– Kaip karantinas pakeitė jūsų kasdienybę?
Jūratė: Radome daugiau laiko pasitvarkyti namuose, aplinkoje. Turime 12 arų sklypą, tai lauke darbų netrūksta. Vaikštome po mišką su šunimi ir stengiamės išsilaikyti be jokių kontaktų su žmonėmis.
Sportuojame, nes krūvį palaikyti būtina – miname stacionarų dviratį, kilnojame svarmenis, atliekame įvairiausius tempimo pratimus. Česlovas turi dailininko talentą, tai pradėjo tapyti ant drobės. Labai rimtai tuo užsiima.
Česlovas: Per karantiną gali pasireikšti ir kulinariniai gabumai, bet tai gali būti pavojinga figūrai. Laikas visai greit slenka, tad išlauksim, reikia kovoti su tuo virusu.
Vaikštome po mišką su šunimi ir stengiamės išsilaikyti be jokių kontaktų su žmonėmis.
– Ar turite planų dirbti iš namų?
Jūratė: Jeigu bus galimybė, dirbsime, nes mes aktyvūs žmonės. Man turbūt stogas nuvažiuotų, jei visai nedirbčiau. Aišku, šokius galime užmiršti, nes visi klubai uždaryti, konkursai nevyksta. Bet mes kalbame su savo šokėjais, teikiame jiems informaciją, morališkai palaikome.
– Kokios jūsų mintys apie karantiną?
Jūratė: Tas virusas visiškai nepažįstamas ir kasdien išgirstame vis kokią nors naujieną. Pasirodo, jis ilgai gali išlikti ant įvairių paviršių, maišelių, avalynės ir t. t.
Vaistų kol kas nėra, taip kad turime vienintelį šansą išgyventi – būdami namuose. Ir ne tik vyresnio amžiaus žmonės, tai pavojinga ir jaunesniems. Juk pasaulinė statistika skelbia, kad dauguma sergančių yra 20–40 metų.
Žmonės, kurie moja ranka į izoliaciją, turbūt mano, kad čia viskas praeis savaime ir manęs tai neliečia. Tai toks vėjavaikiškas požiūris, ne visai susiformavusio žmogaus mąstysena.
– Ar patys labai saugotės?
Jūratė: Mums draugai ir giminės perka maistą, patys stengiamės neiti. Panikos nejaučiu, reikia daugiau optimizmo. Žiniasklaida irgi formuoja tą paniką, nieko keisto, kad kai kurie žmonės neatlaiko tos įtampos.
Yra didžiulis psichologinis spaudimas, o reikėtų į tai pažiūrėti paprasčiau. Kad ir kaip į priverstines atostogas, lauke toks nuostabus oras, galima degintis ir mėgautis saule.
Česlovas: Mums, aišku, dabar paprasta džiaugtis. Esame daugiau mažiau pensijoje, tad galime mėgautis saule, bet žmonės, kurie dirbo arba samdė darbuotojus, dabar patiria didžiulį stresą. Visai visuomenei dabar stresas. Ir tie žmonės, kurie negalvoja laikytis karantino, galima sakyti, jog iš tikrųjų yra nusikaltėliai. Esu įsitikinęs, kad pas mus per švelnios sankcijos už pažeidimus.
Jūratė: Pažiūrėkit, kaip griežtai buvo Kinijoje. Jeigu žmogus neatsakingai žiūri į šią problemą, nesilaiko izoliacijos ir per jį miršta kiti žmonės, bausmė turėtų būti labai griežta.
Na, bet pas mus izoliacija pradėta vykdyti laiku ir visai neblogai. Daug kas skundžiasi, bet juk tokio antplūdžio niekas neplanavo. Kiti mano, kad išbuvau karantine dvi savaites ir jau galiu vaikščioti, kur noriu. Ne, kol valstybė neleidžia, tol visi turime sėdėti namuose.
Su virusu gali susidurti bet kur. Dabar labai svarbu nebūti abejingiems tam, kas vyksta aplink mus.
– Ką patartumėte žmonėms karantino laikotarpiu?
Česlovas: Pirmiausia reikia bendrauti. Mes skambiname draugams, žinome, kurie vieniši senjorai namie sėdi, tad palaikome jiems kompaniją. Pajuokaujame, papasakojame anekdotą.
Jūratė: Humoras būtinas. Ir pas mus per mažai to humoro, ypač televizijoje.
