Koks šiuolaikinių technologijų poveikis smegenimis, kas vyksta mūsų organizme, kai gyvename dideliu tempu, ir kuo skiriasi įprotis nuo priklausomybės – tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ Urtė Karalaitė kalbasi su neurobiologu, Vilniaus universiteto dėstytoju prof. Osvaldu Rukšėnu.
Mokslui pergalingas laikas negailestingas žmogui
Per kelis pastaruosius dešimtmečius moksle įvyko iki tol nematytas proveržis. Kasmet pasirodo naujos technologijos. Be to, krenta šių technologijų kaina, jos tampa vis prieinamesnės. Kaip pasakoja prof. Osvaldas Rukšėnas, dabar galima tirti kaip niekada daug žmonių, todėl tyrimų rezultatų patikimumas daug didesnis, nei bet kada anksčiau.
Kalbėdamas apie mokslo pažangą neurobiologijoje, pašnekovas įvardija svarbiausią laimėjimą – galimybę tiesiogiai tirti žmogaus smegenis. Iki tol dauguma neurobiologinių tyrimų buvo atliekami su gyvūnais.
Tačiau tobulėjantys tyrimai rodo neraminančią tendenciją – panašu, kad mūsų smegenys „nesusitvarko“ su technologijų padiktuotu gyvenimu būdu. „Smegenys nespėja taip greitai tobulėti kaip technologijos, nes technologijų proveržis vyksta tik kelis dešimtmečius, o žmogus evoliucionavo šimtus tūkstančių metų“, – sako Vilniaus universiteto profesorius ir atskleidžia, kad jį patį labiau įtikina šis argumentas nei nuomonė, kad žmogus smegenys geba greitai prisitaikyti prie technologijų kaitos.
Pažanga gali būti siejama su psichikos ligomis
Mokslininkai mato didėjantį sergamumą psichikos ligomis, tokiomis kaip nerimo sutrikimas, depresija, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas. O. Rukšėnas šią statistiką apibūdina kaip „įspūdingai liūdną“, nes tokių susirgimų skaičius auga eksponentiškai.
„Priežasčių gali būti įvairių. Bendro sutarimo, kodėl tai vyksta, nėra. Tačiau viena iš versijų yra būtent tai, kad „nesusitvarkome“. Tobulėjant technologijoms, labai greitėja gyvenimo tempas. Tą daugiau ar mažiau patiriame visi. Didėja ir reikalavimai, konkurencija. Jau vaikų darželiuose vyksta visokie konkursai. O kur vaikystė?” – retoriškai klausia pašnekovas.
Ilgalaikis stresas alina ir kūną, ir psichiką
Kai nuolat skubame, lyginame save su kitais socialiniuose tinkluose ir bandome suspėti apdoroti daug informacijos, reikalingos profesinei sėkmei, patiriame stresą.
„Toks stresas – chroniškas arba tęstinis. Jis turi pasekmių visam organizmui. Pagreitintu režimu visą laiką dirba dauguma mūsų sistemų, išeiname iš fiziologinio komforto ribų. Tokiu būdu, kalbant buitiškai, vyksta elementarus susidėvėjimas”, – paaiškina O. Rukšėnas.
Jis priduria, kad tuo problemos nesibaigia – nuo perkrovų nervų sistema saugosi. Taip įsijungia įvairių slopinimo mechanizmai. Jie gali sukelti ir psichikos ligas.
Kada įprotis tampa priklausomybe?
Bandydami numalšinti nuolatinį stresą neretai žmonės pakliūna į priklausomybės spąstus. Tačiau kaip žinoti, kada įprotis tikrinti socialinius tinklus, apsipirkti internete ar išgerti taurę vyno po vakarienės perauga į priklausomybę?
Skirtumas tarp įpročio ir priklausomybės – labai aiškus, sako O. Rukšėnas ir pateikia pavyzdį apie žmogų, kuris vieną dieną išgėrė taurę vyno, o kitas dvi dienas nusprendė negerti. Jei tai nesukėlė jam diskomforto, nepakeitė jo nuotaikos ir savijautos – situacija kontroliuojama.
„Esminė takoskyra tarp įpročio ir priklausomybės yra valingas valdymas. Ar valdau tą potraukį, ar ne? Įprotis yra sąmoningai, valingai išugdytas ir sąmoningai kontroliuojamas. Kalbant apie priklausomybę, valingumo nerasta – fiziologija tiesiog ima viršų ir valdo žmogų iš vidaus“, – sako O. Rukšėnas.
Paplitusi nuomonė, kad naują įprotį galima suformuoti per 24 dienas, kaip pastebi pašnekovas, tėra mitas: „Bendro rodiklio kalbant apie įpročius nėra. Dedamųjų daug: tai priklauso nuo to, kokį įprotį norima išsiugdyti, kokio amžiaus žmogus, kokia jo gyvenimo patirtis. Svarbus ir pakartojimų skaičius, motyvacija, emocijos.“
Ar galime įprasti prie greito gyvenimo?
Galbūt anksčiau ar vėliau žmogus smegenis pritaikys prie greito gyvenimo tempo ir organizmas įpras „veikti“ didesnėmis apsukomis nealindamas savęs? Šiuo klausimu mokslininkų nuomonės taip pat išsiskiria, konstatuoja Vilniaus universiteto dėstytojas.
„Vieni sako, kad kaip rūšis galime išnykti jau po 150 metų. Kitų prognozės geresnės. Tikimasi, kad gyva ir negyva susilies, atsiras Gaia Sapiens”, – sako O. Rukšėnas.
Optimistinį požiūrį į ateitį įkvėpia dabartis, laidos pabaigoje pastebi žymus neurobiologas: „Jau dabar egzistuoja visų žmogaus kūno dalių prototipai. Ne tik dantų ar krūtų implantai, bet ir inkstų, plaučių. Visos šios dalys jau pakeliui į techninę realizaciją. Tačiau jeigu viską senstančiame organizme keisime, kyla klausimas, ar tai vis dar bus žmogus?“.
