Paklaustas, kaip pats jaučiasi taip įvardijamas, pianistas kukliai atsako: „Aš tokiomis kategorijomis nemąstau. Visada daug planų, daug užduočių, kurias turiu atlikti čia ir dabar, apie šlovę nėra kada susimąstyti.
Aišku, aplodismentai muzikantui svarbūs. Jie kaip vitaminas, nes plodami žmonės dalinasi labai stipria emocija. Bet šlovė gali būti pavojinga. Dauguma popmuzikos žvaigždžių jos neatlaiko, todėl pradeda svaigintis. Tai didžiulės žabangos.
Vienas kolega, džiazo pianistas, laisvalaikiu koncertavo su repo ir hiphopo grupe. Pačių muzikantų nuostabai, grupė sulaukė didžiulio populiarumo. Tokio didelio, koks pianistui net negrėstų, kadangi jis groja daug mažesnėje auditorijoje. O čia žmonės pradėjo rinktis į stadionus, prasidėjo turai. Visi grupės dalyviai buvo rimti muzikantai, ši grupė buvo tik jų hobis. Todėl pasitarę jie nusprendė sustoti, nes pajuto, kad „važiuoja stogas“, o jie buvo gana subrendę, kad populiarumo nelaikytų savo tikslu.“
Pasak pašnekovo, pianisto gyvenimas tik iš išorės atrodo labai blizgus. Iš tiesų šios profesijos atstovai gyvena nuolatiniame strese, kadangi veikla, kuria jie užsiima, apima daug elementų. Svarbi ir atmintis, ir psichologinė būklė, mokėjimas suvaldyti scenos nerimą, galiausiai fizinis pasirengimas, nes, kaip paradoksaliai skambėtų, kūnas turi būti stiprus ir ištvermingas, kad būtų įmanoma fiziškai įgyvendinti menines subtilybes, užkoduotas muzikoje. Labai svarbūs išlavinti pirštai, bet vien jų grojant neužtenka. Ypač tai tampa akivaizdu su metais.
Dažnas palydovas – skausmas
„Turintiems gerus pirštus jaunystėje lengviau, bet su metais pastebi, kad jau nėra taip lengva kaip anksčiau. Tuomet be pirštų atrandi riešą, po kurio laiko supranti, kad turi ir alkūnę, pečius, stuburą, nuo jo dėmesį perkeli į į dubenį, o dubuo susijęs su kojomis, keliais ir pėdomis. Paaiškėja, kad skambinant dalyvauja visas kūnas, visos jo dalys sąveikauja viena su kita.
Tik atsekti šį ryšį nėra taip lengva, nes žmogus įpratęs savo kūną naudoti šiek tiek grubiau, nei jis sutvertas. O juk kūnas sutvertas labai subtiliai, labai įdomiai, turi tūkstančius ar net milijonus ryšių, kuriuos tyrinėti be galo įdomu.
Šiandien, kai man 60 metų, savo kūną jaučiu geriau negu tuomet, kai man buvo 40. Taip yra todėl, kad su amžiumi pradėjau juo daugiau domėtis, nes ilgainiui atsiranda įvairių problemų, kurias reikia spręsti“, – pasakojo muzikantas.
Įvairūs skausmai – dažni pianistų palydovai. Dėl ilgų skambinimo ir sėdėjimo valandų kenčia praktiškai visas kūnas, pradedant riešu, baigiant dubeniu. Pats P.Geniušas paskutiniu metu turėjo problemų su pečiu, dėl skausmo buvo limituotas ir alkūnės judesys. Ne vienas jo kolega dėl panašių problemų ryžosi operacijai, tačiau jis pats nusprendė iš pradžių išbandyti visas įmanomas natūralias priemones.
Kitokia kūno filosofija
„Man nepriimtina filosofija, kad dirbdamas tu gadini savo kūną, tuomet kokiu nors būdu pasiremontuoji ir eini toliau gadinti. Pradėjau ieškoti būdų, kaip kūną naudoti teisingiau, kad nereikėtų jo remontuoti, kaip galima truputėlį kitaip sėdėti, kitaip vaikščioti, gulėti, viską daryti subtiliau ir su didesne pajauta. Ir kai tai pradedi daryti, pastebi, kad kūno funkcijos pagerėjo: ir daugiau ištvermės yra, ir geriau „suskambi“, t. y. geriau sugroji.
Vyrauja nuostata, kad žmogaus kūnas senėja, dyla ir nieko su tuo nepadarysi. Taip, senėjimo neišvengsime. Tačiau tikrai galima sau padėti jaustis geriau, nes, viena vertus, su amžiumi kūnas dėvisi, kita vertus, jis gali evoliucionuoti. Žinoma, būtų naivu manyti, kad mano kūnui nieko niekada neatsitiks. Viskas Dievo valioje, bet galima truputėlį ir pačiam prie savo gerovės prisidėti“, – įsitikinęs pašnekovas.
Šios paieškos pianistą atvedė pas Nadią Sydorenko, vienintelę Lietuvoje aukščiausios pakopos „Cantienica“ metodo trenerę. Šio metodo autorė šveicarė Benita Cantieni dėl ligos nuo vaikystės kentėjo didžiulius nugaros skausmus. Gydytojai jai prognozavo ateitį neįgaliojo vežimėlyje, bet šiuo metu tai aktyvi, ne pagal amžių jaunai atrodanti moteris, savo metodika padedanti žmonėms įveikti savo fizines problemas.
Metodo esmė – darbas su vidiniais dubens dugno raumenimis, kurie, mums judant įprastai ar sėdint, beveik nenaudojami, todėl atrofuojasi. Metodas pagrįstas laikysenos ir judesio samprata: kai visi kaulai yra ištempiami ir išdėstomi pagal pirminę žmogaus kūno anatominę struktūrą, kad visi organizmo raumenys, jungtys ir raiščiai įgytų bazinį tonusą ir gyvybingą tamprumą, laikysena tampa taisyklinga, o kūno jėga, lankstumas ir ištvermė pasiekiama iš organizmo vidaus, t. y. giliausių raumenų sluoksnių. Pasikeitus laikysenai, pagerėja ir sveikata.
P.Geniušui ypač patiko, kad dauguma atvejų reikia atlikti tik mikrojudesius, kurie išoriškai nepastebimi, todėl pratimus galima daryti bet kur ir bet kada – grojant, lėktuve, einant ir pan. Ir tiek kartų, kiek norisi. Taip pat buvo priimtina, kad su kūnu, taikant šią metodiką, elgiamasi labai subtiliai, netgi juvelyriškai.
Pokyčius pastebėjo net kolegos
„Dar prieš karantiną pradėjau treniruotis ir labai greitai pajutau poveikį – skausmas ėmė mažėti. Per karantiną likau vienas, nes kontaktinės treniruotės buvo negalimos, bet išmoktus pratimus dariau toliau. Ir kai po kelių mėnesių vėl pasimatėme, ir aš, ir trenerė pastebėjome aiškią pažangą, kuri ir toliau vyksta. Pokyčius pastebėjo netgi artimieji ir kolegos: kad kitaip sėdžiu, kitaip „skambu“ prie fortepijono. Todėl tikrai džiaugiuosi susitikimu su šia trenere.
Tai, ką išmokstu sporto salėje, iš karto stengiuosi kūrybiškai pritaikyti skambindamas. Ir tai be galo įdomu. Grojant kiekvieną kūrinį yra elementų, kurie konkrečiam pianistui nepatogūs, vargina ar sukelia skausmą, nes reikia atlikti kūnui nepatogius judesius. Pradėjau pastebėti, kad mažiau pavargstu, kad judesiai išlaisvėjo ir laisvėja toliau.
Techniniai elementai, kurie būdavo nepatogūs, pasidarė patogūs, nes, pasirodo, esmė buvo ne riešo padėtyje ir ne piršte, kuris vis strigo, o viso kūno dalių santykyje. Kai kūno sistemą išdėlioji teisingai, pirštas, atsidūręs truputį kitokioje padėtyje, pradėjo jaustis visiškai gerai. To paaiškinti dažnai negali net geras fortepijono pedagogas, kuris gerai išmano techniką. Jam išeina, bet jis nežino, kodėl jam išeina“, – dėstė pašnekovas.
Amžių kartais primena aplinkinių reakcijos. Kolegos kartais draugiškai pataria pasvarstyti, ar tikrai įveiksiu kūrinį, kurio imuosi.
Žvelgiant į pavydėtinai tiesiai sėdintį pašnekovą, spinduliuojantį energiją ir pozityvumą, labai maga paklausinėti ne tik apie tai, ką galime pačiupinėti, bet ir apie dalykus, apie kuriuos kasdienybėje susimąstyti neturime laiko.
– Šiemet atšventėte 60-ies metų jubiliejų. Koks jūsų santykis su savo amžiumi?
– Paskutiniai penkeri metai, ko gero, patys aktyviausi mano gyvenime. Dirbu pedagoginį darbą dviejose įstaigose – Lietuvoje ir užsienyje. Ir kūriniai, kurių dabar imuosi, tikrai sunkūs. Tačiau aš pats jaučiuosi gerai, amžių kartais primena tik aplinkinių reakcijos. Kolegos kartais draugiškai pataria pasvarstyti, ar tikrai įveiksiu kūrinį, kurio imuosi.
Būdamas 60-ies, sugrojau solinį improvizacijų koncertą, nors kai prieš 10–15 metų pradėjau viešai groti improvizacijas, kolegos stebėjosi, kaip ryžtuosi taip vėlai nerti į šią sritį. Aišku, bet kada gali viskas pasikeisti, bet kol galiu, gyvenimo tempo nelėtinu.
Kalbant apie amžių, pianisto profesija yra dėkinga. Daug žymių muzikantų grojo labai ilgai. Kita vertus, nemažai mūsų baigia karjerą dėl to, kad nervus labai ištampo scenos nerimas, kuris nemažėja, o su amžiumi kartais dar labiau padidėja. Tačiau pianistas visada turi galimybę groti sau.
Mano tėvas dirbo kaip dirigentas, bet jis buvo puikus pianistas, nors viešai negrodavo, tik namuose. Dėl to nesistengė viską išmokti tobulai – jis grojo taip, kaip jam patinka. Man jo muzikavimas padarė didžiulę įtaką.
– Visi žino, kad, norint pasiekti sėkmės šioje profesijoje, nuo vaikystės reikia praleisti prie fortepijono daugybę valandų. Ar šiandien galite pasakyti, kad turėjote vaikystę?
– Nemanau, kad čia grojimas yra ne gyvenimas, atvirkščiai, manau, tai labai koncentruotas gyvenimas. Gal tuomet ir atrodė, kad norisi daryti kažką kita, bet dabar tas valandas prie fortepijono prisimenu su didele meile. Kita vertus, aš buvau labai judrus vaikas, tad spėdavau ir palakstyti, labai aistringai žaidžiau krepšinį. Negaliu sakyti, kad nebuvo vaikystės.
Norint tapti geru muzikantu, reikia valios, bet vien jos neužtenka. Iš pradžių valia reikalinga, bet vėliau būtina aistra. Kai pradeda pavykti groti, tu įsimyli muziką. Ir tuomet valios jau nebereikia. Dabar jau man reikia valios sustoti ir pailsėti.
– Kas jums yra gyvenimo prasmė?
– Visų prasmių dabar neišgvildensiu. Yra religinė būties prasmė, kuri mane labiausiai domina, bet kasdieniame gyvenime – tai yra vadinamoji „flow“ būsena. Man lengviau į šią būseną įeiti per muziką ir meną. Grojant kūnas, protas, jausmai dalyvauja ypatingame procese, kuris tarsi yra virš tavęs. Tai labai stipri būsena ir, ją patyrus, norisi į ją sugrįžti. Tvarkant buhalterinius reikalus pasiekti šią būseną man nepavyksta, bet manau, kad geras buhalteris ją sugeba patirti.
– Kas tuomet jums yra laimė ir kokie dalykai ją teikia?
– Esu pastebėjęs, kad laimė dažnai būna praeityje. Atsimeni kažką ir supranti, kad tai buvo laimė, nors tuo metu taip neatrodė.
Pasakysiu baisią šventvagystę, bet man laimė buvo karantinas, nes turėjau daugiau laiko pabūti su šeima. Aišku, tuo metu buvo ir daug nerimo dėl ateities, bet kai viskas baigėsi, pagalvojau – tie keli mėnesiai buvo fantastika.
Man atrodo, kad laimė nėra įvykiai ar situacijos, o santykis su jais. Yra situacijų, kuriose, aišku, lengviau pajusti laimę, bet sukelti šį jausmą gali ir visai paprasti dalykai.
Laimė yra būsena po koncerto, kuriam sunkiai ruošeisi. Laimė aplanko kiekvienos dienos pabaigoje, kai po darbų galima atsipalaiduoti, o ryte yra laimė vėl sėsti prie klaviatūros.
Laimė yra susitikimai su mylimais žmonėmis. Bet visur čia galima ir nejausti laimės, viskas priklauso nuo mūsų santykio.
– Kas jums yra muzika?
– Tai mano santykis su pasauliu. Didelę gyvenimo dalį galima užpildyti vien muzika. Ji begalinė. Muzikos garso vibracijos – pačios artimiausios dvasinėms vibracijoms. Ir tuo pačiu tai didžiulis vitalinis užtaisas. Jeigu esu pavargęs, bet užgroja stiprus, man patinkantis rokas, gaunu didžiulį gyvybinės energijos pliūpsnį. Norisi šokti, judėti.
Be to, labai įdomi matematinė muzikos dalis. Muziką galima analizuoti, spręsti lygtis. Knygos apie muziką gali būti neįtikėtinai įdomios.
Profesiškai muzika gali ir varginti, ištampyti nervus, jeigu yra labai sunkus kūrinys ir mažai laiko jam išmokti. Netgi turime tokį terminą šiai situacijai apibūdinti – pianistinė paranoja. Mat dažnai susiklosto, kad tvarkaraštyje vienas po kito su kelių dienų pertrauka atsiranda keli koncertai, kuriuose tenka groti skirtingą programą. Norėtųsi harmoningesnio tvarkaraščio, kad turėtum laiko pasiruošti, bet realybė kitokia. Tai kelia didžiulę įtampą, stresą.
Tačiau po koncerto stresas paprastai nusiplauna ir neretai netgi apima ekstazė. Taip ir laviruojame tarp kraštutinių būsenų – didelės įtampos ir euforijos. Nepaisant to, grojimo metu apimanti laimė daug ką atperka. Ji gali aplankyti netgi mokantis kūrinio. Kartais labai stiprios laimės būsenos patiriamos būtent ne scenoje, bet ruošiantis koncertui namie.
Profesiškai muzika gali ir varginti, ištampyti nervus. Netgi turime tokį terminą – pianistinė paranoja.
– Ar grodamas jaučiate auditoriją? Ar jums svarbu jausti, kad žmonėms patinka tai, ką grojate?
– Yra muzikantų, kurie atsiriboja ir groja tarsi savo burbule, o kiti labai mėgsta bendrauti su publika, jausti, kaip jų grojama muzika veikia klausytojus, padaryti pauzę ir tarsi laikyti žmonių sielas savo rankose. Man tai nėra taip svarbu, bet aš jaučiu ryšį, girdžiu publiką. Tačiau tai ne apie vertinimą, ar patinku.
Tai apie bendrystę, kai mes su publika kartu klausomės muzikos, tik aš dalyvauju labiau, nes dar ir atlieku ją. Kartais įvyksta telepatija, kai stipresnė vieno ar kito žmogaus reakcija pasiekia mane ir per klausytoją staiga išgirstu tai, ko pats anksčiau negirdėjau. Šie momentai man labai vertingi.
– Ar vis dar jaučiate scenos baimę ir ar esate kada nors suklydęs, pamiršęs natą?
– Grodamas kūrinio premjerą, iš jaudulio tikrai gali pamiršti, nuo ko pradėti, tačiau kai kūrinį scenoje atlieki dešimtą kartą, jau daug paprasčiau. Kuo dažniau groji scenoje, tuo lengviau susidoroti su nerimu.
Tačiau klaidų pasitaiko visiems be išimties. Jas dažniau pastebi specialistai, kolegos, o ne paprasti klausytojai. Galimybė suklysti – kaip tik gyvo atlikimo intriga. Yra įdomu, kaip tau pavyks iš šios situacijos „išvingiuoti“.
Čia kaip sporte. Sportininkai prieš varžybas turi būti beprotiškai susikaupę, kad nesuklystų, bet jie vis tiek gali suklysti. Krepšininkas, kuris įmeta 300 baudų iš eilės, lemiamu momentu staiga prameta. Tame ir visas grožis. Pavojus, nepaisant didžiulės koncentracijos, suklysti – to grožio dalis, kuri daro šį procesą įdomų klausytojui. Yra įdomu, kad scenoje gyvas žmogus, kuris gali susimauti. Antraip būtų galima klausytis įrašo.
LKU grupės kredito unijos – artimos Jūsų finansų partnerės
