nemoku vaidinti. Mes įpratę vadintis funkcijomis – į klausimą „kas tu?“ puoli atsakinėti, tu gydytojas, mokytojas ar dar kas nors. Bet tai yra tiesiog funkcija, tai nesi tu. Žmogus išvis ne arklys ir jis neturi kažką veikti, kad būtų žmogumi. Niekam net į galvą neateina, kad tas klausimas galėtų turėti visai kitą prasmę – žmogus turėtų susimąstyti, ką jis veikia šioje žemėje ir kokia jo kokybė“, – savo požiūrį į žmonėms klijuojamas etiketes dėsto pašnekovė.
Visi žmonės – vienodi
Tęsdama mintį apie savęs suvokimą, N. Oželytė pasakoja pasąmonėj ar vaizduotėj mačiusi tokį vaizdinį, kuriame į pirštuotą guminę pirštinę yra pučiamas oras. Pripūstos pirštinės pirštai atrodo labai atskiri vieni nuo kitų ir orginalūs, bet ar tikrai?
„Iš tikrųjų tie dalykai, kurie mus skiria, tėra lukštai. Žmonės absoliučiai visur vienodi. Kad mūsų nosys skirtingo ilgio, odos spalva ar patirtys skiriasi – nieko nereiškia. Tai, ką vadiname individualumu, tos socialinės asmenybės iš tiesų yra kaukės. Išėję į pasaulį, bendraudami lyg būtume labai atskiri, iš tikrųjų, slepiamės. Kaip tie selfiai su amžinu čyzu – tai tik žaidimas. Žmogus tai daro ne iš piktos valios, jis yra tebeevoliucionuojanti būtybė“, – ieškodama priežasčių, kodėl žmogus taip norisi išsiskirti, mintimis dalijasi Nijolė.
Net nepagalvojam, ką vadinam savimi
Pasak pašnekovės, suvokimas, kad esame vienodi keičia požiūrį į save, nes tuomet supranti, kad tavęs tiesiog nėra. Nijolės nuomone, atsiskirti nuo to, ką vadini savimi, yra vienintelis būdas atsikratyti mirties baimės ir būti laimingam.
„Juk mes net nežinom, ką vadinam savim. Kol tau atrodo, kad esi labai atskiras ir originalus, kadangi tau vaikystėje kaip į kompiuterį suinstaliavo, kad turi būt toks, turi pasiekt tą, turi padaryti aną, ir tu net nepagalvoji, kas tu esi. O jei pradedi galvoti, kas esi, prieini išvados, kad nežinai, ką išvis vadini savimi. Kūną – kaulų, mėsos, gleivių ir riebalų rinkinį odos maišelyje? Kadangi gyvenam autopilotu ir mąstome automatiškai, pasakę žodį „aš“, nebepagalvojam, ką jis reiškia“, – tęsia mintį Nijolė Oželytė.
Kad rasčiau atsakymą, turiu pati viską patirti
N. Oželytė sako, kad ilgus metus ieškodama įvairių atsakymų į ramybės neduodančius klausimus, juos randa tik per patyrimus. Ji netiki Dievu ir, vadindama save tikru fiziku, viską siekia patirti realiai.
„Man tenka viską tikrinti primityviai ir tiesmukiškai. Tam, kad suvokčiau ir pajusčiau savo kūno atskirumą, 30 dienų nevalgiau. Po 2 savaičių vien tik vandens gėrimo supranti, kad tau jau viso gero, suvoki, kad kūnas tavęs nebeneša, bet viduje esi gyvas ir gali jam pasakyti „ėst negausi“. Tada pamatai, kad esi tvirtesnis už jį. Žmonės labai daug žino, bet jie mažai suvokia, o gali suvokti tik tuomet, kai patiri realiai“, – apie atsakymų paieškas pasakoja pašnekovė.
Gyvenimas nėra komfortabilus
Nijolės manymu, gyvenimas tiesiog negali būti patogus ir to tikėtis neverta. Nors žmonija iki šiol dar niekad taip gerai negyveno ir daugumos šiandieniniai poreikiai sukasi nebe apie maistą, o apie prabangos prekes, tačiau jos atneša tik laikiną pasitenkinimą. N. Oželytės teigimu žmogui viso to reikia tik tam, kad užmuštų vidinę baimę būti ir buvimo čia nesuvokimą.
„Aš niekada nenorėčiau čia grįžti. Manau, kad čia yra pataisos darbų stovykla. Žemėje nėra teisingumo ir nieko gero čia nėra, bet tai yra vienintelė vieta, kur to galime išmokti. Skaudu tai suprasti, o mokytis ir tobulėti pradedi tuomet, kai tau labai, labai skauda“, – nepatogios tiesos nevengia pašnekovė.
Protą, kaip ir kūną, reikia treniruoti
Kalbėdama apie žmogaus savivokos ribotumą, N. Oželytė pastebi, kad norint valdyti protą, o nepasiduoti jam, labai svarbu jį lavinti ir treniruoti, kaip esame pratę treniruoti kūną.
„Gyvename tame pačiame pasaulyje, bet mūsų būsenos skiriasi. Ir jos dažnai priklauso visai ne nuo siužeto. Jos priklauso nuo to, kaip mes iš vidaus į tai žiūrime. Tik mūsų niekas nemokė, kaip valdyti savo emocijas arba, kad emocijos nesi tu. Mes nežinojome, kad emocijas galima tvardyti arba priversti savo protą elgtis taip, kaip tau reikia. Pavyzdžiui, priversti jį nenusižudyti, kai tave palieka antra pusė. Tai yra absoliučiai valdomi dalykai. Dabar žmogus yra tame išsivystymo lygyje, kai apie išorinį pasaulį žino labai daug – juodos skylės ir panašiai, o žmogus pats sau yra absoliuti juodoji skylė“, – optimistiška greitakalbe pokalbį baigia Nijolė Oželytė.
Viso pokalbio klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.
