Pirmą kartą Svetlaną, pasivadinusią „Ugoliok“ (rus.уголёк – angliukas), pamačiau Instagram socialinėje erdvėje, fotosesijoje. Ji neprimena tradicinio nudailinto modelio, o jos istorija, kurią vėliau atradau ne viename straipsnyje, išties sukrėtė.
Beveik pusmetį su ja derinome interviu laiką, ir šis pokalbis išties išskirtinis. Išskirtinis tuo, kad patyrusi tiek negandų, ji įkvepia ir motyvuoja. Ne tik žmones, nukentėjusius nuo nudegimų, bet ir savo stiprybe, drąsa nepasiduoti – 2018 metais BBC World sudarytame sąraše ji tapo ir viena iš 100 labiausiai įkvepiančių ir įtakingiausių moterų.
– Svetlana, papasakokite, kuo dabar gyvenate, kaip jums sekasi?
– Šiuo metu gyvenu Maskvoje, turiu antrąją pusę Erviną, jaučiuosi laiminga ir mylima, mokausi ir bandau ieškoti darbo, kadangi tam anksčiau neturėjau laiko.
Lankiausi pas klinikinį psichologą, gydžiausi hipnoze, todėl šiandien aš jaučiuosi žymiai geriau. Kaip paaiškėjo, aš kentėjau nuo potrauminio streso sindromo. Tai, kaip aš jaučiuosi dabar, – kaip dangus ir žemė. Aš nesupratau, kokia esu serganti, kol pradėjau gydytis. Todėl šiandien sau skiriu daug laiko – skaitau, ilsiuosi, einu pasivaikščioti, būnu su savimi.
– Suprantu, kad jūsų patirtos traumos susijusios su tuo, ką patyrėte vaikystėje. Kokie jūsų ir mamos santykiai?
– Taip, mano traumos, susijusios su tuo, kad mano mama su manimi elgėsi siaubingai. Su ja aš gyvenau iki 12 metų. Ji tris kartus mane bandė pjaustyti, skandino, smaugė, labai baisiai mušdavo laidu. Mama visada ant manęs pykdavo, o aš bėgdavau iš namų nakvoti kur nors kitur, nes neturėjau kitos išeities. Niekas nekreipė dėmesio į tai, kaip aš gyvenau provincijoje, jau nekalbu apie tai, kad neturėjau net ko valgyti, neturėjau kur miegoti...
Nuo 12 metų aš patekau į vaikų namus, kuriuose ramybės neatradau – gyvenimas ir toliau buvo nemielas, patyriau begalę patyčių – mane vadino ir frakenšteinu, ir fredžiu kriugeriu, tačiau aš bent jau buvau soti kiekvieną dieną ir turėjau kur miegoti.
Mama visada ant manęs pykdavo, o aš bėgdavau iš namų nakvoti kur nors kitur, nes neturėjau kitos išeities.
– Ar jūs palaikote kokį nors ryšį su mama?
– Aš pardaviau butą, kuris man liko, ir buvau atsivežusi mamą į Maskvą, kur mes bandėme gyventi kartu. Aš norėjau, kad ji pasikeistų, tačiau niekas nepasikeitė.
Nors ir ji negėrė tuo metu, tačiau kaip žmogus buvo labai sunkaus ir sudėtingo charakterio. Man teko dirbti, išlaikyti ją, save, mokėti už butą, dar turėjome ir tris augintinius, mokiausi, todėl tuo metu aš tiesiog perdegiau nuo visko, kas vyko mano gyvenime, ir paprašiau jos išvykti.
Nupirkau bilietą, ji išvažiavo, o aš mėginau suprasti, kas apskritai su manimi vyksta. Dabar, kai aš gydausi, suvokiu, kad ji niekada neturėjo motiniško instinkto, nejautė meilės savo vaikui. Jeigu mane mama būtų mylėjusi, ji tikrai nebūtų taip siaubingai pasielgusi su manimi.
Aš dar turiu vyresnę seserį, su kuria nebendraujame, tačiau ji buvo prasitarusi, jog ir ji buvo mušama. O su manimi mamai išvis stogas nuvažiavo. Kodėl ji buvo tokia pikta? Aš nežinau, galbūt tai susiję su jos tėvais ir bendravimu?
Kokia ji buvo jaunystėje, aš nežinau ir nesu niekada kalbėjusi iš dūšios, nors to visą laiką troškau. Dėl to ir atsivežiau ją į Maskvą, nes labai norėjau to artumo, tačiau taip jo ir negavau... Aš suprantu, kad ji nepajėgi duoti meilės niekam, net su gyvūnais ji elgėsi žvėriškai. Prisimenu, kaip ji norėjo katę išmesti pro langą ir laikė ją už kojos – aš buvau visai mažutė, o juk vaikams tokių dalykų tikrai negalima rodyti. Ir nors neišmetė katės pro langą, vis tiek mano akyse sulaužė jai koją!
Šiuo metu aš žinau tik tiek, kad ji neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, nelabai gerai gyvena ir geria. Manau, ji nusipelnė to, kas su ja vyksta. Laikau ją žudike - ji tikrai turėjo sėdėti kalėjime, nesuprantu, kodėl taip atsitiko, kad jos nepasodino, ir kas su mūsų valdžia yra blogai.
Ir kai aš uždegiau siūlelius, suknelė akimirksniu užsiliepsnojo. Mamos vis dar nebuvo, o aš jau degiau gyva.
– Jūs nudegėte daugiau kaip pusę kūno būdama visai mažytė. Ką prisimenate iš tos dienos?
– Man buvo vos ketveri metai, kai aš apdegiau. Labai simboliška, jog tai buvo birželio pirmoji – Tarptautinė vaikų gynimo diena. Mama mane paliko vieną ir išėjo gaminti virtinukų pas patėvį. Aš buvau mažytė ir bijojau tamsos. Verkiau ir nusprendžiau užsidegti žvakę. Vilkėjau suknele, kurios galai buvo apibrizgę, tad nusprendžiau juos prilydyti, kaip kad buvau mačiusi darant suaugusiuosius. Ir kai aš uždegiau siūlelius, suknelė akimirksniu užsiliepsnojo...
Mamos vis dar nebuvo, o aš jau degiau gyva. Kai mane surado, pradėjo plėšti darbužius nuo kūno ir išvežė į ligoninę. Ten aš ne vieną savaitę išgulėjau komoje – po to teko iš naujo mokytis kalbėti, vaikščioti ir tiesiog gyventi. Iškenčiau labai daug operacijų.
Aš net nežinau, kodėl likau gyva. Suaugę žmonės su tokiais pažeidimais kaip mano – nuo galvos iki kojų – išgyvena ne visada. Tačiau aš mąstau taip – jeigu išgyvenau, turbūt turėjau išgyventi.
Kai gyvenau vaikų namuose, paaugliai mane itin įžeidinėjo ir tyčiojosi dėl mano nudegimų, mama grasino, kad man pakenks, sesuo manęs atsisakė, tad nei iš vienos pusės aš neturėjau jokios pagalbos, jokios užuojautos. Aš maniau, kad jeigu jau mano mama yra prieš mane, vadinasi, aš nieko verta – tai sukėlė suicidinių minčių, džiaugiuosi, kad laiku kreipiausi pagalbos.
Po vieno bandymo nusižudyti aš papuoliau į reanimaciją ir ten išgulėjau kelias dienas komoje. Turėjau arba mirti, arba atsibudusi tapti neįgalia, tačiau man pavyko išsikapstyti. Kai mama mane kankino, aš galvodavau, dabar jau viskas, ir net tikėjausi, kad pagaliau mirsiu ir man nebereikės daugiau gyventi tokiame pragariškame pasaulyje.
– Kaip klostėsi jūsų gyvenimas po to, kai išėjote iš vaikų namų?
– Dar kol gyvenau vaikų namuose, nedaug likus iki 18-ojo gimtadienio, susipažinau su žmonėmis iš Maskvos ir turėjau draugą per atstumą. Į Maskvą norėjau nuvykti tam, kad pasidaryčiau operaciją, pašalinčiau nudegimus ir galėčiau gyventi normalų gyvenimą.
Nusprendžiau pabėgti – pavogiau pasą, šiek tiek pinigų. Ši kelionė buvo skirta tam, kad įsitikinčiau, ar tikrai noriu gyventi Maskvoje, be to, buvo galimybė ir susitikti su savo vaikinu. Nežinau, kaip man tai pavyko, nes nei vienas dar nebuvo padaręs tokio dalyko – pabėgęs iš vaikų namų ir taip toli (juokiasi).
Pabėgusi iš vaikų namų aš buvau įtraukta į federalinę paiešką, manęs ieškojo visoje šalyje. Aš negalėjau dirbti ar paprašyti kieno nors pinigų, nes ir pažįstamų daug neturėjau.
Mane sutiko mano draugas Andrejus, su juo mes kurį laiką leidome kartu. O paskui išvykau pas draugus į Sankt Peterburgą ir pirmąją savo fotosesiją ten, o grįžtant atgal į Maskvą autobuse, kadangi nespėjau į kelionę automobiliu, manęs jau laukė policija – tuo metu vyko kažkoks čempionatas, tad pajėgos buvo sustiprintos. Turėjau sugrįžti atgal į vaikų namus.
Būdama Sankt Peterburge, nuėjau į pirmąją fotosesiją – tuo metu jau turėjau savo instagramo paskyrą, o grįžus į vaikų namus, sulaukiau pasiūlymo duoti interviu vienai Maskvoje esančiai žiniasklaidos priemonei – po to interviu daviau dar ne vieną kartą skirtingiems leidiniams.
Kai buvau jaunesnė, neturėjau jokio pavyzdžio, kuriuo galėčiau sekti, jokio palaikymo ir pati tapau tuo pavyzdžiu kitiems.
– Papasakokite daugiau, kaip jūs tapote fotomodeliu? Kaip viskas klostėsi?
– Po to, kai daviau pirmąjį interviu, man vis atkeliauja pasiūlymai fotografuotis, papasakoti savo istoriją. Nežinau kodėl, bet pirmasis interviu buvo garsiausias, sulaukęs daugiausia dėmesio. Mano nudegimai, randai, mano kitokia išvaizda - neturiu krūtinės - man atvėrė duris į pasaulį, kuriame aš galiu padėti kitiems.
Visada norėjau išbandyti save kaip modelis, ir pirmoji fotosesija, kaip sakiau, įvyko Sankt Peterburge, kur mane nufotografavo Darya Lazareva – ji pati sutiko apmokėti studijos nuomą, nes aš neturėjau iš ko, o ji labai norėjo mane nufotografuoti. Nuotraukos greit paplito internete, o aš sulaukiau pasiūlymų fotografuotis toliau.
Antroji fotosesija buvo Maskvoje, o dabar aš jau pamečiau jų skaičių (juokiasi). Aš nepriklausau jokiai mados agentūrai ir save vadinu fotomodeliu. Be to, grožio standartai čia yra įprasti, tad man surasti kitokią modelių agentūrą nėra lengva – artimiausia būtų Londone.
Tad šiandien aš dirbu sau, tęsiu savo veiklą šia kryptimi. Ta bazė, kurią aš turiu, manau, yra labai daug mergaitei iš vaikų namų.
Manau, labai svarbu priimti save. Kai buvau jaunesnė, neturėjau jokio pavyzdžio, kuriuo galėčiau sekti, jokio palaikymo ir pati tapau tuo pavyzdžiu kitiems, kurie patyrė nudegimus. Dažnai sulaukiu laiškų, žinučių iš merginų, kaip gyventi su nudegimais, jos prašo įvairių patarimų, o aš stengiuosi padėti.
Tam tikru lygmeniu aš didžiuojuosi savimi. Nežinau, kas manęs laukia ateityje, kokia sėkmė mane lydės, tačiau kai patekau į BBC World 100 labiausiai įkvepiančių ir įtakingiausių pasaulio moterų sąrašą, kuriame užėmiau trečią vietą, aš net nesupratau, kaip tai įvyko. Nes buvo praėję tik pusė metų nuo to laiko, kai išėjau iš vaikų namų ir pradėjau dalyvauti fotosesijose.
– Ar galvojote keisti gyvenamąją vietą, palikti Maskvą? Ar jums šis miestas artimas?
– Žinote, atsidūrusi Maskvoje aš buvau šokiruota - čia viskas kitaip, nei mačiau savo gimtajame mieste Komsomolske prie Amūro, kur vargas, skurdas, girtuoklystės, daug žmonių neturi išsilavinimo, daug nusikaltėlių.
Maskva man tikrai atrodo laimingas miestas, čia dabar verda mano gyvenimas ir darbas, todėl šiuo metu turiu būti čia. Kartais pavargstu, kadangi tai labai energingas miestas, o aš 18 metų gyvenau visai kitoje atmosferoje. Galėčiau išvykti į kitą šalį dėl savo karjeros, tačiau mano, kaip ir visų kitų žmonių planus, paveikė pandemija.
Galvojame su mylimuoju apie tai, kad norėtume gyventi Čekijoje arba Vokietijoje, tačiau tokius planus šiuo metu stabdo mano išsilavinimas ir pinigai – šiuo metu ieškausi darbo, o iš modelio darbo neuždirbu tiek, kad galėtume kardinaliai pakeisti gyvenimą. Tad tam, kad galėčiau žengti pirmuosius žingsnius, turiu dar labai daug ką nuveikti. Labai norėčiau dirbti medijos srityje, žurnalistikoje, televizijoje, prodiusere. Tiesa, dar mane traukia ir Ukraina.
Šiandien galiu pasakyti, kad pasiekiau tą būseną, kai jaučiuosi patenkinta. Jeigu šypsausi, vadinasi, esu laiminga.
Apie išvykimą galvojame dar ir dėl to, nes tai, kas dabar vyksta Rusijoje, yra tikrai baisu. Valdžia yra baisi. Ir tai jau aišku, vertinant mano biografiją. Bet kurioje kitoje šalyje mane seniai būtų paėmę iš tokios motinos, kuri pjaustė, kankino ir kitaip smurtavo prieš mane, ir suteikę psichologinę pagalbą. Aš su ja gyvenau net po visų pasikėsinimų į mano gyvybę, o per visą gyvenimą tos psichologinės pagalbos negavau. Ir visa ta patirtis, potrauminis streso sindromas mane patvedė iki suicidinių minčių. Aš viena galbūt galėčiau gyventi Maskvoje visą gyvenimą, bet žinau, kad turėsiu vaikų, ir nenorėčiau, kad jie gyventų Rusijoje.
– Ar sulaukiate daug palaikymo iš savo sekėjų, kitų žmonių?
– Man dažniausiai rašo merginos, kurios patyrė nudegimus. Dėmesys atkeliauja tada, kai aš būnu aktyvi socialiniuose tinkluose, kai dalinuosi savo istorija, patirtimi – tuomet netrūksta klausimų, palaikymo, gerbėjų dėmesio. Tačiau šiuo metu, kai esu po gydymo, man norisi ramybės, tylos, buvimo su savimi.
Šiandien galiu pasakyti, kad pasiekiau tą būseną, kai jaučiuosi patenkinta. Jeigu šypsausi, vadinasi, esu laiminga (šypsosi).
