Įdomybių Justo darbe netrūksta – ne kartą teko tapti sužadėtuvių liudininku, o visai neseniai Justas su grupele lietuvių grįžo iš Saudo Arabijos – teko sudalyvauti vieno arabų princo suorganizuotoje oro balionų fiestoje, kur vienu metu skraidė per 60 oro balionų.
Pirmas skrydis nepatiko
Apie 500 skrydžio valandų šiuo metu sukaupęs J.Čižius oro balionais susidomėjo vieno draugo dėka. Iš pradžių buvo pagalbininkas, vėliau nusprendė oro balioną išmokti valdyti ir pats – išsilaikė licenciją, įkūrė kompaniją „Pramogos ore“ ir jau šešerius metus oro balionu į dangų kelia visus norinčius.
„Meilė oro balionams prasidėjo nuo draugo, kuris tada jau buvo išsilaikęs licenciją ir ką tik nusipirkęs savo oro balioną. Kadangi skraidant reikia turėti savo „žemės komandą“: reikia vairuotojo, padėjėjo, o važiuojant į varžybas dar dviejų–trijų asmenų, kad padėtų tą balioną susipakuoti, tai jis vis pasiimdavo mane į pagalbą.
Taip ir važinėdavau kartu su juo kokius 4–5 metus, vėliau pats pasimokiau oro balioną pilotuoti. Nusprendžiau licenciją laikytis. Po keturių mėnesių, atlikus 16 praktinių skrydžių, licencija jau buvo mano rankose, nuo to laiko oro balionu skraidinu jau šešerius metus“, – savo kaip oreivio kelio pradžią prisimena Justas.
Įdomu tai, kad pirmasis skrydis oro balionu jam dar būnant tik keleiviu Justo toli gražu nesužavėjo. Veikiau priešingai – manė daugiau gyvenime neskris.
„Pirmą kartą oro balionu kaip keleivis skridau su tuo pačiu draugu, kai jis dar tik mokėsi, skraidėme po Elektrėnus. Blogiausia, kad žiema tada buvo. Pamenu, taip stipriai sušalau, kad maniau, gyvenime daugiau neskrisiu, nesitikėjau, jog tiek smarkiai šalta bus. Norėjosi pamatyti ir Elektrėnus, bet buvo taip debesuota, kad visiškai nieko nesimatė. Taigi, pirmas skrydis tikrai nepatiko. Mums skrendant antrą kartą jau buvo šilta, draugas dar leido oro balioną pabandyti pilotuoti, o tada jau norėjosi dar ir dar“, – pasakoja Justas.
Oro balioną, anot Justo, valdyti nesudėtinga – tai daryti gali kiekvienas. Visas meistriškumas – kiek pilotas moka švelniai ir tiksliai jį nuleisti, įvertinęs vėjo stiprumą, žemę, kuri yra priekyje, medžius, laidus ir kitas galimas kliūtis. Geras pilotas, anot Justo, mokės oro balioną nuleisti į tikslią vietą. Šiam meistriškumui įrodyti rengiamos ir įvairios oro balionų varžybos, kur pilotai gali pademonstruoti savo įgūdžius.
Pakilimo reikalavimai Vilniuje ir Kaune – griežti
J.Čižius pasakoja, kad oro balionams yra taikomi griežti reikalavimai, ypač pakylant. Vilniuje ir Kaune kilti oro balionu galima tik iš tam tikrų vietų ir tai daryti turi visi balionai kartu, nebent yra gaunamas specialus leidimas. Skraidyti oro balionai laisvai gali ne visur – virš tam tikrų draudžiamų zonų yra taikomi aukščio reikalavimai.
„Vilniuje ir Kaune yra kontroliuojama oro erdvė. Kai mieste yra tarptautinis oro uostas, yra toks susitarimas, kad oro balionai turi pakilti visi vienu metu, iš vienos vietos, o paskui jau jie gali skristi kur nori, nusileisti į vieną vietą neprivalome. Tai Vilniuje taip ir kylam visi kartu: nuo Baltojo tilto, Barbakano ar Pūčkorių.
Prieš skrydį yra priduodamas skrydžio planas, gaunamas leidimas iš oro uosto, ir visi stengiamės kilti vienu metu, kad nebūtų didelio tarpo nuo pirmo iki paskutinio baliono. Taip oro uostui yra kur kas lengviau mus kontroliuoti.
Kai skrendame virš oro uosto, pakylame į vieno kilometro aukštį ir po kojomis galime stebėti, kaip kyla ir leidžiasi lėktuvai. Vilnius yra vienintelė sostinė Europoje, kur dar kol kas yra leidžiama taip skraidyti.
Nors draudžiamų zonų, kurias reikia perskristi griežtai nustatytame aukštyje, Vilniuje turbūt yra daugiausia. Į tokias zonas patenka Prezidentūra, Valstybės saugumo departamentas (VSD), Turniškės, kur gyvena prezidentė, Bajorai, kur greitai atsiras jos namas, taip pat nustatyti aukščio reikalavimai yra skrendant virš Senamiesčio, Lukiškių kalėjimo“, – pasakoja J.Čižius.
Miestuose, kur oro erdvė nėra kontroliuojama, pakilti ir skristi oro balionu galima kur nori. Todėl būna, anot Justo, kartais užsakomųjų skrydžių, kad atvažiuoja pas žmogų į kiemą, prisipučia balioną ir kyla, kur vėjas neša.
Vilnius – oro balionų sostinė
Pats įvairiuose Lietuvos ir pasaulio oro balionų čempionatuose dalyvaujantis Justas Čižius tikina, kad Vilnius ir pati Lietuva vis labiau garsėja kaip oro balionų sostinė, o Lietuvos oreiviai pripažįstami pasauliniu mastu.
„Į Lietuvą atvyksta labai daug oro balionu norinčių paskraidyti turistų. Tik čia leidžiama taip laisvai skraidyti, o ir skrydžio kaina palyginti nėra didelė. Daugelis ir užsienio portalų Vilnių pristato kaip oro balionų sostinę. Jeigu turite naują pasą, net ir jame atsivertę šeštą puslapį pamatysite oro balionus“, – dėmesį atkreipia Justas.
Oro balionu norinčių paskraidyti užsieniečių, anot oreivio, į Vilnių suvažiuoja iš visos Europos, ypač dažnai iš Norvegijos, Lenkijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, pasitaiko turistų ir iš Amerikos, Australijos.
Ir vykstančiuose Europos, pasaulio oro balionų čempionatuose lietuviai oreiviai, anot Justo, užima gan aukštas pozicijas. Pirmą kartą pasaulio čempionate praėjusiais metais dalyvavo ir jis pats – jaunių kategorijoje užėmė 14 vietą. Čempionate dalyvavo 49 pilotai iš viso pasaulio.
Kada Lietuva gražiausia iš dangaus?
Anot Justo, oro balionu skraidyti gražiausia – pavasarį, kai tik pradeda viskas žydėti, ir, žinoma, rudenį – maždaug spalio mėnesį, kuomet medžių lapai nusidažo pačiomis įvairiausiomis spalvomis.
„Oro balionu, aišku, skristi galima ir žiemą, bet būna šalta ir nėra labai gražu, nebent būtų labai daug sniego, kuomet visur balta, užšalę visi ežerai ir tik keliai juodi likę. Kitaip vaizdas būna pilkas“, – pataria Justas.
Šiltuoju metų sezonu skrydžių, žinoma, gerokai padaugėja. Jei oras geras, mažai lietingų dienų, kaip praeitą vasarą, oro balioną Justui tenka kelti į dangų beveik kasdien.
„Praėjusią liepą įvykdžiau 26 skrydžius – tai mano rekordas. Tačiau jei skrydžių būna daug, nuo oro baliono truputį pavargsti, tada atrodo net žiūrėti į jį nenori, bet praeina kelios dienos ir vėl su malonumu kyli į viršų.
Kiekvienas skrydis yra vis kitoks, nėra jų vienodų. Pakyli, skrendi, nusileidi vis kitur. Vieną kartą ateina piktas dėdė – aprėkia, kad jo teritorijoje nusileidai, kitą kartą koks malonus gyventojas medumi, arbata pavaišina. Kiekvienas skrydis yra nuotykis“, – sako Justas.
Vasarą, anot oreivio, yra svarbus kitas faktorius. Jei lauke yra labai šilta, skrendant oro baliono kupolas turi būti smarkiai kaitinamas – temperatūra kupolo viršuj turi siekti apie 80–110 laipsnių, o pačiame krepšyje tada temperatūra gali pakilti iki 35 laipsnių ir daugiau. Taigi kuo šiltesnė vasaros diena, tuo karščiau bus oro balione.
Nukristi negali
J.Čičius tikina, kad oro balionas – kone saugiausia transporto priemonė, nukristi jis negali, o saugiai ir tvirtai turėtų jame jaustis net ir bijantys aukščio.
„Oro balionui skrydžio metu nelabai gali kas blogo nutikti, nebent tai būtų paties piloto klaida, bet šiais laikais ir ji labiau teorinė. Oro balionai gaminami ganėtinai saugūs, tad net jei pilotas neapskaičiavo vėjo stiprumo ir oro balionas atsitrenkė į medžius, jo krepšys tikrai neapsivers.
Dažnai pasitaiko, kad skrendam siekdami medžių viršūnes, tačiau to išsigąsti nereikia, galima geriau kankorėžių pasiskinti (šypsosi). Oro balione saugiai gali jaustis net ir turintys aukščio baimę, skrendant visiškai nesijaučia, kad jis judėtų.
Net jei beskrendant vėjas staiga visiškai nustoja, žemiau nusileidusį balioną visuomet gali nutempti „žemės komanda“. Yra buvę, kad oro balioną ir su kateriu partempė, kadangi jam skrendant virš ežero vėjas visiškai nurimo. Nieko labai baisaus neatsitiks, net jei ir baliono kupolas truputį įplyštų, tos nedidelės skylutės nėra baisios“, – pasakoja Justas.
Romantiški skrydžiai
Romantikos oro balione taip pat netrūksta, ypač vykdant VIP skrydžius. Tad kiekgi kartų Justui teko pabuvoti sužadėtuvių liudininku?
„Tikrai daug sužadėtuvių mačiau ir, laimė, dar nebuvo nė vieno karto, kad mergina atsakytų „ne“, nes tokiu atveju, nežinočiau, ką daryti (juokiasi). Vienam oreiviui taip yra buvę pernai, sakė, buvo siaubingai nejauku, pora likusį skrydį visai nešnekėjo vienas su kitu, o dar kaip visada būna ta taisyklė – nusileido balionas kažkur laukuose, negalėjo mašina atvažiuoti, reikėjo tą balioną nešioti, tai po skrydžio jie grįžo dviem valandom vėliau negu visi kiti.
Vienas toks įsimintinas atvejis man buvo, kuomet skrido viena rusų pora. Vyras iš anksto buvo užsakęs 25 metrų ilgio plakatą. Mes oro balionu turėjome atskristi į tam tikrą sutartą vietą, tada plakatas mūsų komandos buvo ištiestas ant žemės, o ant jo buvo parašyta „Ar tekėsi už manęs?“ Tik ne taip lengva buvo balioną suvaldyti taip, kad tas plakatas gerai matytųsi, tad buvo šioks toks iššūkis“, – pasakoja Justas.
Oro balionų fiesta Saudo Arabijoje
Oro balionais Justas skraido ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Skraidyti teko ir Lenkijoje, o iš vienos įsimintiniausių kelionių Justas grįžo dar visai neseniai.
Vasarį jis su kelių lietuvių grupele lankėsi Saudo Arabijoje, kur dalyvavo oro balionų fiestoje. Nors, pripažįsta Justas, į šią šalį skristi iš pradžių buvo kiek neramu, arabai gerokai nustebino.
„Sausio pabaigoje sulaukiau kolegos oreivio pasiūlymo skristi į Saudo Arabiją, kur vienas princas nusprendė surengti miesto gyventojams oro balionų fiestą. Apsispręsti, ar vykstame, mums reikėjo per keletą valandų, jau kitą dieną oro balionai turėjo būti supakuoti ir išsiųsti į Saudo Arabiją. Tai mes sutikom, nuvežėm tuos balionus ir laukėme, kas bus toliau“, – pasakoja Justas.
Iš Lietuvos jie išskrido šešiese.
„Princo surengtoje fiestoje iš viso buvo 66 oro balionai, kuriais skraidė oreiviai iš viso pasaulio. Per dvi savaites mes ten atlikome šešis skrydžius – į kiekvieną skrydį mums duodavo po vieną arabą keleivį ir turėdavome jį paskraidinti po apylinkes, tai tiesiog buvo tokia princo surengta pramoga miesto gyventojams. Teko ir po dykumą skraidyti, taip pat virš itin gražių į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktų vietovių.
Vykstant į Saudo Arabiją, žinoma, buvo kiek neramu, šios šalies kultūra visai kitokia, juolab kad buvo su mumis ir moterų, tad domėjomės, kaip ten joms reikėtų rengtis, elgtis prie arabų. Bet buvome nustebę, arabai iš tiesų pasirodė itin draugiški ir malonūs žmonės.
Lietuvės ten vaikščiojo apsirengusios įprastai, nors ir turėjo burkas, bet jų neprireikė, tik sulaukdavo labai daug prašymų iš pačių arabių kartu su jomis nusifotografuoti“, – tikina J.Čižius.
„Vairuoja net vaikai, jei tik pedalus pasiekia“
Saudo Arabija lietuvių komandą nustebino jau pačiomis pirmomis dienomis, didelę nuostabą sukėlė ir šalyje taikomas eismo organizavimas.
„Kadangi mes atskridome naktį, kur esame, geriau pamatėme tik kitą rytą, ir ta vietovė mums pasirodė kaip po karo – pastatai maži, visi smėlio spalvos, aplinkui šiukšlių krūvos, beveik sąvartynas. Taigi, iš pradžių pagalvojome – kur mes čia papuolėm? Visi gi tikėjomės kažko panašaus kaip Dubajuje, o čia vaizdas buvo toli gražu ne toks.
Nusprendėme visi pasivaikščioti, apsižiūrėti apylinkes, išėjome į miestą ir gan smarkiai nustebome, nes tame mieste nebuvo nė vieno pėsčiųjų tako. Vaikščiojome apie valandą ir per tą laiką mums sustojo gal septynios mašinos – visi iki vieno klausė, kas nutiko, kad mes čia pėsčiomis einame, gal mums kokios pagalbos reikia. Žmonės šioje šalyje pėsti nevaikšto. O ir kam vaikščioti, kai dyzelinas ar benzinas čia kainuoja 0,12 euro, vairuoja čia net vaikai, jei tik pedalus pasiekia“, – patirtais įspūdžiais dalijasi Justas.
Saudo Arabijoje tuo metu buvo žiema, temperatūra siekė apie 25 laipsnius, tad labai didelių karščių ten nebuvo, tačiau lietuviams teko atsidurti ir smėlio audroj, ir būti dykumoj per didžiulę liūtį, po kurios viskas aplinkui patvinsta.
Bet kelionė, anot Justo, buvo puiki ir princas liko patenkintas, atvykti kvietė ir kitais metais, sakė, žada sukviesti net 200 oro balionų. Tad vaizdas galbūt bus dar įspūdingesnis.
