– Kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado ėjimas? Ir kodėl ėjimas, o ne kita sporto šaka?
– Su sportiniu ėjimu susipažinau 1996 m., kai pradėjau lankyti lengvosios atletikos treniruotes savo gimtajame mieste Prienuose. Mano trenerė Gražina Goštautaitė, su kuria iki šiol dirbame kartu, taip pat buvo šios lengvosios atletikos rungties sportininkė, todėl savo auklėtiniams pasiūlydavo išbandyti ir sportinį ėjimą. Po dviejų mėnesių treniruočių sudalyvavau pirmose savo sportinio ėjimo varžybose. Po jų man kilo noras gerinti užimamą vietą tarp bendraamžių ir parodyti dar geresnį rezultatą. Dar būdamas vaikas supratau, kad norėdamas geresnio rezultato, turiu reguliariai sportuoti. Man užteko užsispyrimo ir nuoseklumo „pakentėti“ keletą mėnesių iki kitų varžybų ir pamatyti savo progresą. Bėgimas yra ėjimui gimininga lengvosios atletikos rungtis, todėl dažnai dalyvaudavau ir bėgimo varžybose. Visgi pastebėjau, kad ten man sekdavosi prasčiau. Taigi, ėjimą pasirinkau, nes jis man tiko ir sekėsi, mačiau galimybę gerinti rezultatus, pasiekti daugiau nei kitose rungtyse ar sporto šakose. Nuo tada nesiblaškiau, o nuosekliai treniravausi. Šiuo metu mano geriausias 20 km distancijos laikas yra 1 val. 20 min 31 sek.
– Kaip ir kada tapote profesionaliu ėjiku? Kokie asmeniškai labiausiai džiuginantys yra jūsų sportiniai pasiekimai?
– Pradėjęs treniruotes prieš beveik 25 metus, sportininko kelią tęsiu iki šiol. Keitėsi distancijos, amžiaus grupės, kuriose varžiausi, bet tikslas – gerinti savo rezultatus – išliko iki šiol. Niekad savęs nelaikiau profesionaliu sportininku, t. y. sportininku, kuris gyvenimui užsidirba tik sportuodamas. Baigęs universitetą, profesinę karjerą visada derinau su sportu ir šios dvi veiklos nuolatos mane lydi. Kalbant apie suaugusių sportą, pirmosiose pasaulinio lygio varžybose dalyvavau 2006 m., o olimpinėse žaidynėse debiutavau 2008 m. Per savo netrumpą sportinę karjerą patyriau daug džiuginančių akimirkų, žinoma, pasitaikė ir nesėkmių ar nusivylimų. Vis dėlto, išskirčiau dalyvavimą olimpinėse žaidynėse. Tokijuje man jos bus ketvirtosios o. Džiugu, kad turiu galimybę varžytis su geriausiais pasaulio sportininkais svarbiausiuose sporto renginiuose.
– Kuo sportinis ėjimas skiriasi nuo paprasto visiems suprantamo vaikščiojimo ir žygiavimo?
– Sportinis ėjimas turi dvi pagrindines taisykles: pirma, kojos pastatymo metu koja per kelį turi būti tiesi ir išlikti tiesi, pereidama kūno vertikalę. Antra, bet kuriuo metu bent viena koja turi liestis su žeme (momentas, kai abi kojos ore turi būti minimalus, t. y. toks, kad būtų nepastebimas žmogaus akimis). Kaip sportininkai laikosi šių reikalavimų, varžybų trasoje prižiūri keletas teisėjų.
– Kiek laiko šiuo metu jūsų gyvenime užima ėjimas? Kiek vidutiniškai per mėnesį nueinate kilometrų?
– Kai esu treniruočių stovyklose, treniruojuosi 10-12 kartų per savaitę apie 30-35 val. Priklausomai nuo pasiruošimo etapo, per mėnesį įveikiu nuo 400 iki 500 km.
– Kaip suderinate sportininko karjerą su kasdieniu darbu? Kada spėjate treniruotis? Juk tam, kad būtumėte geros formos turite daug sportuoti, ar ne?
– Būdamas Lietuvoje derinu darbą su treniruotėmis. Įprastai mano treniruotės vyksta vakarop po darbo valandų. Kartais sportui tenka paaukoti ir pietų pertrauką. Ruošdamasis svarbiausioms varžyboms, vykstu į treniruočių stovyklas, kuriose turiu daugiau laiko ne tik sportui, bet ir poilsiui. Stengiuosi subalansuoti treniruočių krūvį taip, kad sunkiausios treniruotės vyktų būnant treniruočių stovyklose.
– Papasakokite, kokia yra standartinė jūsų treniruotė? Daugeliui gali atrodyti, kad jūs tikriausiai tiesiog ištisai vaikštote ir to pakanka.
– Žinoma, sportinis ėjimas yra pagrindinis treniruočių elementas, tačiau labai svarbu ir tokie parametrai kaip ėjimo tempas, atstumas, pulso dažnis, reljefas ir kt. Yra daug skirtingų treniruočių tipų: greičio, atstatomoji, ištvermės, į kalną, fartlekas ir kt. Privalomi yra raumenų stiprinimo, tempimo, mobilumo pratimai. Treniruočių paįvairinimui taip pat bėgioju ar plaukiu, nes tuo metu naudojamos kitos raumenų grupės.
– Kaip save motyvuojate eiti ir nepasiduoti, kai būna sunku?
– Sunku apibūdinti savęs motyvavimą, nes tai nuolatinis dialogas su savimi. Konkreti situacija sukuria skirtingas savęs motyvavimo mintis, frazes. Neturiu specialios technikos ar metodų, bet bent jau visada žinau, kad sunkumas laikinas, kad jis kažkada baigsis, kad ne kartą gyvenime tekę patirti panašių išbandymų ir juos esu įveikęs. Patyrus nesėkmę, juk visada galima bus bandyti dar kartą. Tokios ir panašios mintys sukasi galvoje, bet, manau, kiekvienas gali atrasti tai, kas jam labiausia padeda sunkiu momentu.
– Ar daug vaikštote kai nebūna treniruočių? Einate su draugais į žygius? O į artimiausią parduotuvę duonos nusipirkti einate ar važiuojate automobiliu?
– Mažėjant treniruočių krūviui, daugėja pasivaikščiojimų. Tiesiog tam tuomet turiu daugiau laiko ir jėgų. Po sunkios treniruotės tikrai iki parduotuvės nuvyksiu automobiliu, kad daugiau laiko liktų poilsiui. Kai mažiau treniruojuosi, ne tik iki parduotuvės einu pėsčiomis, bet ir dalį pietų pertraukos išnaudoju pasivaikščiojimui lauke. Apibendrinęs pasakyčiau, kad vis tiek daugiau vaikščioju nei statistinis vidutinis žmogus (šypsosi).
– Esame įpratę galvoti, kad jei nori bėgioti, turi taisyklingai išmokti tai daryti, tam reikia trenerių ir treniruočių. Tuo tarpu mokytis eiti nereikia, nes juk dar vaikystėje visi išmokome vaikščioti. Kaip manote Jūs, ar tikrai visi mes taisyklingai vaikštome?
– Manau, nereikėtų savęs apkrauti papildomai galvojant apie taisyklingą vaikščiojimą. Aš bet kokį fizinį aktyvumą laikau vertybe, todėl ir siūlyčiau nesistengti įtilpti į kažkokius nustatytus rėmus ar taisykles, kaip turėtume vaikščioti. Svarbiausia, kad nieko neskaudėtų, būtų patogu, mus suptų maloni aplinka ir smagi kompanija.
– Ką patartumėte žmonėms, norintiems vaikščioti ilgus atstumus ar svajojantiems iškeliauti į ilgą kelionę pėsčiomis? Kaip fiziškai ilgiems ėjimams pasiruošti?
– Mano patarimas būtų pradėti nuo mažų dalykų ir nesistengti iš karto nuversti kalnų ar pasirodyti super herojais. Planuojant ilgą žygį ar kelionę pėsčiomis, vertėtų pradėti ruoštis iš anksto, kad kūnas įprastų prie naujos fizinės veiklos. Pasiruošimo metu galima nuosekliai didinti atstumą, išbandyti, kuri avalynė tinkamiausia ir pajusti, ar ėjimas iš viso teikia malonumą.
– Ar pastebite tendencijas, jog Lietuvoje žmonės tapo aktyvesni, daugiau juda, daugiau vaikšto, bėgioja, važiuoja dviračiais? Kaip vertinate įmonėse dabar taip išpopuliarėjusius žingsnių iššūkius?
– Kaip minėjau, fizinis aktyvumas man yra vertybė, tad bet kokias jį skatinančias iniciatyvas, vertinu labai pozityviai. Smagu, kad vis daugiau žmonių išbando įvairiausius aktyvumo būdus ir gali atrasti, kas jiems labiausia patinka. Tikrai pastebiu, kad Lietuvoje suaugusių fizinis aktyvumas yra išaugęs ir labai džiaugiuosi tokiomis tendencijomis.
– Ko palinkėti Jums Tokijo Olimpinėse žaidynėse?
– Sportininkams palaikymas yra svarbus ne tik per pačias olimpines žaidynes, tačiau ir nuolatos. Sportinis kelias yra pakilimai ir nuopuoliai, tad svarbu, kad visada būtų žmonių, kurie padrąsintų, paguostų ar pasidžiaugtų kartu. Visiems Lietuvos komandos nariams galima palinkėti įdomių patirčių, sėkmės ir pasimėgauti įspūdingu sportiniu renginiu.
– Dėkojame už pokalbį.
„Ėjimas“ yra renginys, kurio dalyviai galės ne tik smagiai pasivaikščioti, tačiau ir labiau pažinti save ir Vilniaus miestą. „Ėjimas“ Vilniaus miesto gyventojus ir svečius džiugins 2021 m. rugsėjo 25 d. Nesvarbu, vaikštote daug ar mažai, laukiami visi, nes sukurtos net trys skirtingo sudėtingumo ėjimo trasos: Šeimų trasa (5 km), Draugų trasa (10 km) ir Iššūkio trasa (25 km). Jums tereikia pasirinkti, kokia patinka ir tinka labiausiai. NEMOKAMA REGISTRACIJA į renginį – www.ejimas.lt
