Vis dėlto su 60-metį pernai atšventusia žinoma moterimi kalbamės ne apie jos karjerą, ne apie išgyventą vėžio diagnozę ir net ne apie naujausią jos erotinės tematikos knygą. Tai paliečiantis atvirumu pokalbis apie gyvenimą po... šešiasdešimties.
– Dažnai moteriai perėjimas į naują dešimtmetį kelia stresą ir susijęs su įvairiais apmąstymais. Jūs esate peržengusi 60 metų ribą. Ar galite palyginti perėjimus į kiekvieną dešimtmetį?
– Gerai prisimenu patį juodžiausią perėjimą – trisdešimtmetį. Tai buvo 1990-ųjų birželio 14-oji. Pirmą kartą Lietuvoje buvo minima Gedulo ir vilties diena. Tą dieną net kavinėse nebuvo prekiaujama alkoholiu. Per radiją nuolat skambėjo gedulingos melodijos, gatvėse plevėsavo juodais kaspinais perrištos vėliavos, traukė gedulingos procesijos.
Mano viduje plėtėsi tokia pat nykuma. Atrodė, kad viskas, NĖRA, ko daugiau iš gyvenimo nei laukti, nei tikėtis, kad viskas, kas galėjo būti geriausia, mano gyvenime jau nutiko, o toliau laukia tik gūdi nykuma, kurią pati sau įvardijau „liurlyrika“.
Kiti, vėliau buvę perėjimai, buvo gerokai džiaugsmingesni. Ypač keturiasdešimtmetis, kurį atšvenčiau „skriedama“ su baikeriais. Turiu nuotrauką – ką tik nulipusios nuo motociklo, išsitaršiusiais plaukais, tačiau žiauriai laimingos.
