Nuo studijų laikų didžiosiose Europos operos teatrų scenose stovėjęs bosas-baritonas iš Klaipėdos praėjusią vasarą persėdo į gimtojo miesto prekybos centre „BIG“ esančios parduotuvės „Maxima XXX“ kasą.
Per dieną I.Bakanas sutinka ir išlydi nei daug, nei mažai – daugmaž 250 pirkėjų. Tai – nepilna mažoji Vienos operos salė, o ir palyginimas – ne atsitiktinis. Austrijos sostinėje prabėgo šešeri operos solisto gyvenimo metai.
Žemė slydo iš po kojų
„Vienos operoje statėme Sergejaus Prokofjevo spektaklį „Ugnies Angelas“. Repeticijos metu atėjęs direktorius perspėjo: „Žiūrėkit, jeigu niekas nesikeis į gerąją pusę, perkame bilietus ir visi skrendate namo.“ Švelniai tariant, žemė iš po kojų ėmė slysti, – neslepia I.Bakanas. – Grįžau į Klaipėdą, nuėjau į kelias perklausas Lietuvoje, bet ir čia teatrai išgyveno ir vis dar išgyvena ne pačius geriausius laikus.
Supratau, kad reikės ieškoti kitokio darbo. Tik nesupraskite klaidingai: aš nebijau jokio darbo, tiesiog labiau už viską norisi stovėti scenoje.“
Pastarieji metai meno žmonėms buvo ypač sudėtingi ne vien kalbant apie pinigus. Dar sunkiau buvo psichologiškai.
Itin bendraujanti ir atvira asmenybė ėmė svarstyti apie tiesioginį darbą su žmonėmis – užsidariusio nuo pasaulio savęs niekaip neįsivaizdavo. Apsispręsti padėjo jau studijų laikais turėta darbo kasoje patirtis.
„Pastarieji metai meno žmonėms buvo ypač sudėtingi ne vien kalbant apie pinigus. Dar sunkiau buvo psichologiškai. Meno žmonės gyvena iš emocijos, minta energija, kurią suneša žiūrovai, valgo dėmesį, o jis kaip oras reikalingas. Tad darbas su žmonėmis, matyt, tiesiog yra mano kraujyje.
Apskritai, bendrauti, išlieti dūšią savo žmogui, išklausyti jo, pasikalbėti. Atėjau į pokalbį dėl darbo „BIG“ prekybos centro „Maximos“ kasoje. Susitikau su parduotuvės direktore Vaida Murauskiene. Labai fainas žmogutis. Požiūriai sutapo, iškart priėmė“, – naująjį gyvenimo posūkį prisimena I.Bakanas.
„Man atrodo, kad pakėliau parduotuvės lygį. Bent jau balsą stipresnį į bendrą mūsų chorą tikrai įnešiau“ , – juokiasi operos solistas.
Klaipėdoje – maža Austrijos versija
I.Bakanas pasakoja, kad per tiek metų, praleistų Austrijoje, vienoje iš geriausių pagal pragyvenimo lygį Senojo Žemyno valstybių, joje ėmė jaustis kaip vietinis. O svarbiausia, žinoma, tai, jog jį nuolat supo opera.
„Operinis dainavimas ten yra kažkas tokio. Išeini į pagrindinę gatvę, kurioje stovi aklas žmogus, įsijungęs karaokę, ir dainuoja operinį kūrinį. Po koncerto Vienos operoje, kai visi atlikėjai išeina, žiūrovų minia laukia prašydama autografų.
Operinis dainavimas ten yra kažkas tokio. Išeini į pagrindinę gatvę, kurioje stovi aklas žmogus, įsijungęs karaokė, ir dainuoja operinį kūrinį.
Opera man visada buvo numeris vienas: populiariojoje muzikoje nepersirengsi į karalių arba jo tarną, lovelasą Don Žuaną, neatstatysi ginklo į karalių. Man patinka istorija, man patinka tai, kad galiu taip stipriai rodyti savo emocijas“, – pabrėžia 15min pašnekovas, mokykloje bendraamžių netgi vadintas lietuviškuoju Rusijos tenoru Nikolajumi Baskovu dėl jųdviejų panašumo bei balsingumo.
Austrijos sostinė Viena klaipėdiečio gyvenime paliko ryškų pėdsaką, tad atlikėjas stengiasi ir gimtajame mieste skleisti sau tokią artimą austriškąją kultūrą: mandagiai nukreipia pasiklydusius ar pro išėjimo vietą įeiti bandančius klientus, kantriai apmoko užsukusius į savitarną, bet įgūdžių dar stokojančius žmones.
„Kaip ir minėjau, noriu, kad žmonės apsipirkę išeitų su geresne emocija negu atėję, su šypsena. Todėl, jeigu tik yra laiko, močiutėlės visada pasiteirauju, kaip jos sveikata. Jaunesnį žmogų prajuokinu papasakojęs kokį anekdotą. Ar tiesiog imi ir prancūziškai pasakai: „Bonjour madam, comon sava?“.
Iškart suklūsta, net jeigu ir nekalba prancūziškai, juk supranta, kad kone aristokratiškai pasilabinau. Tad parduotuvės kasoje, kaip ir operos scenoje – mums svarbu, kaip jausitės išėję. Smagiau juk pajuokauti, negu paleisti žmogų tyliai tik paskaičiavus ir atidavus grąžą“, – neabejoja operos solistas.
„Būna, stovi porelė ir kalbasi, o tu išgirsti kurio iš jų vardą. Sėdi su kauke, absoliučiai nepažįstamas jiems, klausi: „Labas, Laimute, kaip sekasi?“. „Oi, ar mes pažįstami?“ – nustemba. Įtariu, kad dar pusdienį Laimutė grįžusi namo galvoja, iš kur ji pažįstama kasininkui“, – su šypsena priduria I.Bakanas.
Klasikinės muzikos gerbėjai netruko atpažinti
Net ir sėdintį su medicinine kauke „Mažylių“ kasoje teatrų Europoje gerbėjams pažįstamą operos solistą netruko pastebėti ir klaipėdiečiai. Apsipirkti užsukę būtinai pakalbina ir buvę dėstytojai, ir bendramoksliai.
„Balsingumas praverčia ir besidarbuojant „Maxima“ prekybos centro savitarnos bei „Mažylių“ kasose. Mano garsus balsas, ir pirkėjai išgirsta viską, ką sakau, ir kolegos kitame parduotuvės gale girdi“, – patikina operos solistas.
Paklaustas, ar pagauna save darbo metu niūniuojantį vieną kitą klasikinės muzikos garso takelį, balsingasis 15min pašnekovas nusijuokia – dažnai ne tik niūniuoja, bet ir padainuoja.
„Anksti rytais arba vėliau vakarais, kai klientų srautas mažesnis, yra laiko pasišnekučiuoti. Pasikalbam su klientais atvirai, kurie manęs nepažįsta, pasisakau, kad esu operos solistas. Paprašo padainuoti – negi man sunku? Užtraukiu, išgirsta ir nustemba.
Pasikalbam su klientais atvirai, kurie manęs nepažįsta, pasisakau, kad esu operos solistas. Paprašo padainuoti – negi man sunku?
Kolegoms pradžioje irgi didelė nuostaba buvo, prašydavo padainuoti. Dabar jau neprašomas sutinku juos su daina. Pavyzdžiui, ryte pamatau prie durų apsaugos darbuotoją ir užtraukiu: „Labas rytas, Mindaugai!“ arba „Štai Vytukas, apsauginis, ateina pas mane, štampą man uždės!“. Iškart žmonėms pakyla nuotaika“, – patikina I.Bakanas.
Laukia eilėje, kad apsipirktų pas solistą
Operos solistui uostamiesčio „Maximoje“ labai praverčia ne tik jo žmogiškumas ir artistiškumas, bet ir žinomos užsienio kalbos – anglų, vokiečių, prancūzų – bei jo gimtoji rusų.
„Su ukrainiečiais, baltarusiais, rusais kalbu rusiškai. Žiemą vyko NATO pratybos ir Klaipėdoje viešėjo kariai iš Vokietijos. Nuėjau papietauti, skambutis: „Igori, gal gali nusileisti, vokiškai su kareiviais pašvepliavoti?“.
Nusileidau. Vokiečiai mėgsta dešrainius, kurie populiarūs Vakarų Europoje – paprasta bandelė, dešrelė ir specialiai ruošti svogūnai, parduodami atskirai. Lietuvoje tokių svogūnų neturime, teko ieškoti alternatyvų“, – pasakoja operos solistas, ir naujajame amplua spėjęs užkariauti žmonių simpatijas.
Pasirodo, jau yra būrys nuolatinių „Maximos“ klientų, kurie laukia ilgesnėje eilėje, bet apsiperka tik pas savo mylimą atlikėją.
„Kartą nuoširdžiai žmogų aptarnavai, ir nuo to laiko jis parduotuvėje ieško kasos, kurioje darbuojiesi tu. Apskritai, labai daug gerų žmonių „Maximos“ kasoje sutinku“, – pastebi operos solistas.
Laisvos dienos – dronui, fotoaparatui ir įrašams
Klaipėdiečio I.Bakano darbo grafikas – labai lankstus. Keturias dienas dirbęs, tiek pat laisvų leidžia užsiimdamas įrašais, praktikuodamasis su vokalo mokytoja, dainuodamas stačiatikių bažnyčios chore bei fotografuodamas.
Kartą nuoširdžiai žmogų aptarnavai, ir nuo to laiko jis parduotuvėje ieško kasos, kurioje darbuojiesi tu.
„Dainavimas – toks pats sportas, tas pats raumenynas kaip ir sportininkų. Jeigu sportininkas išeis į olimpiadą nepasiruošęs, niekada nelaimės. Kiekvienas mūsų išėjimas į sceną savotiškai tokia pati olimpiada.
Reikia pasiruošti, kad atlaikytum trijų valandų spektaklį, jo metu bėgioti, šypsotis, vaidinti, spėti persirengti kostiumus. Nėra lengvas darbelis“, – pasakoja I.Bakanas, atradęs save dar ir fotografijoje, neseniai įsigijęs povandeninį droną, kurį ketina išbandyti dar šią vasarą.
