M.Bunkaitė yra senjorų savarankiško gyvenimo namų „Orūs namai“ sumanytoja ir įkūrėja, pirmą kartą Lietuvoje įgyvendinusi iki šiol negirdėtą projektą. Jo esmė – suteikti senjorams galimybę išsinuomoti būstą mažesne nei rinkos kaina, sudaryti jiems orias sąlygas gyventi.
Tačiau „Orių namų“ greičiausiai net nebūtų buvę, jei ne viena netikėta pažintis.
M.Bunkaitė nelaimėjo loterijoje, nepaveldėjo turtingos senelės palikimo, o kurdama „Orius namus“ nepasinaudojo Europos Sąjungos fondų parama – viskas įvyko taip, kaip būna tik išskirtinėse sėkmės istorijose.
Tiesa, be sėkmės, dar reikėjo ir daug darbo.
„Aš įvertinau, kad per du mėnesius surinkti 13 tūkst. eurų yra realu“
Kas yra „Orūs namai“? Kol kas jie veikia Vilniuje. Čia Marija nupirko ir suremontavo patalpas bei įrengė keturis butus. Jie visi – jau užimti, o šie senjorų namai veikia dvejus metus.
Daug dirbo ir pati – darė, kiek sugebėjo: „Juk gyvenu Vilniuje, tad kai tik turėdavau laiko, važiuodavau tai padažyti, tai kitus remonto darbus atlikti.“
Tačiau Marija sako, jau iš pradžių jautusi, jog jos idėja ties keturiais butais nesibaigs, nes poreikis tokių butų nuomai yra.
„Šiuo metu visi keturi Vilniaus butai užimti, o senjorai vis skambina ieškodami, kur galėtų saugiai, patogiai ir už priimtiną kainą prisiglausti. Labai skaudu išgirdus, į kokią situaciją jie papuolę, pasakyti, kad padėti šiuo metu negalime. Todėl antrieji senjorų namai labai reikalingi“, – sakė Marija.
Dvejus metus antriems namams ieškojusi tinkamo pasato Vilniuje ir Kaune, jo taip ir nerado. Visų pirma, koją kišo nekilnojamojo turto kainos: „Be to, neradau tinkamų patalpų, kur galėtum įrengti daugiau butų, kur būtų pirmas, o ne ketvirtas, aukštas, šalia – reikiama infrastruktūra.“
Toks pastatas atsirado Alytaus rajone, Krokialaukyje. Tai – tipinis administracinis pastatas, kurie dar sovietmečiu buvo pastatyti visuose seniūnijų centruose. Pirmame aukšte būdavo paštas, antrame – dažniausiai seniūnija.
„O reikia ne tik patį pastatą rasti, bet ir šeimininką tinkamą, kuris sutiktų palaukti pinigų. Kol tu neturi patalpų, tol negali sakyti rėmėjams ir prašyti paramos. Bet kai tik atsiranda tinkamos patalpos, tada pinigų reikia greitai. Aš įvertinau, kad maždaug per du mėnesius surinkti 13 tūkst. eurų – tiek, kiek kainavo šis pastatas – yra realu“, – kalbėjo. Marija.
Praėjusių metų Kalėdos Marijai tapo dviguba švente – žmonės suaukojo pinigus šio pastato pirkimui. M.Bunkaitės įkurta viešoji įstaiga nėra pelno siekianti organizacija, todėl savomis jėgomis įsigyti 13 tūkst. eurų kainuojantį pastatą dar galimybių neturi.
„Tai mums buvo kaip kalėdinė dovana. Susitelkę žmonės iš tiesų gali padaryti milžiniškus dalykus“, – sakė Marija.
Čia, Alytaus rajone, bus įrengti dar šeši butai senjorams.
Tiesą sakant, dovana galima pavadinti ir pirmuosius senjorų namus, esančius Vilniuje. Pati Marija, kalbėdama apie Vilniaus „Orius namus“, sako, kad tai buvo kaip aklai vištai grūdas. Tačiau apie tai – kiek vėliau, nes kiekviena istorija turi turėti savo pradžią.
Marijos pradžia – Platelių miestelis Žemaitijoje.
„Mama buvo iš tų gydytojų, kuri viduryje nakties važiuodavo“
M.Bunkaitės mama buvo miestelio gydytoja, o jos prižiūrimi ligoniai gyveno ne tik pačiuose Plateliuose, tačiau ir atokiau – vienkiemiuose. Bunkų šeimoje augo ne tik dukra Marija su broliu. Skirtingu laiku šeima globojo ir augino dar šešis be tėvų meilės ir globos likusius vaikus.
Marija sako, kad šeimoje matė daug pasiaukojimo dėl kitų žmonių: „Ten visą laiką vyko gyvenimas – toks nestandartinis ir ne dėl savęs. Mano mama buvo mylima ir gerbiama. Ji turėjo svajonę: visas močiutes, kurios gyvena vienkiemiuose, pamiškėse, be vandens, be patogumų surinkti į miestelio centrą. Ir taip visomis rūpintis.
Mama buvo iš tų gydytojų, kuri viduryje nakties važiuodavo, o jei būdavo užpustyti keliai – dar ir tėtį veždavosi kartu. Kad lengviau būtų. Savęs netausojo visiškai.“
Marija sako, kad šeimoje matė daug pasiaukojimo dėl kitų žmonių.
Marijos mama ne tik galvojo. Bunkų šeima ėmė statyti pastatą Plateliuose, kurį vėliau norėjo įrengti bei čia leisti apsigyventi senjorams.
„Pas gydytoją nusikaršinti būtų buvęs didžiulis poreikis. Ir ji tuos namus jau buvo beveik baigusi statyti. Bet tada susirgo pati, o netrukus mirė.
Tas namas – baigtas statyti – Plateliuose stovi jau dešimt metų. Tai dešimties kambarių namas, už kurį tėtis iki šiol moka skolas“, – pasakojo Marija.
Jo parduoti ar pritaikyti kitoms reikmėms šeimai nepavyko, mat pats pastatas yra specifiškai suprojektuotas. Kai mintis apie namus senjorams kilo Marijai, tėtis jai siūlė šios iniciatyvos ir imtis Plateliuose.
„Bet savame kieme pranašu nebūsi, be to, ten ir idėja kita buvo – gyventi greta gydytojos. O kai gydytojos nebėra, močiutė geriau ir liks gyventi savo vienkiemyje. Buvo ir dar viena priežastis – Plateliai man per toli, nes gyvenu Vilniuje“, – kalbėjo Marija.
„Pradinę mintį susapnavau“
Baigusi mokyklą Marija pasirinko ekonomikos studijas, ėmė dirbti Lietuvos ir užsienio įmonėse, dar vėliau – kūrė savo verslą.
O vieną naktį tarsi susapnavo savo gyvenimą. Tiesa, sapnas nenukrito iš oro, mat senjorų patiriama atskirtis, jų gyvenimai rūpėjo visad. Marija sako, kad pasaulyje yra daug problemų, be tėvų auga vaikai, o šeimininkai į gatvę išmeta savo augintinius: „Nežinau, kodėl, bet man labai rūpėjo senjorai. Visada atrodė, jog senjorai nebeturi tiek galimybių, kiek jauni žmonės. Tarkim, vaiko visas gyvenimas dar prieš akis, jei jis norės, gali pasiekti kalnus. Ir tokių pavyzdžių turim. O ką daryti senjorams? Todėl apie tokius namus vis pagalvodavau.
Pradinę mintį aš susapnavau. Taip ir buvo: viduryje nakties prabudau, o prieš akis – visa schema. Kaip pastatas turi atrodyti ir kaip ekonomiškai bei finansiškai viskas turi veikti.“
Patirties versle turinti moteris savo minčių apie socialinio verslo pradžią sako visai nebijojusi. Be to, tvirtumo suteikė ir ekonomistės diplomas bei finansinių reikalų, nekilnojamojo turto rinkos išmanymas.
O vieną naktį tarsi susapnavo savo gyvenimą.
„Aš neturėjau pasirinkimo – kai ši mintis šovė į galvą, buvo taip smalsu, ką iš to būtų galima padaryti. Reikėjo mėginti. Nes juk sako: geriau išmėginti ir paskui gailėtis, nei gailėtis, kad neišmėginai. Aš labai bijojau nepamėginti, nes paskui ta mintis manęs visą gyvenimą nebūtų paleidusi.
Ši idėja ir išsirutuliojo dėl to, kad visiškai pakako mano asmeninių kompetencijų, kaip padaryti. Žinoma, aš labai daug konsultavausi, daug kalbėjausi ir iki šiol dar daug kas man gelbėja. Labai daug ką darau pati. Esu iš tų žmonių, kurie – kiek gali – daro patys“, – pasakojo M.Bunkaitė.
„Jis stovi ir verkia, nes supranta, kad iš savo pensijos naujo nieko nenusipirks“
Pradinė Marijos mintis buvo kiek kita, nei viskas yra dabar. Matydama kai kurių senjorų sudėtingas gyvenimo sąlygas, ji mąstė, jog senjorai galėtų išnuomoti savo būstą ir už gautus pinigus atsikelti gyventi į bendruomenę. Jų asmeninis būstas toliau liktų jų nuosavybe, o „Oriuose namuose“ būtų geresnės gyvenimo sąlygos. 2015 metais, kai Marija ėmė galvoti apie „Orių namų“ projektą, vidutinė pensija nesiekė 250 eurų.
„Aš mačiau senjorus, kurie gyvena ketvirtame aukšte, ir jiems labai sunku užlipti, todėl nulipa tik vieną kartą per savaitę, ir tam reikia ruoštis morališkai. Arba žmogus atidaro virtuvės spintelę, o ta spintelė rankoje ir lieka. Jis stovi ir verkia, nes supranta, kad iš savo pensijos naujo nieko nenusipirks. Remonto irgi nepasidarys.
Gal žmogui liko gyventi dar dveji metai, o gal penkiolika? Kiek esame matę tapetų, kurie sutvirtinti su pleistriukais, ar spintelių durelių, kurios sukaltos su vinimis. Žmonės sukasi iš padėties labai gerai suprasdami, kad nieko naujo jie jau nenusipirks“, – sakė Marija.
Štai tokiems žmonėms ir buvo kuriami „Orūs namai“.
„Negaliu prašyti paramos, būdama žmogumi, nukritusiu iš niekur“
Tačiau nors idėją gali susapnuoti ir pats ja tikėti, tačiau sapnuose pinigų nebūna.
Pirminė investicija – nupirkti ir suremontuoti patalpas Vilniuje – tapo didžiausiu rūpesčiu. Marija puikiai suprato negalinti prašyti pinigų iš rėmėjų nežinia kam – kas patikės tokia idėja? O jei žmonės galvos, kad tai – gerai apgalvota afera. Nes žodžiai „senjoras, nekilnojamasis turtas ir verslas“ viename sakinyje gali skambėti nepatikimai.
Nesakysiu juk: paaukokit man daug pinigų, nes aš turiu idėją.
„Aš tiesiog visiems pasakojau apie tai. Regis, matematiškai aišku bet kam – išnuomok savo butą ir vietoje jo išsinuomok kitą, kuris tau tinka. Labai viskas paprasta. Yra daug psichologinių srovių, bet matematiškai scenarijus buvo aiškus, tad žmonės tą mintį greitai pagavo ir tam pritarė.
Buvau atradusi patalpas Karoliniškėse, jos kainavo beveik 80 tūkstančių eurų. Kaip aš jas įpirksiu? Negaliu prašyti paramos, būdama žmogumi, nukritusiu iš niekur. Nesakysiu juk: paaukokit man daug pinigų, nes aš turiu idėją“, – apie „Orių namų“ pradžią pasakojo Marija.
O tada įvyko stebuklas. Visą sumą – per kelis kartus – paaukojo Bostone (JAV) gyvenanti amerikietė. „Mūsų geroji fėja“, – taip apie šią moterį sako Marija.
Su ja, neturinčia lietuviško kraujo, M.Bunkaitė netiesiogiai susipažino per bendrus pažįstamus. Išgirdusi Marijos idėją amerikietė iš karto nutarė paaukoti pusę sumos.
„Vėliau, kai mes susipažinome, ji paaukojo ir daugiau, nei reikėjo pastato pirkimui. Ši moteris neturi lietuviškų šaknų, bet jai Lietuva patinka, ji čia turi butą, atvažiuoja. Jai – per 80 metų, tai – fantastiška moteris. Iš viso ji paaukojo beveik 100 tūkstančių eurų, tad liko dar ir remontui. Kai ši idėja tapo vieša, atsirado ir daugiau rėmėjų, pavienių aukotojų. Mes tas patalpas nupirkom, suremontavom ir 2018 metų rudenį startavome“, – pasakojo Marija.
Kaip pasakojo Marija, yra organizacijų, kuriose dirba profesionalūs lėšų pritraukėjai: „Aš per daug nesigilinu į šio amato subtilybes, darau tai labiau intuityviai, nes mano tikslas yra sukurti tokį veiklos modelį, kurio nereikėtų amžinai remti.
Kiekvieni senjorų namai jau yra ir bus patys save išlaikantys, o ateityje, planuoju, kad ir plėstis galėsime ne iš rėmėjų, o iš skolintų lėšų. Bet kokia parama, kurios sulaukia „Orūs namai“, yra ne „suvalgoma“ čia ir dabar, o investuojama – pagalbą senjorams bus teikiama dar ilgus dešimtmečius. Todėl esame ir būsime labai dėkingi visiems, kurie mums paramą suteikia“, – kalbėjo M.Bunkaitė.
Paaukoti „Oriems namams“ galima čia.
Pradėjus veikti senjorų namams, kartą Marija įsikalbėjo su viena gyventoja. Ji dirbo valytoja. „Kai ji papasakojo, kokiomis sąlygomis dirba, man kraupu pasidarė. Bet ji buvo labai dėkinga už tai, kad jai duoda darbo, kad gali dirbti. Ji už milžinišką darbą gaudavo kapeikas. Tada pagalvojau, kad tiems žmonėms galima sukurti geresnes sąlygas dirbti“, – sako Marija.
Ir ėmėsi dar vienos veiklos – teikti valymo paslaugas. M.Bunkaitė surado kelis objektus, kuriuos šiuo metu valo senjorės ir taip užsidirba papildomai: „Mes mokame oresnius pinigus. Kadangi esame ne pelno siekianti organizacija, galime mokėti daugiau.“
Tai nėra tik paprastas darbas, tačiau ir galimybė senjorams pakeisti aplinką, jaustis reikalingiems. Žmonės, sako Marija, džiaugiasi turėdami veiklos, atsakomybę.
„Amžinas nerimo šešėlis orumo ir saugumo gyvenime neprideda“
Vos pradėjus kurtis „Oriems namams“ senjorų įkalbinėti nereikėjo – jie Mariją susirado patys, mat moters projektas buvo aprašytas žiniasklaidoje. Netrukus Marija kaktomuša susidūrė su kita problema – žmonių, kurie nori išnuomoti savo būstus ir išsinuomoti butą senjorų namuose, yra. Bet jų nėra tiek daug, kaip tų, kurie iš viso neturi kur gyventi.
Dabar „Oriuose namuose“ ir gyvena žmonės, dėl vienų ar kitų priežasčių atsidūrę gatvėje, arba tie, kurie tokią riziką jaučia.
„Kadangi mūsų idėja buvo kita, aš pirmą pusmetį tik klausiausi tokių istorijų. Po to pasidaviau, nes mačiau, kad čia ir yra didžioji problema, kad jiems reikia saugios, patikimos vietos, įperkamos alternatyvos, kur išsinuomoti. Aš klausdavau: jei jūs patys už savo pinigus norite nuomotis butą, tai tą ir darykit, bet kur.
Netrukus Marija kaktomuša susidūrė su kita problema.
Paskui supratau, kad kam tai nėra problema, tie ir išsinuomoja. Bet yra žmonių, kurie nepasitiki, nepatiki, nori, kad galėtų čia gyventi iki gyvenimo galo, bijo, kad iš nuomojamo buto išmes. Jie nesijaučia saugiai. Amžinas nerimo šešėlis orumo ir saugumo gyvenime neprideda. Todėl jie ir nori pas mus.
Mes kalbame apie tuos žmones, kurie neranda sprendimų dabartinėje rinkoje. Kurie randa – jie gyvena savarankiškai. Bet ką daryti tiems, kurie atsidūrė ką tik gatvėje ir yra visiškoje nežinioje?“ – kalbėjo Marija.
Istorijų, kodėl garbaus žmonės atsiduria gatvėje, yra įvairių. Pavyzdžiui, moteris butą perrašė dukrai, o ši susirado vyrą, kuris mamą išvarė. Arba mama pardavė savo butą, nes dukrai reikėjo statytis namus. Ji apsigyveno dukters namuose ir paaiškėjo, kad ten gyventi neįmanoma. Arba savo namuose senjorė negali gyventi dėl to, kad nuolat smurtauja sūnus.
„Tokių ir panašių istorijų yra daugybė. Į mus kreipėsi vyras, kuris išsiskyrė su žmona, viską paliko jai, gyveno su kita moterimi, o ji – išvarė. Ir žmogus liko gatvėje. Aš net nekalbu apie tai, kaip, būdamas garbaus amžiaus, žmogus jaučiasi psichologiškai. Dar prisideda savigrauža, kad pats per savo galvą apsigavai“, – kalbėjo Marija.
„Ilgai gyvenau jų gyvenimą“
Išmokti „Orių namų“ gyvenimo taisyklių teko ir pačiai Marijai. Nepaisant to, kad kiekvienas žmogus turi savo butą, jie yra kaimynai, o tarp kaimynų santykiai taip pat būna įvairūs. Pavyzdžiui, vienas garsiai klausosi muzikos, o kitam tai nepatinka. Tada jis skambindavo Marijai, o ši skubėdavo spręsti problemos.
„Reikėjo labai aiškiai sau nusibrėžti ribas, kad mūsų darbas yra suteikti jiems galimybę saugiai susikurti naujus namus. Patogiai, pigiai. Bet kaip jie ta galimybe pasinaudos – jų reikalas, ir aš už tai nesu atsakinga.
Labai ilgai kankinausi, gyvenau jų gyvenimą, man rūpėjo, kaip jie pradėjo dieną. Ar ne šalta? Ar ne karšta? Ar pavalgė? Ar nesusipyko? Ar gražiai gyvena? Ir taip nuo ryto. Prireikė laiko suprasti, kad tai suaugę žmonės, kad turiu palikti juos ramybėje.
Labai ilgai kankinausi, gyvenau jų gyvenimą, man rūpėjo kaip jie pradėjo dieną.
Be to, aš neturiu teisės kištis į jų gyvenimus. Jei kaimynai nesutaria – jie turi spręsti šias problemas patys, o aš neturiu būti darželio auklėtoja“, – sako Marija, supratusi, kad ji yra tik pastato administratorė, jos rūpestis – ne žmonių gyvenimai, o ar nebėga stogas, neprakiuro vamzdis.
„Mes turime savanorių, kurie gali suteikti ir emocinę, psichologinę pagalbą. Aš ne. Jei gyvensiu visų žmonių gyvenimus, jei būsiu jų draugė, perdegsiu. O perdegti aš negaliu – turiu saugoti save, kad neišmuštų saugiklių“, – sako ji.
„Orūs namai“ nėra cukrumi apiberta pasaka
Kalbant apie „Orius namus“, labai svarbu suprasti, kad čia ateina žmonės, turėdami ne tik išorinių, bet ir vidinių problemų, kartais – dar neužgesintų vidinių gaisrų, nenuslūgusių potvynių, neužgijusių skausmų. Marija sako, kad „Orūs namai“ nėra cukrumi apiberta pasaka.
„Yra žmonių, kurie su savo problemomis susitvarko patys, o yra kurie ne. Pas mus yra žmonės, kuriems standartiniai būdai netinka, jiems reikia papildomos pagalbos, postūmio, papildomo saugumo.
Aš jiems sakau: vietos pakeitimas išspręs tik gyvenamosios vietos klausimą, bet neišspręs dar 28 jūsų gyvenime patirtų žaizdų. Ir kitų problemų. Tos problemos į naują vietą irgi atvažiuos gyventi. Ir jas reikės toliau spręsti. Yra sėkmės istorijų, kai žmonės iš čia sugrįžo į savo buvusį gyvenimą – sugrįžo kitokie, sustiprėję, apsigydę vidines žaizdas.
Labai gerbiu tuos žmones, kurie pasiryžta keisti savo gyvenimus, atvažiuoja net iš kitų miestų“, – sako Marija.
„Yra žmonės softai ir yra žmonės hardai. Aš – hardas“
Ką ši patirtis davė pačiai Marijai? „Aš mokausi pažinti save. Mokausi save atrasti ir žinoti, kur dėti stop ženklą. Mes dažnai mėgstame siūlyti pagalbą, bet ne visada suprantame – kartais žmogus nenori jos priimti.
Man tai buvo savęs pažinimo ir ribų ieškojimo metai. Yra žmonės softai ir hardai. Aš hardas. Ta, kuri galiu viską techniškai sudėlioti, o softai gali tris valandas kitam glostyti petį.
Tad sau šiame darbe ir pasilikau kietąsias funkcijas. Jei matau, kad reikia minkštųjų, tada einu pagalbos ieškoti iš šalies. Kai šitai supratau, viskas susidėliojo į savo vietas. Dabar aš jaučiuosi komfortiškai.“
