Daug žinių, atsakomybės, stropumo ir ištvermės reikalaujantį darbą dirbančios medikės vadinamos anonimine operacinės brigada, o dirbti šį norinčių nėra daug. Bet tos, kurios lieka, jį pamilsta ir operacinė tampa vienintelė darbovietė.
Viena iš jų – beveik keturis dešimtmečius Respublikinės Šiaulių ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos centro Anesteziologijos padalinio operacinės slaugytoja, anksčiau vadinta instrumentatore dirbanti Sabina Abromavičiūtė.
Sabinos išėjimas būtų didelė netektis visam skyriui
„Sabina – šauniausia skyriaus slaugytoja, su mumis kartu beveik 40 metų ir niekas nežada jos paleisti“, – sako Respublikinės Šiaulių ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos centro Anesteziologijos padalinio slaugos administratorė Asta Dockienė.
Pati operacinės slaugytoja Sabina Abromavičiūtė kitos nuomonės – po pusmečio žada išeiti į užtarnautą poilsį. „Pasibaigs ir licencija, kurios nebeplanuoju tęsti“, – abejones išsklaido medikė ir priduria, kad jau užtenka dirbti, juolab, kad ateina jaunų ir gražių merginų, kurios ją ir pakeis.
Žinia, kad operacinės slaugytoja Sabina planuoja baigti karjerą ligoninėje, pribloškė ir Urologijos skyriaus vedėją Aurimą Žibutį. „Aš jai ne kartą sakiau, kad bus sunku sėdėti namuose ir nieko neveikti. Tikiuosi, kad kiek pailsėjusi vėl sugrįš“, – sako gydytojas, su kuriuo operacinėje praleista daug valandų, ir neslepia, kad Sabinos išėjimas būtų didelė netektis visam skyriui, nes darbui atliekant ypač sudėtingas urologines operacijas iki šiol pasirengusi tik Sabina.
Juolab, kad daug naujokių į kolektyvą tikrai neateina. Net penkiolika metų neatėjo nė vienas žmogus. Tik prieš keletą mėnesių dvi jaunos medikės susidomėjo ir tikėtina, liks ilgesniam laikui.
„Dažniau ateina tik pasižiūrėti, pamato darbo specifiką ir išeina“, – pastebi patyrusi slaugytoja.
„Pirmomis dienomis ir verkiau, ir visko buvo“
Už tai, kad ji, gavusi anuometinės Šiaulių medicinos mokyklos diplomą atėjo į Respublikinę Šiaulių ligoninę ir buvo paskirta į operacinę, Sabina dėkoja ligoninės šviesios atmintis vyriausiajam gydytojui Kazimierui Knizikevičiui. O už tai, kad liko skyriuje dirbti, dėkinga gydytojui anesteziologui reanimatologui Eduardui Laurinavičiui, buvusiam skyriaus vedėjui, už puikiai išmoktą anuomet vadintą instrumentatorės darbą – buvusiai skyriaus vyresniajai slaugytojai Vidai Dominauskaitei.
„Pirmomis dienomis ir verkiau, ir visko buvo. Neviltį kėlė tai, kad medicinos mokykloje mokytasi visai kitokių dalykų, o čia – visai kita specifika. Ir vėl prasideda mokslai iš pradžių – pirmiausia aseptika ir antiseptika, paskui operacinės darbo specifika“, – nelengvą daro pradžią operacinėje prisimena S.Abromavičiūtė.
Dabar darbą operacinėje pasirinkusios slaugytojos gali mokytis keturis mėnesius. Prieš keturis dešimtmečius buvo kitaip – ateidavo slaugytoja į operacinę ir dirbdavo, padedama vyresniųjų kolegių bei drauge dirbančių chirurgų. Tik viena savybė liko iki šių dienų: žmonių šiame ligoninės bare visada trūko ir iki šiol trūksta.
Kiekviena operacija įdomi
Nepamiršta Sabina to pirmadienio, kai pradėjo dirbti operacinėje. Nepamiršta ir pirmojo penktadienio, nes jau teko budėti visą parą. Suprato jauna slaugytoja, kad dirbti drauge su nemokančia dirbti ir budėti kita slaugytoja buvo sunkiau, bet tokia buvo tvarka – darbo eigoje naujokės mokėsi ir praktikos, ir teorijos.
Kursų anais laikais nebūdavo. Vėliau pradėti rengti kursai operacinės slaugytojoms, tad ir Sabinai po šešerių metų teko vykti į pirmuosius šalyje mokymus operacinių slaugytojoms, anuomet vadintoms instrumentatorėmis.
Nuo tada kas penkerius metus reikėdavo vykti į kursus Klaipėdoje, Vilniuje ar Kaune, nes tik išklausiusioms kursus būdavo tęsiamos licencijos. „Šiaulietės rinkdavomės Klaipėdą, nes arčiausiai, o ir jūrą tuo pačiu buvo galima aplankyti“, – sako Sabina.
„Man darbas operacinėje įdomus, tai likau. Visą gyvenimą dirbau“, – sako patyrusi slaugytoja ir džiaugiasi, kad jai gyvenime pasisekė, nes dirbo įdomų darbą ir iki šiol kiekviena operacija jai įdomi.
Pradžioje operacinėse buvo paprasta chirurgija. Vėliau atėjo daug palankesnės pacientui naujos technologijos. Jų dėka pasikeitė ne tik operacijos trukmė, visai kitoks – ir paciento gijimo procesas. Po įprastos chirurginės operacijos žmogus savaitę ar dvi dar gulėdavo ligoninėje, dabar, kai operacija atliekama laparoskopu, ligoninėje pakanka poros dienų.
Gydytojui reikia išmokti dirbti su nauja sudėtinga aparatūra, o operacinės slaugytojai tenka mokytis darbo su visai kitais instrumentais.
„Išmoksti, jau viską žinai, ir vėl kokia naujovė atkeliauja į operacines, – dalinasi patirtimis S.Abromavičiūtė. – Anksčiau tam, kad pašalintų akmenuką, perpjaudavo pacientui visą šoną ir žmogui dvi savaites tekdavo gydytis operacijos pjūvį, o randą turėti visą likusį gyvenimą. Dabar laporaskopu išimami akmenukai, pjūviai nedideli ir antrą-trečią dieną žmogus vyksta namo, nejausdamas jokio skausmo“.
Darbas operacinėje – komandinis
Paklausta, ar per beveik keturis darbo dešimtmečius teko girdėti pacientų padėkų, medikė tik nusišypso: „Aš mažai su pacientais bendrauju. Kartais paklausiu, kurioje pusėje akmenukas ar kita problema, kuri operacijos metu bus šalinama, ir imuosi savo darbų.“
Slaugytoja iki šiol prisimena ilgamečio gydytojo urologo Alfonso Stakėno žodžius: „Jūs esate anoniminis skyrius, niekas jūsų nežino ir nemato“. Ir tikrai, operacinės slaugytoja geriau pažįsta instrumentus, nei pacientus, kurie ir jos nei žino, nei mato.
Operacinės slaugytojos atsakingos už operacijos sėkmę, priklausančią nuo jų atliekamos aseptikos (sterilumo operacinėje) ir antiseptikos (priemonių, kurių dėka neplinta infekcija). Svarbios visos priemonės, kad užkratas nepatektų į operuojamo paciento žaizdą, o tai prasideda nuo rankų sterilumo, instrumentų galiojimo datos. Niekas negali net prisiliesti prie medicinos instrumentų, kai atidaromas rinkinys.
Operacinės slaugytoja pirmiausia susipažįsta su operacijų, kurios bus atliekamos tą dieną, sąrašu.
Darbo diena prasideda vos įžengus į operacinę. Sabinai tenka dirbti visose operacinėse, tačiau dažniausiai urologinių ligų. Operacinės slaugytoja pirmiausia susipažįsta su operacijų, kurios bus atliekamos tą dieną, sąrašu. Tada sprendžia, kokių instrumentų reikės ir juos atsineša. Kartais nutinka taip, kad per naktį reikiami instrumentai būna sunaudoti ir dėl to tenka keisti operacijų eiliškumą.
Kad pirmoji operacija neįvyks dėl medicinos instrumentų stokos, informuojamas gydytojas chirurgas. Tik kai grįš instrumentai iš sterilizacinės autoklavų, bus galima ją atlikti.
„Operacinėje komandinis darbas, todėl visi turime tartis. Aš perduodu žinią anesteziologui, kuris eina prieš operaciją žiūrėti pacientų, ir šią žinią perduoda chirurgui, kuris tariasi ir nusprendžia, kurį pacientą galės operuoti vietoje atsisakyto. O aš tada einu rinktis reikiamų instrumentų“, – pasakoja operacinės slaugytoja ir neleidžia net suabejoti, kad nuo paties plano sustatymo pradžios iki paciento išvežimo iš operacinės visi medikai dirba kaip darni komanda.
Veža ir su durtinėmis, ir šautinėmis žaizdomis
Per dieną devyniose ligoninės operacinėse, kuriose dirba Sabina, atliekama per 40 operacijų. Dirba devynios operacinės komandos, o komandoje yra penki medikai: gydytojas chirurgas, gydytojas anesteziologas, operacinės slaugytoja, anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja ir slaugytojo padėjėja. Kasdien vienai operacinės slaugytojai tenka keturios-šešios operacijos. Tačiau tiksliai tai neprognozuojama, tad per budėjimo parą tenka atlikti ir 10–12 operacijų.
„Veža ne tik planinius, veža ir su durtinėmis, ir šautinėmis žaizdomis, lūžusiomis galūnėmis, kraujuojančius. Sužinai ir eini ruoštis. Todėl reikia žinoti visokias operacijas, reikia labai greitos orientacijos ir labai didelio žinių bagažo“, – savo kasdienybę vertina patyrusi operacinės slaugytoja ir nesidrovi pripažinti, kad dar kažko nežino ir nėra taip, kad viskas būtų aišku. Mat operacinėje daug naujovių, chirurgai nuolat mokosi, įgyjama ir nauja įranga. Dažnai drauge mokosi ne tik gydytojai, bet ir slaugytojos. Todėl jei gydytojas ko nežinos, slaugytoja visada žinos, ir atvirkščiai.
Urologijos skyriaus vedėjas gydytojas urologas Aurimas Žibutis sako, kad ne visos sesutės gali dirbti urologijos operacinėje, nes jos specializuojasi skirtingose srityse. Sabina ir planinėse, ir skubiose operacijose operuojantį gydytoją supranta be žodžių, jai nereikia sakyti nei instrumento pavadinimo – pati tiesia ranką.
„Jei operacija trumpa, iki penkiolikos minučių, o taip dažniausiai ir būna urologinėje operacinėje, neturi kada atsisėsti, – pasakoja Sabina. – Būna, kad operacija trunka iki aštuonių valandų. Pavyzdžiui, šlapimo pūslės šalinimo operacija trunka 7–8 valandas. Gali taip nutikti, kad ilgai užtruks ir paprasta laparotomija, jei operacijos metu paaiškėja, kad yra dar daugiau problemų, kurias būtina šalinti“.
Slaugytoja prisiminė ir vakar dienos situaciją, kai buvo pasirengta šlaplės plėtimui – operacija, trunkanti 15 minučių.
Tačiau urologas staiga pasakę: „Žinai, Sabina, jau reikėtų ir toliau“. Ir slaugytojai aišku, kad reikės kitų instrumentų, kad operacija bus atliekama videolaparoskopu, o jai reikia ruoštis kitus instrumentus.
Slaugytoja operacijos metu stebi chirurgo darbą, seka jo judesius, žino, ką jis toliau darys ir kokį instrumentą jam reikės paduoti, o matydama gydytojo veiksmus supranta, kam turi ruoštis. Tai – keturių darbo dešimtmečių rezultatas.
