Su Iveta susitinkame Kaune, svečių namuose „Vila Kaunensis“. Čia, už uždarų durų, gyvena žmonės ir jų istorijos. Pro langus matyti Kunigų seminarijos kiemas, Kauno rotušė.
Iveta – Kauno Šv.Jurgio konvento onkologinių ligonių ir jų artimųjų bendruomenės įkūrėja ir vadovė, Kaniterapinės pagalbos centro Kaune įkūrėja, Europos Sąjungos lėšomis finansuojamo projekto vykdytoja ir viena iš sumanytojų.
Tai projektas, kuriame ne įsisavinami pinigai, o jie tampa realia, svarbia pagalba sergantiems onkologinėmis ligomis. Be viso to, Iveta turi ir „normalų“ darbą – dirba Kauno klinikose. Čia atėjo baigusi kiek vėlyvas studijas ir supratusi, kad vadybininkės darbas – ne jai.
– Iveta, galbūt pokalbį ir pradėkime nuo Europos Sąjungos ir vietos, kurioje susitinkame: svečių namų.
– Taip, čia, svečių namuose, vyksta gražūs ir geri dalykai. Čia pagal mūsų su partneriais vykdomą projektą gyvena onkologinėmis ligomis sergantys žmonės. Jie – ne iš Kauno, tačiau iš tam tikrų rajonų – 28 Lietuvos savivaldybių. Šis Europos Sąjungos finansuojamas projektas vadinasi „Bendradarbiavimo skatinimas sveikatos netolygumų mažinimo srityje“.
Vienas iš punktų – suteikiama apgyvendinimo paslauga visą gydymosi, tyrimų laikotarpį žmonėms, kurie gydosi Kauno klinikose. Tokios paslaugos labai reikia todėl, kad žmonės nelauktų, kol ligoninėje atsiras laisva lova, kad jie nelauktų eilėje ar tyrimo, ar gydytis.
Jei žmonės atvažiuoja iš rajonų darytis tyrimų, jie sunkiai per vieną dieną apsisuka. Tyrimai užtrunka. Žmonės ieško kur apsigyventi, nuomojasi butą. Tai brangu ir ne visi gali. O kas yra laikas? Šiuo atveju laikas yra ligos progresavimas. Sergančiam onkologine liga kiekviena diena svarbi.
Todėl ir sugalvojome šį projektą – kad žmonėms būtų lengviau. Iš projekto lėšų galima apmokėti penkias gydymosi dienas per savaitę, kitaip tariant – visas darbo dienas. Čia gyvenantys žmonės taip pat nemokamai gauna ir pusryčius greta esančioje kavinėje „Šokoladinė“. Tad jie čia gyvena, iš čia važiuoja į klinikas: ar į procedūras, ar į tyrimus. Savaitgaliais grįžta į namus arba už savaitgalio dienas susimoka patys.
– Kiek ilgiausiai onkologine liga sergantis žmogus gali čia gyventi?
– Tiek, kiek tęsiasi gydymas. Buvo, kad gyveno ir 6, ir 7 savaites.
– Visiškai nemokamai?
– Taip. Kai kurie irgi stebisi: sako, ko jūs iš mūsų už tai norėsit? O mes nenorim nieko. Be to, pagal tą patį projektą sergančiam žmogui gali būti suteikiama psichologinė pagalba – jei jis jos nori, ją priima. Taip pat dvasinė, mat pokalbiui ateina ir kunigai, ir seminaristai.
Be visų partnerių, savanorių, kurie visada yra šalia, nieko nebūtų.
– Jūs sakote: mes? Kas tie mes?
– Projekto partneriai. Tai yra psichologijos klinika „Aukodeita“, Kauno M.K.Čiurlionio Lions klubas. Yra daug sudedamųjų dalių. Yra kaniterapija, yra apgyvendinimo paslauga, yra „Vilties bėgimas“, įvairios šventės, rudeninės kelionės. Daug visko. Be visų partnerių, savanorių, kurie visada yra šalia, nieko nebūtų. Žmonės yra svarbu, jie – branduolys.
– Kaip apskritai atėjo į galvą mintis teikti tokį projektą?
– Ne per vieną dieną jis atsirado. Matėme, kad yra poreikis. Viskas prasidėjo nuo 2015 metų, kai mūsų Kaniterapinės pagalbos centras pasirašė sutartį su Kauno klinikomis. Patys pirmieji Lietuvoje su šunimis įėjome į vaikų onkologijos skyrių.
– Prieš tęsdama pasakojimą paaiškinkite, kas yra toji kaniterapija?
– Tai yra šunų terapija. Mūsų šūkis yra „Padedame sveikti“. Sunku vienu sakiniu pasakyti, nes su šunimis yra atliekama daug įvairiausių dalykų. Vyksta užsiėmimai. Vieni – su cerebriniu paralyžiumi sergančiais vaikais, kiti – vaikų onkologijos skyriuje, treti – su suaugusiais, sergančiais onkologinėmis ligomis.
Tai yra tam, kad žmogus emociškai pailsėtų, atsipalaiduotų. Būna emociškai geri susitikimai, o ši terapija yra vienas iš reabilitacijos būdų pagerinti ir psichologinę, ir fizinę žmogaus būseną. Veikloms pasitelkiamas specialius testus išlaikęs šuo.
Dirba įvairių veislių šunys. Nors yra nuomonių, kad turi būti tik tam tikros veislės šunys, tačiau mes turime netgi augintinę, kuri yra mišrūnė, paimta iš prieglaudos „Penkta koja“. Ji sėkmingai dirba, yra mylima, nuostabi. Ji – katašunis, kur į medžius laipioja, taip visus linksmindama. Gyvūnus šiai veiklai ruošia šunų elgesio specialistai.
– Kaip jums sekėsi vaikų onkologijos skyriuje?
– Viskas prasidėjo nuo to, kad visai netikėtai Lietuvos medicinos studentų asociacija vasario mėnesį pakvietė mus paminėti pasaulinę kovos su vėžiu dieną. Paklausiau, ar užteks vieno šuniuko? Ne, sako, atsiveskite penkis! Tuo metu renginyje dalyvavo ir profesorius Rimantas Kėvalas, Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas. Ir jo buvo idėja, mintis – jis norėjo, kad vaikų onkologijos skyriuje būtų kaniterapijos užsiėmimai. Pats profesorius taip pat labai mėgsta šunis. Po to susitikimo viskas vyko natūraliai, pasirašėme sutartį su klinikomis.
Po to pradėjome lankytis ir kituose skyriuose: onkologijos-hematologijos klinikoje, pas suaugusius žmones, važiavome į onkologijos ligoninę, o 2017 metais pasirašėme sutartį su Santaros klinikomis.
Tad kai bendrauji su sergančiais žmonėmis, išsikalbi. Žmogus sako: man rado vėžį, ir mėnesį reikėjo laukti, kol gausiu lovą. Paklausai vieno, kito, trečio. Supranti, kaip užsivilkina žmonėms gydymas.
Netrukus susibičiuliavome su „Aukodeitos“ psichologais. Vieną kartą šios įstaigos vadovė pamatė, kad galima teikti tokį projektą. Pasikvietė mane ir sako: žiūrėk, čia idealus variantas, kaip galima padėti onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Ir taip išgimdėm.
– Tai pirmasis jūsų teikiamas ES projektas? Kalbama, kad nėra taip paprasta juos išgimdyti.
– Tai iš viso pirmasis projektas mano gyvenime. Mes gi visi savanoriai, ne profesionalai. Ar sudėtinga? Taip. Yra apie ką pagalvoti.
– Žmonės noriai naudojasi nemokamo apgyvendinimo paslauga?
– Turime penkias lovas. Žinoma, poreikis yra ir didesnis. Be to, dar ne visi žino – stengiamės viešinti, kaip tik įmanoma, net kunigų prašome, kad per mišias žmonėms pasakytų.
Yra ir sąlygos – apsigyventi gali ligoniai iš 28 numatytų savivaldybių. Tiesiog toks yra projektas. Sulaukiame priekaišto, nes visi galvoja, kad čia mes jas, tas savivaldybes, paskyrėm. Ne mes.
Žmonės kartais sako, kad tai diskriminacija, kad tai onkologinių ligonių niekinimas. Visko mes sulaukiame, ir nepelnytai. Tačiau realiai pamatėme poreikį – jis yra. Esame kaip pionieriai.
Šiuo metu nemokamo apgyvendinimo paslauga jau yra pasinaudoję apie 60 žmonių.
Žinoma, čia gyvena tie žmonės, kuriems nereikia nuolatinės medikų priežiūros. Rytais jie važiuoja į procedūras, į tyrimus. O paskui leidžia laiką, kaip nori. Viena moteris sakė: aš Kauną atradau. Mūsų vieta labai dėkinga – Kauno senamiestis.
– Kai žmogus suserga, dažniausiai kalbame apie gydymą. O apie pinigus? Ar būna žmonių, kurie neturi pinigų apsigyvenimui kitame mieste, o važinėti kasdien į procedūras, tyrimus jiems per toli?
– Būna, žinoma. Tokiems žmonėms ši paslauga ir yra labai reikalinga.
Vieną kartą čia gyveno moteris, kuri turėjo priklausomybę. Gydytojai numojo ranka, sakė, kad ji nesigydys. Bet pas ją ateidavo mūsų psichologas, ją rytais nuvesdavo net pusryčiauti, nes ji bijojo aplinkos.
Įvyko stebuklas: visą gydymosi laiką – 25 kartus jai buvo spinduliai – ji visiškai nevartojo alkoholio. Net gydytojai nustebo.
– Iveta, o jūsų pačios gyvenimas?
– Irgi susijęs su onkologine liga. Aš pati esu onkologinis ligoninis. Esu praėjus gydymo kursą, bet dar jis tęsiamas. Penkerius metus turiu gerti vaistus – kad liga nesugrįžtų.
– Kas jus pačią labiausiai emociškai palietė bendraujant su šia liga sergančiais žmonėmis?
– Net nežinau. Yra stigma. Nori tu to ar ne. Žmonės jaučiasi užribyje, jie nenori kalbėti apie tai, kad serga tokia liga. O čia jie išsikalba. Su žmogumi reikia dirbti: taip sako mūsų psichologė.
Yra buvę žmonių, kurie labai sunkiai kalba. Pavyzdžiui, vyras, kuris sakė, kad jam nieko nėra, kad jam viskas gerai. Matėsi, kad pats žmogus save apgaudinėja, ir tuo pačiu – labai išgyvena. Vėliau jis ėmė kalbėtis su psichologais, su kunigais. Išvažiavo namo su šypsena.
Žmones veikia bendrystė, palaikymas.
Atsimenu dar vieną. Jam buvo plaučių vėžys. Pirmos dienos buvo tragiškos, matėsi, kiek žmogus susikaustęs. O paskui jau ir šunims skanėstų nupirkdavo, ir pats pirmas išeidavo į lauką susitikti. Mat kaniterapijos užsiėmimai vyksta ir čia, svečių namuose.
Žmones veikia bendrystė, palaikymas: jausmas, kad nesi vienas, kad neguli tik savo palatoje galvodamas, kaip viskas yra blogai. Kitos emocijos. Žmogus išeina į miestą, o ligoninėje tu gyveni burbule, kad vėžys yra blogai. Čia net aplinka padeda sveikti.
– Kalbant apie vaikų onkologiją, apie tai, kad jūs su šunimis einate pas sergančius vaikus – ne kiekvienas galėtų lankytis tokiame skyriuje. Itin jautru.
– Dažnai tą klausimą girdžiu. Sako, kaip jūs ten visi einat? Galiu pasakyti apie save: aš einu, nes matau, kad padedam, ir matau, kaip vaikai nori.
Taip, per tą laiką daug su kuo teko atsisveikinti. Visokių istorijų buvo. Bet mes matome, kaip vaikai laukia, kaip nori. Net tie ateina, kurie tuo metu neguli ligoninėje. Specialiai – dėl šuniukų.
Šunys nepagydys. Bet jeigu vaikui tuo metu gerai? Jei mamai gerai? Klaidinga, kad mes tik į vaiką akcentuojamės, nes reikia į visą šeimą. Tėvams irgi blogai. Mes, eidami ten, matome, kad jie atsipalaiduoja, dėkoja, jiems smagu. O gyvenimas yra toks. Ir gimstam, ir mirštam.
Šunys nepagydys. Bet jeigu vaikui tuo metu gerai?
– Iveta, koks jūsų gyvenimas be savanorystės?
– Aš dirbu Kauno klinikose, Neonatologijos klinikoje. Esu socialinė darbuotoja. Tiesa, ja tapau neseniai.
Gyvūnus mylėjau visą laiką, mat mano tėtis buvo veterinarijos gydytojas. Medicina irgi buvo šalia – mama dirbo vidaus ligų gydytoja.
Iš karto norėjau būti odontologe, bet nepavyko. Taip įstojau į Veterinarijos akademiją, ją baigiau. Šešerius metus dirbau vadybininke „Kikoj“. Dar trejus metus – „Kauno grūduose“.
Bet atėjo laikas – per kaniterapiją, per šią veiklą – ir viskas mano gyvenime pasikeitė. Ėmiau galvoti, kad aš noriu profesionaliai padėti žmonėms, o tam man reikėjo daugiau žinių. Įstojau į Kauno kolegiją, ją baigiau. Dabar tuoj bus metai, kai dirbu klinikose.
– Jaučiat prasmę dabartiniame darbe?
– Labai didelę prasmę jaučiu. Labai.
– Bendraujate su ligoniais, ši liga palietė ir jus. Jūsų nuomone, ji jaunėja?
– Taip, vėžys jaunėja. Spalis buvo krūties vėžio mėnuo. Serga jaunos moterys, besilaukiančios vaikelio. O kiek jaunų sėdi dienos stacionare... Daug jaunų moterų.
– Ar galima svarstyti, kodėl?
– Man geriausiai pasakė mano gydytojas. Kai atėjau, pirmas jo teiginys apie ligą buvo: tai jau prisinervinote?
– Nes sakoma, kad visos ligos nuo nervų?
– Kažkas tokio. Praktiškai taip ir buvo, jis tiesą pasakė. Nes tie metai prieš ligą buvo man labai įtempti. Matyt, viską išbalansavo, todėl taip ir atsitiko.
– Mūsų vidinė būsena lemia mūsų sveikatos pokyčius?
– Lemia. Nors kai aš gulėjau ligoninėje, man seselės palatoje sakydavo: jūs čia nepergyvenkit. Visi sako: kažką ne taip valgiau, kažką ne taip padariau. Buvo viena labai faina sesutė.
Ji sakė: kad tu žinotum, kiek čia gulėjo veganų, kiek vegetarų, kiek maratonus bėgančių.
Ir nepaaiškinsi tos ligos. Kažkas atsitinka.
