Kaip jaučiasi žmogus, kuriam kasdien tenka pranešti vėžio diagnozę? Kaip paciento padovanota knyga apvertė gyvenimą aukštyn kojomis? Ir, galiausiai, diagnozuotas vėžys iš 1,5 milimetro dydžio apgamo – ar tai jau žmogaus ir technologijų galimybių riba?
Slapti pabėgimai pas onkologus
Dr. V. Sidorovas sako, kad medicinos pasirinkimas baigus mokyklą buvo visiškai pragmatinis. Matydamas daugybę gydytojų, kurie šiandien dirba ne savo darbą ir nesiryžta nieko gyvenime keisti, nes mokslams atidavė 15 metų, pašnekovas džiaugiasi, kad be didelių pastangų atrado tai, kas iki šiol kelia smalsumą ir skatina nuolat tobulėti. Tiesa, jis prisimena, kad noras perprasti onkologijos subtilybes per plauką nesibaigė liūdnai.
„Sovietų Sąjungoje onkologija užsiimdavo tik chirurgai ir dermatologai prie to nelabai galėjo prisiliesti, nors visame pasaulyje tai buvo dermatologų duona. Įstojęs į dermatologiją, atsitiktinai susipažinau su keliais chirurgais onkologais, kurie sutiko mane supažindinti su savo specialybės ypatumais. Prisimenu, tuomet rezidentūros praktiką atlikau Santariškių ligoninėje, o po visų darbų iškart važiuodavau į Onkologijos centrą, kur savo noru papildomai mokiausi onkologijos. Vieną kartą buvau pagautas – gavau įspėjimą to nebedaryti, nes kitaip galiu rezidentūros ir nebaigti. Bet manęs tai nesustabdė, tad ir toliau rizikavau“, – dabar su šypsena savo aistrą semtis naujos patirties prisimena gydytojas.
Baigęs mokslus jaunas dermatologas iškart gavo du darbus – Onkologijos centre Vilniuje ir privačioje klinikoje.
Viena knyga apvertė viską aukštyn kojomis
Dr. V. Sidorovas pastebi tendenciją, kad paragavę duonos privačiose gydymo įstaigose dauguma medikų ilgainiui palieka poliklinikas ir ligonines. Taip nutiko ir jam – po 10 metų valstybinėje gydymo įstaigoje liko dirbti tik privačiajame sektoriuje. Tiesa, kurti savo centro jis neplanavo – šiuo keliu netikėtai pastūmėjo eiti pacientas.
Perskaitęs knygą, jau po savaitės jis turėjo verslo planą, o po 4 mėnesių ir pirmąjį savo privatų kabinetą.
„Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Po operacijos man pacientas padovanojo knygą – jis buvo knygų leidėjas. Padėkojau ir paklausiau, apie ką knyga. Sako – apie pinigus ir jų valdymą, būtinai paskaitykite, gal tai paskatins jus daryti ką nors daugiau. Pamenu savo nuostabą, juk buvau labai patenkintas, kur esu ir ką darau. Bet taip sutapo, kad knygą gavau prieš pat atostogas ir aš ją surijau per 1,5 dienos“, – atsimena pašnekovas.
Gydytojas šypsosi – perskaitęs knygą, jau po savaitės jis turėjo verslo planą, o po 4 mėnesių ir pirmąjį savo privatų kabinetą.
„Toks tas mano charakteris, jei sugalvoju kažką daryti, sprendimus priimu greitai. Tąkart susitaupęs turėjau 11 tūkst. litų, kurių neužteko privataus kabineto įrengimui, tad teko įtikinti banką man paskolinti. Prisipažinsiu – pirmus tris mėnesius, paėmęs didelę paskolą, praktiškai nemiegojau“, – sako Lazerinės dermatologijos centro įkūrėjas ir vadovas.
Vėžys diagnozuotas iš 1,5 mm apgamo
Dr. V. Sidorovas prisipažįsta, kad gydytojo darbas jam kur kas artimesnis širdžiai nei vadovo pareigos. Imtis savo privačios praktikos labiausiai skatino noras dirbti su naujausiomis technologijomis, kurių prieš dvidešimt metų negalėjo sau leisti įpirkti valstybinės gydymo įstaigos.
„Esu kiek netipinis gydytojas – įdėmiai apžiūriu net 1–2 milimetro dydžio apgamus, ką tikrai daro ne visi dermatologai. Mūsų komandai yra pavykę diagnozuoti vėžį iš 1,5 milimetro dydžio apgamo. Tai reiškia, kad vėžys diagnozuotas labai labai anksti, todėl užteko padaryti vos pusės centimetro pjūvį ir žmogus toliau gyveno visavertį gyvenimą. Kai jau sugebi nustatyti ligą iš tokio mažo apgamo, kas šiandien nėra dažnas dalykas, išsikeli labai aukštą kartelę ir pradedi dar įdėmiau žiūrėti į smulkius, nedidelio dydžio apgamus“, – savo ir kolegų pasiekimais džiaugiasi onkodermatologas.
Nemeluosiu – kiekvieną kartą nustačius vėžį, pakyla spaudimas.
Anot jo, vidutiniškai vienas žmogus turi apie 100–150 apgamų, o jam kasdien tenka apžiūrėti po 10–15 pacientų. Technologijos, specialisto teigimu, kokybinį šuolį paprastai daro kas 7–8 metus, tačiau, nepaisant naujausių sprendimų, vis dar nėra tokių technologijų, kurios leistų diagnozuoti 100 proc. tikslumu.
„Šalia gerėjančios įrangos šiandien dar svarbesnė yra gydytojo patirtis. Esu tikras, kad kada nors pasieksime tą tašką, kai dirbtinis intelektas (DI) dar geriau ir tiksliau nustatys diagnozę ir gydytojo patirtis nebebus pats svarbiausiais dalykas. Gal kada nors gydytojas taps tik patariamuoju DI balsu, bet tos dienos dar teks palaukti“, – prognozuoja medikas.
Pasakyti diagnozę tenka kasdien
Onkodermatologas pastebi, kad vėžio susirgimų sparčiai daugėja ir tokią diagnozę jam tenka kažkam pasakyti beveik kasdien. Tam reikalingų psichologinių subtilybių medikai mokomi dar studijų metais. Anot dr. V. Sidorovo, liūdna būna kiekvieną kartą, tačiau gydytojas turi išmokti valdyti savo emocijas, nes tik taip galės priimti geriausią sprendimą dėl gydymo eigos.
Deja, atmintyje labiausiai įsirėžia tie atvejai, kurie būna uždelsti.
„Nemeluosiu – kiekvieną kartą nustačius vėžį, pakyla spaudimas, bet, laimei, jau turime visas galimybes diagnozuoti ankstyvą jo stadiją ir vėžys nebėra nuosprendis. Kad ir kaip būtų liūdna, žmonės patys ignoruoja savo apgamų pokyčius, delsia kreiptis. Labiausiai norėčiau kalbėti apie tuos nuostabius atvejus, kai vėžį nustatome iš kelių milimetrų apgamo, bet, deja, atmintyje labiausiai įsirėžia tie atvejai, kurie būna uždelsti. Vienos mergaitės, kurią tėvai atvedė su jau pažengusia melanoma, mums, deja, nepavyko išgelbėti ir tą šeimą vis prisimenu jau beveik 20 metų“, – pasakoja gydytojas.
Paprašytas duoti patarimą, kaip apsisaugoti nuo tokių atvejų, dr. V. Sidorovas sako, kad jei apgamus specialistas apžiūri bent kartą per metus, tikimybė „pagauti“ odos vėžį dar pirmos stadijos išauga iki 80 proc.
Uždraudė dirbti mėnesį
Onkodermatologas ilgą laiką buvo taip pasinėręs į savo darbą, kad vienu metu net pasiekė pavojingą ribą. Jis prisimena dieną, kai iš kabineto jį patį su greitąja išvežė į ligoninę – tąkart jam įtarė mikroinsultą.
„Iki tol galėjau dirbti dieną naktį, bet, kai atsidūriau ligoninėje su nurodymu 3 savaites išvis nedirbti, tai buvo ženklas truputį sustoti ir ieškoti gyvenime balanso. Atradau golfą – šį žaidimą linkiu išbandyti kiekvienam, nes tai ne tik žaidimas, tai visa filosofija. O visiškai neseniai laisvu laiku pradėjau gilintis į investavimo subtilybes. Gaila, kad tokių dalykų mūsų niekas nemokė mokykloje“, – sako Lazerinės dermatologijos centro gydytojas ir vadovas dr. V. Sidorovas.
Kai atsidūriau ligoninėje su nurodymu 3 savaites išvis nedirbti, tai buvo ženklas truputį sustoti ir ieškoti gyvenime balanso.
Paklaustas, ar antrą kartą ryžtųsi sprendimui atidaryti privatų gydymo centrą, jis atviras – dabar toks didelis gydytojų trūkumas, kad nebe įmonių vadovai, kaip anksčiau, o specialistai diktuoja sąlygas, kokiomis jie nori dirbti ir kokia įranga jiems būtina.
„Pasakysiu atvirai – klinikos atidarymas ir rūpinimasis ja yra didelis darbas ir stresas. Ypač iš pradžių. Pamenu, kai pavyko susitarti su bankais dėl paskolos nuosavai klinikai atidaryti, ne vieną mėnesį negalėjau normaliai miegoti. Vis dėlto, jei matote, kad jūsų sritis perspektyvi, tikrai padrąsinčiau imtis privačios praktikos. Bet tik tuomet, jei nesijaučiate visiškai laimingas dirbdamas tiesiog gydytojo darbą“, – pabrėžė dr. V. Sidorovas.
