I.Urbonavičiaus įgytos specialybės – muzikantas, pučiamųjų orkestro dirigentas, pedagogas (moko groti fleita), taip pat masažuotojas, paramedikas ir slaugytojas.
Šis ruduo į Irenėjo gyvenimą įnešė daug pokyčių. Gal net – esminių. Po 32 metų, praleistų Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, šiemet jis iš darbo išėjo, taip pat atsisakė darbo Kauno miesto pučiamųjų orkestre „Ąžuolynas“. Fleita grojęs vyras sako dabar gausiantis rentą, o daugiausiai dėmesio toliau skirs savo kitam itin mylimam darbui – medicinai.
I.Urbonavičius dirba LSMU Kauno klinikų Radiologijos klinikos Intervencinės radiologijos skyriuje operacinės slaugytoju. Taip pat – Kauno A.Kačanausko muzikos mokykloje mokytoju.
Tad šie metai, sako kaunietis, nebus tokie intensyvūs, kai slaugytojo drabužius kartais net tą pačią dieną tekdavo pakeisti į muzikanto kostiumą. „Antra vertus, dabar padidėjo krūvis Kauno klinikose“, – šypteli pašnekovas. Tačiau neabejoja – gyvenime tikrai atsiras daugiau laiko pabūti tyloje, bendravimui su dukterimis ir namų karalienei – katei Herbatai.
15min pokalbis su I.Urbonavičiumi – apie jo specialybes, meilę muzikai ir medicinai bei tai, kuo vertinga tyla.
– Šiemet kaip muzikantas jau nepraversite Kauno valstybinio muzikinio teatro durų. Kokius prisiminus išsinešate?
– Gerus. Kartais sakoma, kad darbas – antri namai, bet man tai buvo pirmi namai.
Muzikiniame teatre, būdavo, praleisdavau daugiau laiko nei namuose. Repeticijos, spektakliai, be to –individualus darbas ruošiantis spektakliams. Namuose juk nenervuosi kaimynų grojimu, todėl tekdavo eiti į teatrą.
– Spėčiau, kad dažnai pokalbis su pirmą kartą sutiktu žmogumi prasideda nuo to paties – klausimo apie jūsų vardą. Jis išties retas.
