15min URBAN˙/ tęsia straipsnių ciklą „Pakilę iš pelenų“, kuriame priklausomybės centre „Alfa“ besigydę vyrai pasakoja savo sėkmės istorijas. Daugiau istorijų skaitykite ČIA.
Paauglystėje – nesibaigiantys vakarėliai
Prisimindamas savo vaikystę, Artiomas pasakoja, kad augo gana geroje šeimoje, buvo viskuo aprūpintas, tačiau vis pasigesdavo tėvų dėmesio. Šie daug dirbo, dažnai išvykdavo į užsienį, todėl Artiomą dažniausiai prižiūrėdavo seneliai.
„Iš vaikystės man labiausiai įsiminė vakarėliai, kurie vykdavo tėvams grįžus – kiekvieną šventę ar ėjimą į svečius lydėdavo alkoholis. Man tuo metu gėrimas atrodė fainai, todėl dar būdami 7-erių su draugais atkartodavome tėvų veiksmus. Alkoholio negerdavome, bet pasiimdavome stikliukus, susidauždavome ir imituodavome vartojimą“, – sako A.Kalčenko.
TAIP PAT SKAITYKITE: Iš narkotikų liūno išsikapstęs Darius: 20 metų kalėjime, vagystės iš nėščios žmonos ir pagalba likimo broliams
Tėvų gėrimas Artiomui visą laiką atrodė kaip pavyzdys. Tiesa, vakarėliuose jis matydavo tik gerąją pusę: jam būdavo leidžiama eiti miegoti vėliau, vykdavo šokiai, grodavo garsi muzika. O be to, džiugino ir šventėse demonstruojamas šiltesnis tėvų dėmesys.
„Aš nematydavau, kaip suaugusieji prisigerdavo, kai atrodydavo nebe taip gerai ir protingai. Tačiau nuo 10 metų žinojau, kad sulaukęs pilnametystės, galėsiu paragauti alkoholio, rūkyti, ir labai šito momento laukiau. Kai pagalvoju, nuo to viskas ir prasidėjo“, – prisimena A.Kalčenko.
Artiomui buvo 9-eri, kai tėtis jam pirmą kartą leido paragauti alaus putų, o jau po dvejų metų, būdamas pas senelį, jis kartu su pusbroliu ėmė vogti naminį vyną.
Tai buvo tarsi visko pradžia, po kurios vaikinas paauglystėje įsisuko į nesibaigiančių vakarėlių sūkurį ir įsivaizdavo, kad gyvenimas yra nuolatinės linksmybės. Kaip pats sako, tuo metu jį dar būtų galėjusios išgelbėti rimtesnės tėvų pastabos, tačiau to jis niekada nesulaukė.
„Nuo 14-os metų tėvai manęs nelabai statė į rėmus, o kai sulaukiau 16-os, pasakė, kad esu jau beveik suaugęs, todėl galiu gyventi kaip noriu. Be to, man pavykdavo išgėrinėjimus nuo jų slėpti: mokykloje neturėjau didelių problemų, vakarėliai pažymiuose neatsispindėjo, sveikatos turėjau tiek, kad po 14–15 valandų vartojimo ir poros valandų miego galėdavau atsikelti ir normaliai funkcionuoti.
Pasinaudojau tuo, jog tėvai manimi pasitikėjo. Žiūrint iš kitos pusės, mano šeimoje tuo metu atsirado daugiau problemų, suprastėjo mamos santykiai su tėčiu, galbūt dėl to jie ignoravo kai kuriuos signalus“, – svarsto Artiomas.
Mokykloje sveikatos turėjau tiek, kad po 14–15 valandų vartojimo ir poros valandų miego, galėdavau atsikelti ir normaliai funkcionuoti.
Sunkumų paauglystėje įsigyti alkoholio A.Kalčenko su draugais niekada neturėjo – padėti neatsisakydavo prie kioskų stoviniuodavę vyresni alkoholikai. Primokėjus litą už nupirkimą, jie be jokių klausimų ar abejonių, kad vaikams vartoti dar per anksti, nupirkdavo, ko šie norėdavo.
„Su draugu dar buvome radę kioskelį prie Vingio parko, kuriame alkoholio galėdavome įsigyti patys. Ateidavau 13-metis tiesiai iš mokyklos ir pardavėja parduodavo be jokių problemų“, – prisimena Artiomas, pridurdamas, kad atsakingesnis pardavėjos elgesys nuo vartojimo nebūtų sustabdęs – paaugliai būtų radę kitą vietą, kurioje lengvai įsigyti alkoholio.
Tačiau paauglio gyvenimas vien alkoholiu neapsiribojo – 14 metų jis pabandė žolę, kuri, nors iš pradžių jam ne itin patiko, bet privertė suprasti, kad ateityje norės pabandyti ir kitų narkotikų. Kaip Artiomas pasakoja, jo draugų kompanija buvo tokia, kurioje svaiginimasis atrodė kaip smagus gyvenimo būdas, kuris dar ir užtarnaudavo aplinkinių pagarbą.
„Man visada atrodė, kad alkoholis yra legalus, jo laisvai galima nusipirkti, todėl sveikatos nežaloja. Į narkotikus žiūrėjau truputį kitaip – žinojau, jog turiu būti atsargus, nes jie griauna gyvenimus, – sako A.Kalčenko. – Kompanijoje aš būdavau linksmiausias, paprastai daugiausia visko suvartodavau, o kai mano sugėrovai eidavo miegoti, aš vykdavau į kitus vakarėlius.“
Tam, kad galėtų nuolat svaigintis ir dalyvauti vakarėliuose, Artiomui reikėjo pinigų. Tačiau jis buvo įsitikinęs, jog darbas nuo ryto iki vakaro skirtas ne jam, tad ieškojo savų kelių, kaip galėtų lengvai prasimanyti pinigų. Vienas būdų – narkotikų prekyba.
„Mes nebuvome patys svarbiausi veikėjai, tačiau, kaip tokio amžiaus, gaunami pinigai mums atrodė tikrai dideli. Patys narkotikų negabendavome, bet labai lengvai prieidavome prie žmonių, kurie tą darydavo. Narkotikus pirkdavome, paimdavome, tada paprašydavome ko nors, kas galėtų juos pervežti už Lietuvos sienos, o ten jie būdavo perduodami toliau“, – aiškina A.Kalčenko.
Patys narkotikų negabendavome, bet buvo labai lengva prieiti prie žmonių, kurie tą darydavo.
Vaikinai turėjo galimybių narkotikus pardavinėti ir Lietuvos gatvėse, tačiau nusprendė, kad tai per daug pavojinga. Vis dėlto tuo metu jie dar nesuvokė, jog tokia veikla gali priversti prie blogų pasekmių. Tik tada, kai vieną iš Artiomo žmonių ėmė sekti policija, prasidėjo apklausos, jis suprato, kad žaidžia su savo ateitimi, ir iš narkotikų gabenimo pasitraukė.
Būdamas 26-erių, atsidūrė gatvėje
Artiomas visada turėjo planą po mokyklos baigimo išvažiuoti gyventi į užsienį, tačiau išvykimą paskatino ir besaikis amfetamino vartojimas. Būdamas 18-os, A.Kalčenko narkotikus be sustojimo vartojo keturias dienas, o po jų pasijuto taip blogai, kad savo patirtą būseną sunkiai apibūdina dar šiandien.
„Man tiesiogine žodžio prasme vos nenučiuožė stogas. Aš nieko nesupratau, kas vyksta, mano smegenys buvo tarsi atjungtos... Tą kartą labai išsigandau, nustojau vartoti amfetaminą, tačiau alkoholio neatsisakiau. Vis dėlto supratau, kad einu ne ta linkme, ir turiu išvažiuoti iš Lietuvos“, – prisimena Artiomas.
Metus Artiomas dar pasimokė universitete Lietuvoje, tačiau studijas metė ir išvyko gyventi į Jungtinę Karalystę. Papuolęs į kitą aplinką, jis galvojo, kad sugebės iš naujo bandyti kurti savo gyvenimą, tačiau neilgai trukus susipažino su lietuviais ir kartu su jais vėl pradėjo gerti, vartoti narkotikus. Svaiginimasis truko iki 22-ejų, kai Artiomui ultimatumą iškėlė mergina, su kuria jis draugavo dar gyvendamas Lietuvoje.
„Ji man pasakė – arba nustoju vartoti, arba skiriamės. Kurį laiką gyvenome atskirai, tačiau aš negalėjau pakelti vienatvės ir nusprendžiau keisti gyvenimo būdą. Dvejus metus nieko nevartojau, sportavau, įstojau į universitetą, bet dabar suprantu, jog mano vidus tuo metu nebuvo pasikeitęs. Tam, kad nebebūtum priklausomas, turi iš esmės keisti principus, elgtis sąžiningai, o aš, patekęs į tą patį draugų ratą, vėl sugrįždavau prie vartojimo“, – pasakoja A.Kalčenko.
8-erius metus trukę Artiomo santykiai su mergina buvo sudėtingi: iš pradžių jis savo priklausomybę nuo jos slėpė, o santykių pabaigoje neliko jokių jausmų ir juodu siejo tik gyvenimas kartu. Artiomas ėmė iš merginos vogti, manipuliuoti, pasitaikė ir išdavysčių.
„Manau, kad ji kurį laiką ignoravo daug ženklų ir požymių, kai kur užmerkdavo akis ir galimai nenorėjo tikėti, jog aš vartoju. Kai pradėjau grįžti visiškai girtas ir atvirai iš jos vogti, pasislėpti nebegalėjau – po kurio laiko išsiskyrėme.
Prasimanęs pinigų, savaitę vartodavau, o kai pinigai pasibaigdavo, eidavau pas draugę, skųsdavausi, kaip man bloga, reikia į ligoninę ir tokiais būdais manipuliuodavau, kad duotų pinigų. Galiausiai ji nustojo man atidarinėti duris“, – prisimena A.Kalčenko.
Kai pradėjau grįžti visiškai girtas ir atvirai iš jos vogti, pasislėpti nebegalėjau – po kurio laiko išsiskyrėme.
Taip Artiomas priėjo vieną giliausių savo gyvenimo duobių. Iki tol jis visada stengdavosi dirbti, tačiau suėjus 26-eriems, buvo viską praradęs. Vyro situacija buvo tokia prasta, kad pinigų prasimanydavo tik vogdamas ar manipuliuodamas, ir nors turėjo kambarį, kuriame galėdavo nakvoti, praktiškai jau gyveno gatvėje.
„Turėjau įsiskolinimų bankui, buvau pasiėmęs greitųjų kreditų – pasinaudojau visais įmanomais būdais oficialiai gauti pinigų, o tada prasidėjo ir juodi pinigai. Tuo metu aš gyvenau tam, kad vartočiau, ir vartojau tam, jog gyvenčiau. Negalėjau išlipti iš lovos nepavartojęs“, – pripažįsta A.Kalčenko.
Artiomo kambarys buvo name, kuriame nuolat lankydavosi vartojantys žmonės – pastato durys visada būdavo atviros. Ten sukosi heroinas, rūkalai, prostitutės ir alkoholis. Kaip sako pats Artiomas, tai buvo blogio namai. Tačiau būtent juose A.Kalčenko suvokė, kad taip gyventi nebegali.
„Vieną kartą atsibudau, šalia manęs gulėjo nepažįstami žmonės, mėtėsi švirkštai, buvo susimaišęs prakaito, skausmo ir narkotikų kvapas. Staiga supratau, kad turiu du kelius: arba priimu tokį gyvenimą, eisiu į gatvę ir tempsiu, kol galėsiu, arba paminu išdidumą, nuleidžiu ginklus bei prašau pagalbos.
Apie 4 valandą ryto pastuksenau į draugės buto duris. Buvau įsitikinęs, kad ji jų neatidarys, bet tikriausiai iš mano veido pamatė, jog esu neviltyje ir tikrai atėjau prašyti pagalbos. Ji man davė „Alfa“ priklausomybių centro numerį ir nupirko bilietą į Lietuvą“, – pasakoja Artiomas.
Iš pradžių A.Kalčenko baiminosi grįžti į tėvynę, kadangi apie jo klystkelius beveik nieko nežinojo nei draugai, nei tėvai. Jis savo būklę visada slėpė, o tėtis apie priklausomybę sužinojo tik tada, kai su juo susisiekė Artiomo mergina ir viską papasakojo.
„Jis atskrido į Jungtinę Karalystę, bandė mane motyvuoti pasikeisti, bet viskas baigėsi tuo, kad aš, manipuliuodamas ir žadėdamas pasitaisyti, paėmiau iš jo pinigus ir visus išleidau svaigalams. Su tėvais stengiausi nebendrauti, todėl visų detalių jie niekada nežinojo“, – sako A.Kalčenko.
Vieną kartą atsibudau, šalia manęs gulėjo nepažįstami žmonės, mėtėsi švirkštai, buvo susimaišęs prakaito, skausmo ir narkotikų kvapas.
Priklausomybių centre gydėsi du kartus
Grįžęs į Lietuvą, Artiomas priklausomybių centre gydėsi tik pusmetį – galvodamas, kad jau gali pats toliau statyti savo gyvenimą, gydymą metė. Prieš išeinant jam centre buvo pasakyta, jog sėkmingai gerti jis negalės, tačiau tuo metu A.Kalčenko nesuprato, ką tai reiškia.
„Kai vartoji po gydymo, jau atpažįsti signalus, ir vidinis skausmas yra dar didesnis, nes supranti, kas darosi. Priklausomybių centre tu esi išmokytas atpažinti požymius, kad vėl pradedi grimzti į dugną, ir tai nuolat neramina. Be to, aš mačiau kitų žmonių pavyzdžius, kaip galima gyventi blaiviam, o tai irgi sukosi mano mintyse“, – teigia Artiomas.
Priklausomybių centre išgirsti žodžiai išsipildė, ir Artiomas vėl pradėjo stipriai vartoti, o netrukus pasiekė dar vieną dugną. Praradęs darbą ir nebeturėdamas žmonių pasitikėjimo, jis suprato, jog likusį gyvenimą gali praleisti kalėjime, mirti nuo narkotikų arba turi bandyti kabintis ir gydytis.
„Aš pardavinėjau tėvo daiktus, traukdavau pinigus iš mamos... Pasiekiau tokį lygį, jog pradėjau vogti savo močiutės pensiją. Kiekvienam savas dugnas, bet tada aš supratau, kad viskas. Nebežinojau, prie ko dar galima prieiti, ėmė darytis baisu“, – atvirai sako A.Kalčenko.
Pasiekiau tokį lygį, jog pradėjau vogti savo močiutės pensiją.
Taip Artiomas į „Alfa“ priklausomybių centrą kreipėsi antrą kartą ir iki šiol yra dėkingas, kad jį sutiko priimti. Tąkart jis išbuvo visą, apie metus laiko trukusią, programą. Pirmąjį kartą Artiomas braukė kalendoriuje dienas, laukė savo išėjimo ir gydymą kentėjo, antrą kartą atėjo su kitokiu nusiteikimu – žinodamas, jog neturi išeities, jis kantriai stengėsi pasikeisti.
„Man čia patiko: mačiau, kaip keičiuosi, atgaivinu santykius su tėvais, bendrauju su žmonėmis ne su tikslu iš jų kažką gauti, bet tam, kad jiems ką nors suteikčiau arba tiesiog pasikalbėtume. Baigęs programą supratau, jog turiu versti naują lapą ir nustoti gyventi praeitimi“, – prisimena A.Kalčenko ir priduria, kad centre, norėdamas padėti kitiems, liko savanoriauti, o dabar dirba socialinio darbuotojo padėjėju.
Nors gydymas buvo sėkmingas ir Artiomas jautėsi pasveikęs, jis pripažįsta, kad sugrįžti į įprastą gyvenimą buvo nelengva. Priklausomybių centre jis išmoko, kaip atpažinti ir valdyti aplankančias tamsias mintis, tačiau parduotuvėje, eidamas pro alkoholio skyrių, jis dažnai susimąsto.
„Pagalvoju, kad jau daugiau nei dvejus metus esu blaivus, galbūt nieko tokio neatsitiktų, jeigu išgerčiau, gal galėčiau tai kontroliuoti... Tačiau iš karto atpažįstu, jog tokias mintis gimdo liga, o ji negali manęs kontroliuoti, tad greitai jas nukertu, – pripažįsta A.Kalčenko. – Anksčiau visas atėjusias mintis iš karto įgyvendindavau, o dabar viską apgalvoju, nors tai tikrai nėra lengva. Gyvenimas vartojant yra psichologiškai lengvesnis, nes viskas atrodo faina ir gera, žinoma, iki tam tikro lygio. O dabar turiu tvarkytis su problemomis, jausmais.“
Anksčiau visas atėjusias mintis iš karto įgyvendindavau, o dabar viską apgalvoju, nors tai tikrai nėra lengva.
Dėl savo nuklydimų dabar Artiomas nieko nekaltina, tačiau pripažįsta, jog būdamas 26-erių stipriai kaltino savo tėtį, mat buvo įsitikinęs, kad jeigu būtų buvęs auklėtas kitaip, priklausomybės galėjo išvengti. Vis dėlto vėliau Artiomas suprato, jog tėvai jį augino taip, kaip mokėjo.
„Man neužteko prevencijos tiek mokykloje, tiek namie. Daugelyje šeimų tėvas stovi su cigarete ir alaus bokalu rankose bei aiškina, kad svaigintis negalima, nes tai labai blogai. Bet juk jis yra tavo gyvenimo pavyzdys, jis taip elgiasi, o tau sako nedaryti. Aišku, kad aš darysiu taip pat.
Mano santykiai su šeima vis dar nėra idealūs, tėvai išsiskyrę, tačiau su abiem bendrauju vienodai neblogai. Nebeužsidedu kaukių, nejaučiu blogų jausmų ir normaliai reaguoju, kai mama man paskambina, pasipasakoja savo problemas. Pats jiems nebemeluoju, kai jie paklausia, kaip man sekasi – sakau, kaip yra iš tikrųjų“, – pripažįsta A.Kalčenko.
Nustojus vartoti, kaip didžiausią skirtumą Artiomas išskiria pastebimai tvarkingesniu tapusį gyvenimą, tačiau labiausiai pasikeitė jis pats. Nuo paauglystės vyrui rūpėjo materialiniai dalykai, o dabar automobiliai, telefonai ir pinigai nėra jo siekiamybė.
„Vis primenu sau, kad pasaulis nesisuka tik apie mane, todėl tapo lengviau būti tarp žmonių, pradėjau girdėti kitus, išmokau juos priimti tokius, kokie yra. Mano bendravimo ratas dabar yra toks didelis ir visi žmonės blaivūs... Jaučiu pilnatvę“, – sako A.Kalčenko.
