Įžvelgia daug hibridinio darbo privalumų
„Žvelk Giliau“ psichikos sveikatos ambasadorė Lina Skruibytė sako hibridinį darbo formatą vertinanti labai palankiai, nes susitaupo daug laiko, pvz., pietų pertraukos metu galima susitvarkyti tam tikrus reikalus, nulėkti pas gydytoją, apsipirkti ar pasportuoti. Tuomet po darbo lieka tiesiog daugiau laisvo laiko, nebereikia stresuoti, kad vakare teks vėl kažkokius reikalus tvarkyti.
Resursų planavimo specialistė Lina Ivickas įžvelgia hibridinio darbo privalumą taikantis prie įvairių darbuotojų individualumo: „Hibridinis darbas leidžia skirtingiems žmonėms prisitaikyti prie jų poreikių ir dirbti jiems patiems palankiausioje aplinkoje. Žmonės būna skirtingi, skirtingi jų poreikiai ir jei jiems suteikiama laisvė daryti savo darbą paties palankesnėje aplinkoje – manau, tai yra labai naudinga ir vertinga“.
Atlikti tyrimai rodo, kad nuotolinis (arba hibridinis) darbas, kai dalis darbo funkcijų yra vykdoma ne biure, leidžia darbuotojams taupyti laiką ir išteklius, kurie įprastai būtų skiriami kelionėms į darbovietę ir iš jos, geriau suderinti darbo ir asmeninio gyvenimo atsakomybes bei išvengti biuro aplinkoje pasitaikančių trukdžių.
Vilniaus universiteto Organizacinės psichologijos tyrimų centro vadovės Jurgitos Lazauskaitės-Zabielskės teigimu, nemažai darbuotojų nurodo, kad dirbdami iš namų efektyviau atlieka darbus, kuriems reikalingas susikaupimas. Visgi dirbant iš namų kyla didesnė rizika, kad susilies darbo ir asmeninio gyvenimo ribos, o toks dėmesio darbui ir gyvenimui skyrimas vienu metu didina nuovargio bei išsekimo riziką.
Dirbant nuotoliu galima socialinė atskirtis
Viena iš galimų neigiamų nuotolinio darbo pasekmių – socialinė atskirtis, dėl kurios nerimą išreiškia psichologai. Tačiau pašnekovės, turinčios galimybę ir dirbti nuotoliu, ir eiti į biurą, sako, kad jos išvengti pavyksta.
„Tikiu, kad jei žmogus yra linkęs į ramybę, mažiau šurmulio, žmonių ir bendravimo ir jam taip iš tiesų geriau – valio, jei yra tokia galimybė. Nežinau ar socialinis bendravimas tikrai turi būti primestas. Galbūt kai kam užtenka nedidelio draugų rato ir darbas tėra darbas, o ne draugų rato plėtimas. Nors esu linkusi eiti į biurą dažniau, nei privaloma, suprantu, kad kitų žmonių prioritetai ir poreikiai gali būti kitokie. Gal žmonės tiesiog gali dirbti darbą tokiu principu, koks jam patinka, o socialinius savo poreikius patenkinti pagal savo gyvenimo būdą. Socialinė atskirtis su tokiu žmogumi gali kiek didėti, bet jei jam taip geriau, o darbą jis atlieka tinkamai, kiti, kuriems svarbus socialinis bendravimas galėtų kurti ryšį su kolegomis kurie irgi yra linkę eiti į biurą“, – kalbėjo L. Ivickas.
Viena iš galimų neigiamų nuotolinio darbo pasekmių – socialinė atskirtis.
Ji siūlė nepamiršti, kad kai kurie žmonės turi tam tikrų ypatybių, pvz.: perdėtą jautrumą tam tikriems pojūčiams – tokiu atveju žmogui vien biuro patalpos gali kelti papildomą stresą (per ryški šviesa, per daug žmonių, kvapai ar kiti dalykai). Galiu tik įsivaizduoti, kiek sunkumų sukeltų tokiam žmogui būtinybė eiti į biurą, būti jame ir bendrauti.
„Jei visą laiką dirbčiau iš namų, tikiu, kad galbūt pajusčiau socialinę atskirtį, bet labai džiaugiuosi hibridinio darbo galimybe. Kai trūksta gyvo bendravimo, norisi žmonių ar tiesiog yra darbinių reikalų, dėl kurių reikia susitikti gyvai, važiuoji į biurą. Kitomis dienomis dirbu iš namų ir džiaugiuosi, kiek laiko sutaupau, kurį galiu skirti vaikui“, – sakė L. Skruibytė.
Pasak VU Organizacinės psichologijos tyrimų centro vadovės, kiekvienas darbuotojas skiriasi tuo, ar ir kiek brėžia aiškias ribas tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo. Vieni siekia aiškiai atskirti darbui skiriamą laiką ir erdvę nuo gyvenimo, tuo tarpu kiti gali dirbti ir gyventi vienu metu vienoje erdvėje: „Pirmieji bus linkę dirbti biure, o antrieji norės pasirinkti laiką ir vietą darbo funkcijoms atlikti. Reikia turėti mintyje ir tai, kad bendravimo su kolegomis poreikis priklauso ir nuo paties darbo pobūdžio. Jei darbas yra individualus ir nereikalauja dažno veiksmų derinimo su kitais organizacijos nariais ar klientais, net ir dirbantys biure gali jaustis atitolę ir net izoliuoti nuo organizacijos“.
Technologijų įtakos emocinei sveikatai nepastebi
Dirbdami per atstumą kolegos privalo pasitelkti technologijas, kad nuolat palaikytų tarpusavio ryšį, pasitartų darbo klausimais, ar tiesiog paplepėtų. Jau niekam ne paslaptis, kad per dažnas technologijų naudojimas gali turėtų neigiamos įtakos emocinei būklei. O kasdienis virtualus susirašinėjimas, kalbėjimas telefonu ar vaizdo skambučiais su kolegomis neabejotinai gali būti laikomas per dažnu technologijų naudojimu. Tiesa, jos nebūtinai kenkia emocinei sveikatai, tačiau pašnekovės pastebi, kad skirtumas tarp gyvo ir virtualaus bendravimo – labai ryškus.
„Darbas su kolegomis nuotoliu man nėra toks pat, kaip gyvas kontaktas, bet darbui tai visai netrukdo. Jei visad dirbčiau nuotoliu ir nebūtų galimybės dirbti susitikus, socialinius poreikius turbūt patenkinčiau ne darbo aplinkoje. Tad, manau, tokiu atveju emocinė sveikata neturėtų ženkliai nukentėti. Galbūt sumažėtų motyvacija darbui, bet labai priklauso kaip ta nuotolinė motyvacija yra palaikoma, tai priklauso nuo vadovo, darbo krūvio bei kultūros. Puikus pavyzdys buvo darbas nuotoliu per Covid pandemiją. Galvojau, man labai trūks gyvo kontakto, bet iš tiesų tarsi atgijau, emocinė sveikata tapo geresnė, o gyvenimo kokybė ženkliai pagerėjo. Po pandemijos ir vaiko priežiūros atostogų gana lengvai įsivažiavau į hibridinį darbo pobūdį ir toliau noriai einu į biurą“, – patirtimi dalinosi L. Ivickas.
Nuotoliu matomas vaizdas nėra 3D – sunkiau pastebėti emocijas, reaguoti tinkamai, įsiterpti.
Jos teigimu, vienas iš esminių skirtumų tas, kad nuotoliu matomas vaizdas nėra 3D – sunkiau pastebėti emocijas, reaguoti tinkamai, įsiterpti, neperduodami tam tikri pojūčiai – kvapas, šaltis, šiluma, lytėjimas: „Man bendravimas yra apie visa tai, ne tik vaizdą ir garsą. Tačiau visiškai suprantu, kad kitiems labiau vertingas yra bendravimas nuotoliu. Darbas nuotoliu manęs visiškai neriboja ir nepažeidžia jokių mano teisių, todėl nematau jokios problemos palikti laisvę kiekvienam pasirinkti pagal savo poreikius“.
„Žvelk Giliau“ psichikos sveikatos ambasadorė technologijų įtakos emocinei sveikatai dirbant nuotoliu nepastebėjo: „Nejaučiu didelio skirtumo, ar kalbu biure, ar per videoskambučiams naudojamą programėlę. Kad būtų nuoširdžiau ir tikriau, manau, visada geriau skambinti, nei rašyti žinutes. O įsijungus vaizdo kameras, jau visai nebetoli iki gyvo bendravimo. Juk kalbame apie bendravimą su kolegomis, apie darbą. Su artimais draugais tai tikrai norėtųsi to gyvo susitikimo labiau nei skambučio per „Teams“.
Darbuotojas tampa pasiekiamas ir prieinamas bet kur ir bet kada, dėl ko kyla rizika būti nuolatos prisijungus.
Ji taip pat mano, kad dirbant nuotoliu sunkiau pajusti kito žmogaus emocinę savijautą. Suprasti, kaip jis jaučiasi tą dieną. Ypač, jei pokalbio metu nenaudojamos vaizdo kameros. Gyvai daug ką galima spręsti vien iš žmogaus veido išraiškos, gali tiesiog paklausti, ar viskas gerai, galbūt jam sunki diena ar reikia pagalbos. Nuotoliu tą sudėtinga pamatyti/pajausti ir dėl to dažniau nepastebime tų, kuriems galbūt sunki diena. Ir jie nesulaukia emocinio palaikymo. Ypač, jei bendraujama su didele grupe vienu metu.
J. Lazauskaitė-Zabielskė paaiškino, kad šiuolaikinėje organizacijoje technologijos darbe taikomos tiek dirbant nuotoliu, tiek biure: „Viena vertus, jos leidžia pasiekti reikalingą informaciją ir žmones bei atlikti darbą bet kur ir bet kada. Kita vertus, pats darbuotojas tampa pasiekiamas ir prieinamas bet kur ir bet kada, dėl ko kyla rizika būti nuolatos prisijungus ir tokiu būdu pakenkti savo poilsiui bei darbo ir gyvenimo balansui, kas ilgainiui veda link perdegimo“.
Darbdaviai turi skirti papildomo dėmesio
VU atliktas tyrimas parodė, kad jautimasis komandos nariu ir kolegų pagalba priklauso nuo komunikacijos intensyvumo. Jei darbuotojas nekomunikuos su kolegomis pačiais įvairiausiais būdais, jausis izoliuotas net jei dirba biure. Ir priešingai, nuotoliu dirbantys ir intensyviai komunikuojantys jaučiasi esantys komandos dalimi ir galintys prireikus gauti kolegų pagalbą ir palaikymą.
Universiteto atstovės teigimu, bendravimui su kolegomis darbo reikalais neturėtų būti skiriama laiko po darbo. Laisvalaikis yra skirtas atgauti dienos eigoje prarastas jėgas, todėl po darbo reikėtų daryti tai, kas padeda atstatyti prarastus psichologinius, emocinius ir fizinius išteklius.
„Nuotolinis ar hibridinis darbas nebus efektyvus savaime, jei jam nebus ruošiamasi. Visų pirma, vadovams svarbu įgyti naujų įgūdžių – išmokti nuotoliu stebėti dirbančiųjų darbo progresą, teikti grįžtamąjį ryšį, užtikrinti visų darbuotojų savalaikį informavimą ir įsitraukimą į veiklas. Organizacijos turėtų pasirūpinti technologinėmis priemonėmis, kad darbuotojai lengvai ir saugiai galėtų pasiekti jų darbui reikalingą informaciją ir žmones. Taip pat reikia turėti mintyje tai, kad intensyvus technologijų taikymas gali darbuotojams padidinti informacijos krūvį ir neleisti atsitraukti nuo darbo bei pailsėti“, – kalbėjo J. Lazauskaitė-Zabielskė.
Nuotolinis ar hibridinis darbas nebus efektyvus savaime, jei jam nebus ruošiamasi.
Todėl svarbu pasiekti susitarimą, kokiu metu, kokiais atvejais ir kokiomis priemonėmis darbuotojai gali būti pasiekiami. Darbdaviai turėtų žinoti, kad darbuotojai vertina nuotolinio darbo galimybę kaip organizacijos teikiamą naudą, todėl, kaip rodo naujausi tyrimai, taikydamos nuotolinį darbą, organizacijos gali išlaikyti net iki 30 proc. darbuotojų.
„Žvelk giliau” siekia ugdyti tolerantišką Lietuvos visuomenę, turinčią pakankamai žinių apie psichikos sveikatos svarbą ir iššūkius. Kalbėdami apie psichikos sveikatą ir jos sunkumų patiriančių asmenų bei jų artimųjų realias patirtis keičiame visuomenės požiūrį bei skatiname teigiamas nuostatas ir elgesį tokių asmenų atžvilgiu.
