15min URBAN˙/ tęsia straipsnių ciklą „Pakilę iš pelenų“, kuriame priklausomybės centre „Alfa“ besigydę vyrai pasakoja savo sėkmės istorijas. Daugiau istorijų skaitykite ČIA.
Nuo 13 metų buvo įtrauktas į narkotikų gamybą ir gabenimą
Augęs alkoholikų ir narkomanų šeimoje, Rytis nuo pat mažens matė, kaip tėvai ne tik vartoja alkoholį, bet ir gamina narkotikus. Dar būdamas 13 metų, R.Kavaliauskas pats buvo įtrauktas į jų gamybą.
„Mano patėvis buvo iš kriminalinio pasaulio, todėl namie neretai gyvendavome baimėje, jausdavome riziką, tėvai dažnai aiškindavosi santykius tarpusavyje, – prisimena Rytis. – Pats jau ankstyvoje paauglystėje mokėjau savarankiškai išgauti eliksyrą iš aguonų, mokiausi gaminti narkotikus mūsų virtuvėje.“
Neilgai trukus, tėvai Ryčiui patikėjo svarbų darbą – jaunas vaikinas turėdavo nugabenti narkotikus į Baltarusiją. Ten stotyje jį pasitikdavo žmogus, pamaitindavo, pasiimdavo produktą, įdėdavo R.Kavaliauskui pinigus ir tuomet šis sugrįždavo namo.
„Tėvai kuprinėje sukraudavo butelius su skiedikliu, įdėdavo į aguonų ekstraktą pamirkytus bintus, – pasakoja Rytis. – Taip esu važiavęs kelis kartus ir dėl manęs turėta daugiau ateities planų, tačiau, ačiū Dievui, jie neišsipildė. Mano patėvis laikino sulaikymo kameroje nusižudė.“
Augdamas nusikalstamame pasaulyje ir nuolat matydamas apkvaišusius tėvus, Rytis greitai suprato, kad ateityje pats to niekada nedarys. Nors jam toks gyvenimo būdas atrodė nepriimtinas ir kartais net kėlė baimę, kartu R.Kavaliauskui jo tėvų kasdienybė asocijavosi su kino filmuose matomais vaizdais.
„Kai man buvo 13 metų, mama paprašė suleisti jai į veną narkotikų, bet man niekaip nepavyko. Tai man labai giliai įsirėžė į atmintį, – sako Rytis. – Aš nuolat mačiau adatas, policijos vizitus, smurto atvejus... Iš vienos pusės, tai buvo labai baisu, tačiau žvelgiant iš kitos, man patiko. Aš stebėjau, kaip reguliuojami pinigai, girdėdavau, kaip būdavo kuriamos strategijos. Be to, man patiko, kad aplinkiniai patėvio bijojo, jis turėjo autoritetą.“
Kai man buvo 13 metų, mama paprašė suleisti jai į veną narkotikų, bet man niekaip nepavyko.
Kad ir kaip Rytis bandė sau įteigti, kad pats užaugęs gyvens kitokį gyvenimą nei tėvai, jau paauglystėje vaikinas ėmė elgtis panašiai. Gatvėje jis susipažino su netinkamais draugais, o netrukus pradėjo vogti.
„Pirma mano vagystė buvo gatvėje – iš moters pintinės ištraukiau piniginę ir pabėgau. Vėliau per atvirus ligoninės langus pavogdavau paliktus daiktus, iš darželio auklėtojos esu paėmęs laikrodį, amžinai įsiveldavau į muštynes“, – pasakoja R.Kavaliauskas.
Augęs su mama ir patėviu, Rytis kartais susitikdavo su biologiniu savo tėčiu, kuris jaunam vaikinui stengėsi parodyti kitokią aplinką: jie kartu vykdavo į gamtą, eidavo į ilgus žygius. Būtent jam R.Kavaliauskas yra dėkingas už įdiegtą meilę gamtai, tačiau tuo metu jis ne tik negalėjo įvertinti tėčio rūpesčio, bet ir toliau klydo netinkamu keliu.
Įsitraukė į nusikalstamos grupuotės veiklą
Sulaukęs pilnametystės, Rytis prisijungė prie nusikalstamos grupuotės, su kuria jis, kaip pats sako, kėlė siaubą aplinkiniams. Vyrai dalyvaudavo apsišaudymuose, vykdydavo nusikaltimus ir vis regzdavo planus, kaip galėtų prasimanyti pinigų.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad vyresniems grupuotės nariams pasiūliau idėją, kaip gauti pinigų – anksčiau nebuvo naudojamos banko kortelės ir pinigus darbininkams į rankas vežiodavo inkasatoriai. Mūsų pradinis planas buvo paimti inkasatorių. Ruošdamiesi tam, darėme kelias treniruotes, operacija kelis kartus buvo atšaukta. Prisimenu, paskutinį kartą planas vėl buvo atšauktas – mes, jaunimas, sėdėjome atskirame automobilyje, vyresniesiems kažkas nepasisekė ir jie išvažiavo.
Mes savavališkai nusprendėme vis tiek viską padaryti. Pirminis planas neišdegė, bet galiausiai pasigavome vieną žmogų, nuvežėme į mišką, atėmėme pinigus. Vėliau sužinojome, kad namo ėjusį žmogų partrenkė automobilis, jis žuvo. Išėjo taip, kad mes prisidėjome prie jo mirties“, – pasakoja R.Kavaliauskas.
Tai buvo nusikaltimas, dėl kurio Rytis 20-iai mėnesių pateko į kalėjimą. Vis dėlto iki tol jis dar dvejus metus laukė teismo sprendimo, o per šį laikotarpį dėl baimės būti nuteistu ir nuolat jaučiamos įtampos 19-metis vaikinas pradėjo vartoti alkoholį, žolę, o galiausiai pabandė ir heroiną.
„Tai yra klasikinė tapimo priklausomu istorija. Iš pradžių visiems vartoti buvo labai linksma, jautėmės kietesni. Vėliau tai tapo įpročiu, kai kiekvieną gimtadienį ar savaitgalį reikėdavo išgerti. Kaipgi važiuosi į gamtą ir nepasiimsi alkoholio? Buvo etapas, kai mes nebemokėjome be alkoholio džiaugtis. Be jo man neišeidavo nusimesti savo kaukių, kurių turėjau daug“, – pripažįsta R.Kavaliauskas.
Bendruomenėje išbuvo dvejus metus
Išėjęs iš kalėjimo, Rytis pasijuto bejėgiškai. Nuo jo buvo nusisukę artimiausi žmonės, o ir pats vaikinas jautė, kad gyvena neteisingai. Todėl bandydamas ieškoti išeičių nuo augančios priklausomybės, jis kreipėsi pagalbos į vieną bendruomenę.
„Aš buvau išsigandęs, pasimetęs... Nežinojau, ką daryti, neturėjau, kur kreiptis. Mano šeima buvo vilkai, su kuriais aš augau ir dariau didžiausias beprotybes, tačiau vakare atsigulęs jausdavau, kad tai yra ne mano gyvenimas. Matydavau, kaip kiti žmonės baigia mokslus, tuokiasi, eina į darbus... Atrodė, jog aš esu iš kitos planetos, – neslepia R.Kavaliauskas. – Atėjęs į bendruomenę, gavau pirmąsias žinias, pamačiau pavyzdžius žmonių, kurie be savo priklausomybių gyvena jau ilgą laiką. Pradėjau jais žavėtis, bet pats nebuvau pasiruošęs keistis.“
Mano šeima buvo vilkai, su kuriais aš augau ir dariau didžiausias beprotybes, tačiau vakare atsigulęs jausdavau, kad tai yra ne mano gyvenimas
Rytis žinojo, kad turi priklausomybę nuo heroino, tačiau niekada nebuvo girdėjęs apie galimą reabilitaciją. Iki tol galvojęs, jog išsigydyti galima tik prasilaužiant, vaikinas džiaugėsi įsiliejęs į bendruomenę, kurioje išbuvo dvejus metus. Vis dėlto jo požiūris tuo metu nebuvo tinkamas.
„Aš stebiuosi, kaip dar kurį laiką, išėjęs iš bendruomenės, sugebėjau būti blaivus. Nevartojau ne dėl pasikeitusio požiūrio, bet tik valios pastangomis. Neilgai trukus atkritau, nes vien jos neužtenka norint išgydyti ligą“, – sako R.Kavaliauskas.
Vis dėlto būdamas bendruomenėje, Rytis atrado naujų pomėgių – jis suprato, kad jam patinka tapyba, pynimas. Nepaisant to, jog vėliau vėl įniko į vartojimą, jį visą laiką traukė menas.
„Galbūt esu į kažką atsigimęs, nes turiu tokį talentą – mėgstu tapyti. Be to, myliu gamtą, gyvūnus, – teigia R.Kavaliauskas. – Bet kokioje darbovietėje galėdavau greitai prisitaikyti, viską atlikdavau kruopščiai. Dėl to mane pakeldavo pareigose, bet jų ilgai neišlaikydavau dėl savo poreikio narkotikams.“
Emigravęs į Angliją, pasiekė dugną
Palikęs bendruomenę, Rytis susipažino su mergina, su kuria netrukus susilaukė sūnaus. Nuo vaiko gimimo R.Kavaliauskas 7-erius metus nevartojo narkotikų, kadangi, kaip pats sako, sūnus jam buvo didelis sukrėtimas bei motyvacija keisti savo gyvenimą.
„Tuo metu dirbau Kaune, liejau bronzines skulptūras. Mums buvo sunku išsilaikyti, nes mano mergina, be gimusio sūnaus, turėjo dar dvi mergaites. Nusprendėme išvažiuoti į Angliją, kur turėjo būti geriau. Ten prasidėjo kitas gyvenimas – atsirado pinigų, ir jie viską išderino“, – prisimena R.Kavaliauskas.
Kaip pasakoja Rytis, narkotikai Anglijoje prieinami itin lengvai. Kelis kartus gatvėje sulaukęs pasiūlymo jų įsigyti, R.Kavaliauskas nesusilaikė – nuo tos akimirkos jis vėl ėmė aktyviai vartoti, o galiausiai dėl to teko nutraukti santykius su mergina.
„Kai aš vartodavau, ji rodydavo nepasitenkinimą, bet mes abu buvome sužaloti savo praeities – ji taip pat kilusi iš mažo miestelio, užaugo alkoholikų šeimoje, matė daug vargo. Jos žaizdos buvo tokios pačios, kaip mano. Mes neturėjome auklėjimo pagrindų, tais laikais gerti atrodė normalu, – sako Rytis. – Mergina mano vartojimo nesureikšmino tol, kol tai pradėjo kirsti per piniginę. Aš išleisdavau visus savo pinigus, pardaviau fotoaparatą, dar kelis daiktus. Vis dažniau ji man pasakydavo, kad turėčiau gydytis.“
Taip gyvendamas R.Kavaliauskas dažnai keisdavo darbus, nes dėl aktyvaus vartojimo būdavo išmetamas arba išeidavo savo noru. Vis dėlto galiausiai jis pasiekė dugną, kai prarado viską.
„Vieną dieną atsidūriau ant tokio slenksčio, kad nesupratau, ar aš gyvenu, ar mirštu. Kiekvieną vakarą nueidavau į sandėliuką ir bandydavau pasiryžti baigti gyvenimą. Bet išsigąsdavau, neturėjau jėgų to padaryti.
Paskutinį kartą, bandydamas nusižudyti, trumpam praradau sąmonę, pabudau, kai šalia jau buvo sūnaus mama. Tai buvo mano dugnas, po kurio netekau merginos, sūnaus, kadangi neturėjau už ką sumokėti buto nuomos, mane ėmė varyti į gatvę. Tada jau sakiau Dievui, kad ne mano jėgoms tai įveikti, aš pasiduodu, nes daugiau nebegaliu“, – pasakoja Rytis.
Mane sužavėjo taikomos praktikos, todėl visa galva pasinėriau į programą. Tai suveikė, – sako R.Kavaliauskas.
Anot Ryčio, kol nebuvo pasiekęs dugno, tol nesuprato, kad priklausomybės gydymasis prasideda nuo savęs supratimo. Jis neslepia buvęs praradęs viltį ir nusivylęs savimi, jog nesugeba išsikapstyti. Vis dėlto sunkiu gyvenimo etapu jo rankose atsidūrė „Alfa“ priklausomybių centro numeris.
„Kalbėjau gatvėje su lietuviais ir jie man užsiminė apie priklausomybių centrą. Gavau įkūrėjo Vladislavo Pociaus numerį, nedelsdamas paskambinau ir paprašiau pagalbos. Pasakiau jam, kad noriu gyventi, nenoriu mirti“, – prisimena R.Kavaliauskas.
Gyvenimą ėmė keisti priklausomybių centre
Prieš 4-erius metus Rytis atvyko į „Alfa“ priklausomybių centrą. Kaip pats sako, pirmas įspūdis jį sužavėjo, kadangi iš karto matė pavyzdžius žmonių, kurie jau ilgą laiką nevartoja.
„Buvo tokių, kurie jau 20 metų švarūs, atrodė kosmosas. Pas mus atvažiuodavo svečių, kurie taip pat daug metų nevartojantys. Pamačiau, kad mūsų tokių yra daug, o aš visą laiką galvojau, jog yra vienetai. Tie žmonės man suteikė naują viltį, aš supratau, kad jie iš tikrųjų nori man padėti. Suvokimas man buvo diegiamas ne per bausmes ar pasmerkimą, kaip buvau įpratęs, bet per meilę“, – pasakoja R.Kavaliauskas.
Rytis pripažįsta, kad keistis buvo sunku, todėl nebuvo taip, jog jis nuo pat pradžių buvo be galo motyvuotas. Vis dėlto jis atsidavė bendruomenės narių nustatytoms taisyklėms, stebėjo kitus žmones, dirbo su savimi ir pamažu stojosi ant kojų.
„Aš chebrai leidau su manimi daryti, ką nori. Pirmais mėnesiais stebėjau, kaip viskas vyksta, mane pradėjo dominti visas procesas. Ėmiau žavėtis pavyzdžiais, norėjau būti kaip jie. Mane sužavėjo taikomos praktikos, todėl visa galva pasinėriau į programą. Tai suveikė“, – sako R.Kavaliauskas.
Būnant priklausomybių centre, Ryčiui reikėjo priprasti prie griežtos dienotvarkės, kai kiekviena minutė yra suplanuota – jie kasdien turėdavo daug veiklų ir užsiėmimų tam, jog neliktų laiko galvoti apie svaigalus. Vis dėlto R.Kavaliauskas pasakoja, kad būtent per įvairius užsiėmimus išryškėdavo blogosios jo charakterio savybes, kurias laikui bėgant reikėjo sulaužyti.
„Mano ego buvo stipriai išpūstas, o per metus netinkamas elgesys aiškiai atsiskleidė. Pavyzdžiui, futbolo aikštelėje aš visada norėdavau pavaidinti, – pripažįsta Rytis. – Dėl to dažnai turėdavau rašyti savo elgesio ar kokios nors situacijos analizes, kurios man žiauriai nepatiko. Jos versdavo save laužti, per dantis prisipažinti sau, kad buvau neteisus. Bijojau apsinuoginti prieš žmones, o čia buvo chebra, kuri privertė mane nusirengti.“
Dabar Rytis mėgaujasi kiekviena akimirka
Pabaigęs programą, Rytis išvyko gyventi į Vilnių, kur dėl nuolat jausto streso bei įtampos vis dažniau ėmė vakarais išgėrinėti alaus. Nors iš pradžių jis tame nematė nieko blogo, neilgai trukus suprato, kad vėl grimzta į tą patį liūną, todėl dar kartą kreipėsi pagalbos.
„Atrodo, suvokiau programą, dirbau su ja, atidaviau tam daug jėgų, tačiau, matyt, kažkur ne ten dėjau akcentus, todėl atkritau, – sako R.Kavaliauskas. – Iš karto į priklausomybių centrą nesikreipiau, nes jaučiau gėdą, kad vėl susimoviau. Vis dėlto čia jaučiuosi kaip namie, supratau, kad šitie žmonės didžiąją gyvenimo dalį išliks mano šeima, likimo broliais.“
Iš karto į priklausomybių centrą nesikreipiau, nes jaučiau gėdą, kad vėl susimoviau.
Dabar laisvu metu Rytis vaikštinėja po seną, obelimis apsodintą sodą, klausosi čiulbančių paukščių ir mėgaujasi kiekviena akimirka, nes anksčiau tokių paprastų, tačiau džiuginančių dalykų nepastebėdavo. Nors jis keliolika metų praleido aktyviai vartodamas, dėl savo nuklydimo nieko nekaltina – kaip pats sako, jeigu turėtų tokių minčių, mestų iššūkį Dievui.
„Nesigailiu ankstesnio laiko, su didžiausiu dėkingumu priimu šią dovaną, nes be jos neturėčiau šiandieninio supratimo, negalėčiau su tokiu malonumu gėrėtis gyvenimu, kaip tą darau dabar“, – tikina R.Kavaliauskas.
Rytis ne tik pakeitė savo požiūrį į gyvenimą, bet ir džiaugiasi, jog pavyko atstatyti ryšį su mama, teta ir dviem seserimis, kurios anksčiau nuo vyro buvo nusisukusios.
„Sūnaus tema laikinai uždaryta – neseniai bandžiau susisiekti, bet man buvo pasakyta, kad kai jis norės bendrauti, pats man parašys“, – sako R.Kavaliauskas.
Rytis džiaugiasi, kad šiandien šiuolaikinis jaunimas auga su visai kitokiu požiūriu nei anksčiau. Paaugliai turi kur kas daugiau informacijos apie priklausomybes, jų mokyklose lankosi tai įveikę žmonės, o tai, anot R.Kavaliausko, yra būdas paauglius sustabdyti nuo netinkamų pasirinkimų.
„Prieš 20 metų tu žavėdavaisi vartojančiais žmonėmis – aš pats pradėjau vartoti, nes atrodė, kad rūkyti, gerti yra kietai. Dabar situacija kitokia, ir svaiginimasis yra nevykėlių užsiėmimas. Žaviuosi, jog žmonės dabar mieliau renkasi sportą nei vartojimą“, – tikina Rytis.
