Dharshano šeimai nuolat teko keliauti, kadangi dėl karo neturėjo pastovios gyvenamosios vietos. Išėję iš namų, jie niekada nebūdavo garantuoti, jog į juos sugrįš, o tokioje baimėje teko gyventi apie 30 metų.
„Tu niekada nežinai, kur tavęs laukia bomba, kur gali įsivelti į konfliktą. Mes visi kentėjome. Pavyzdžiui, išeini į darbą ir nesi garantuotas, kad sugrįši namo, – sako D.Navaratnamas. – Kareiviai prievartaudavo merginas, o vėliau jas nušaudavo. Joks žmogus neturėtų to patirti.“
Toks gyvenimas tęsėsi iki 2009-ųjų, o tie metai, anot Dharshano, buvo patys žiauriausi. Tuomet žuvo tūkstančiai žmonių, o kareiviai gyvybes beširdiškai atėmė net vaikams ir moterims.
„Jei atvirai, mačiau tai, kas baisiausia. Mačiau atskiras žmonių dalis ir gabalėlius kraujo klane. Visa tai, ką mes patyrėme... Pasaulis to nė nežino. Tiek daug šeimų iki šiol yra dingusių, jos nežino, kur yra jų vyrai, sūnūs. Labai sunku paaiškinti, ką reiškia gyventi nuolatinėje baimėje“, – neslepia vyras.
Pasibaigus karui, Dharshanas vietiniams gyventojams padėdavo surasti dingusius artimuosius, o tada, kaip pats pasakoja, į jo gyvenimą atėjo problemos. Vieną dieną jį sučiupo vietinė policija ir keturias dienas kankino specialiame name.
„Prisimenu, kaip po darbo vykau dviračiu namo ir prieš mane išdygo baltas sunkvežimis, iš kurio išlipo keturi vyrai. Jie įsodino mane ir nuvežė į seną namą, – prisimena šrilankietis. – Man darė daugybę blogų dalykų. Jie mane žiauriai mušė. Mano mama turėjo jiems sumokėti, kad iš ten ištrauktų, o tada jie mane tiesiog išmetė gatvėje ir pats turėjau nusigauti iki ligoninės.“
