14 metų susidūręs su akne, vyras prisimena tuomet pradėjęs ieškoti gilesnių to priežasčių. Tačiau, jo teigimu, nutolimas nuo gamtos dėsnių, koncentruojantis tik į simptomų gydymą, nedavė norimų rezultatų.
„Tik vėliau supratau, jog tinkama mityba yra sveikatos pagrindas – dėl blogo maisto, įpročių ir kyla tos šakninės problemos“, – sako pašnekovas.
Pasak jo, kiekvienas žmogus yra tam tikroje sveikatingumo pakopoje, o kelias link sveiko gyvenimo būdo yra laipsniškas – tą jis nurodo patvirtinantis savo patirtimi.
Pusmetį praktikuojantis šarminę mitybą, dabar Paulius ilgainiui tikisi siekti vaisiavalgystės, kuri, pašnekovo nuomone, yra tinkamiausias mitybos būdas žmogui.
Interviu 15min Paulius dalijasi, kaip formavosi jo suvokimas apie sveikatą ir mitybos svarbą, bei kokie gyvenimo būdo principai jam padeda gerai jaustis šiandien.
– Atskleidėte, jog ankstyvos odos problemos jus paskatino domėtis savo sveikata. Kokius gydymo būdus tuomet rinkotės?
– Taip, netikėjau, kad čia tiesiog brendimo pasekmės, kadangi aplinkiniai bendraamžiai neatrodė turintys tokių problemų.
Nuo 14 metų pradėjau lankytis pas dermatologus, tačiau jie paskirdavo tik kosmetinių priemonių. Nors kartą vienoje klinikoje, kuomet pasireiškė aknės paūmėjimas, man pasiūlė neva išeitį – hormoninius vaistus. Žinoma, perskaitęs jų šalutinį poveikį, pasakiau, kad tikrai to nevartosiu.
Taigi daug metų naudojau įvairius prausiklius, valiklius, serumus, kremus – jų turėjau šimtus. Tačiau 18-os supratau, kad visa tai yra neveiksminga: priemonės odai nepadėdavo, nebent minimaliai sumažindavo bėrimus. Beje, jų pasitaikydavo ir nugaros, ir galvos srity.
Ką padariau? Nustojau naudoti visą kosmetiką. Tai, beje, buvo tik į naudą, kadangi po tos chemijos oda buvo linkusi dar daugiau riebaluotis.
Vėliau, įstojęs į universitetą, išbandžiau ir žarnyno valymą, dėlių terapiją – teigiami rezultatai buvo trumpalaikiai. Galbūt tai geros priemonės, tačiau jos negydo problemų priežasčių.
Kad ir kur būčiau ėjęs, jokie specialistai nepasakojo apie sveikų įpročių svarbą, todėl ir vėl viskas atsinaujindavo.
– Kokios, jūsų manymu, buvo tos priežastys?
– Reikėtų pradėti nuo to, kad visą vaikystę mama man leido valgyti daug saldumynų. Darbe ji dažnai gaudavo saldainių dėžučių, ir tie dalykai vakarais atsidurdavo mūsų namuose.
Kai nuo 7–8 metų kasdien valgai šokoladą, šalia močiutė, kuri vis vaišina ar karamelizuotu, ar kondensuotu pienu – priklausomybė cukrui išsivysto dar ankstyvame amžiuje.
Todėl ilgą laiką turėjau didžiulį potraukį cukrui, miltiniams patiekalams, kaskart pavalgęs įprasto maisto suvalgydavau kokį desertą. Mokykloje pirkdavau tinginius ir bandeles.
Negana to, dažnai persivalgydavau naktimis, valgydavau skubėdamas, nesilaikydavau dienos ritmo. Tai kaip gali neatsirasti tų spuogų...
Trūko drąsos imtis pokyčių, prisiimti atsakomybę: turėjau tiek daug priklausomybių maistui, o daržovių kaip pagrindinio patiekalo neįsivaizdavau.
Dabar su mama kalbu apie daržininkystę, esu užsivedęs atnaujinti sodą, o paauglystėje nesuprasdavau, kam čia turėti tą šiltnamį ir auginti daržoves, jei parduotuvėse jų yra. Mano santykis su mityba, sveikata, ekologija ar net pačia gamta buvo visiškai kitoks.
– Ar tuo metu negalvojote, jog reikėtų koreguoti mitybą?
– Galvojau, bet gyvenau užburtame rate – atsisakydavau kažko, neišsiugdydamas naujo įpročio. Pavyzdžiui, mėnesį nuspręsdavau nevalgyti šokolado, bet vietoje to valgydavau ledus.
Būdamas 19 metų, perskaičiau Paulo Braggo knygą „Badavimo stebuklas“, kur kalbama apie pasninko svarbą ir teigiamą poveikį. Išbandžiau badavimą dvi dienas, puikiai jaučiausi, tačiau po to viskas vėl grįžo į tas pačias vėžes.
Suvalgydavau kad ir po dešimt kiaušinių. Taip pat saujomis gėriau vitaminus, dėl ko šlapimo spalva tapo žalia. Tai tęsėsi apie metus.
Tuo metu trūko drąsos imtis pokyčių, prisiimti atsakomybę: turėjau tiek daug priklausomybių maistui, o daržovių kaip pagrindinio patiekalo neįsivaizdavau. Taigi, kiek manyje tuomet buvo sąmoningumo – tiek ir ieškojau.
Studijuojant pradėjau aktyviai sportuoti sporto salėje, norėjau užsiauginti didesnius raumenis. To siekdamas, pusmetį nevartojau cukraus, druskos. Maniau, kad gyvenu sveikai, nors tame nebuvo jokio malonumo ar sveikatingumo.
Valgydavau 6 kartus per dieną, dažniausiai virtą ir baltymingą, krakmolingą maistą. Suvalgydavau kad ir po dešimt kiaušinių. Taip pat saujomis gėriau vitaminus, dėl ko šlapimo spalva tapo žalia. Tai tęsėsi apie metus.
Per tą laikotarpį priaugau gal 10 kg, kurie, beje, iškart nukrito nustojus valgyti šešis kartus per dieną.
– Kur vedė ši patirtis?
– Supratau, kad tai nėra tikroji sveikata, neišsprendžiau problemų, todėl mečiau tuos dalykus, ėmiau mažiau dėmesio skirti mitybai. Atradau kitų būdų, kaip leisti laisvalaikį.
Nuo 22 metų pradėjau gyventi savarankiškai, dirbau, pats save išsilaikiau. Šalia to atsirado pramogos, festivaliai, alkoholis, silpni narkotikai. Pradėjau rūkyti cigaretes, kiekvieną savaitgalį leisdavau vakarėliuose, atsirado daug naujų draugų, trumpalaikių santykių. Tą lydėjo miego, valgymo režimo sutrikimai, organizmo išsibalansavimas.
Net nepastebėjau, kaip per trejus metus pavažiavau žemyn, ir gyvenimas tapo dvipusis: išorinis, kur neva esu labai laimingas, apsuptas madingų žmonių ir linksmybių, bei vidinis, kur viskas apsiniaukę ir niekur nematau prasmės, kuomet sunkiai keldavausi iš lovos miegodamas po 10 valandų per parą, negalėdavau pradėti ryto be suktinės žolės, o ėjimas į parduotuvę tapdavo didžiausia kančia.
Gyvendamas tokiu tempu, greitai pasiekiau savo dugną, vertybinę krizę. Tuo pačiu bijojau pažinti save, stengiausi visą laiką būti užimtas, kažką daryti, kad tik nesusitikčiau su savimi vienas prieš vieną.
– Kas visgi padėjo išlipti iš to dugno?
– Ilgainiui pripažinau, kad man depresija, kurią neigiau. Išdrįsau eiti pas psichologę, mečiau žalingus įpročius, pradėjau bėgioti. Tačiau, kad ir ką darydavau, džiaugsmo nebuvo daug, o apatija, persismelkusi per gyvenimą, nepasitraukdavo.
2016-ųjų vasarą mano gyvenime atsirado meditacija. Patartas draugo, gal tris mėnesius vaikščiojau į grupinius sahadžos jogos užsiėmimus, pagal mokytojų nuorodas kasdien ryte ir vakare po 10–15 minučių atlikdavau pratimus namuose.
Praktikuodamas meditaciją pradėjau jaustis lengvesnis, švaresnis, ramesnis. Jau nekalbant apie tai, kad po mėnesio praktikų jusdavau kūno tvinkčiojimus, virpesius delnuose – po trijų mėnesių patyriau tai, ką pavadinčiau stipriu dvasiniu išgyvenimu.
Vieną dieną medituojant aplankė gal valandą trukusi didžiulė palaima, absoliutus suvokimas, kad dievas yra, kad visi mes esame vienas. Tuo tarpu visa mano praeitis, įvykiai susidėliojo į „stalčiukus“, tapo aišku, ką turiu daryti. Supratau, kad nuo šiol negaliu gyventi taip, kaip gyvenau. Daviau sau stiprią intenciją gyventi su tiesa ir sąmoningai.
Būtent meditacija man atvėrė tolimesnį kelią į sveikatą – fizinę, dvasinę, psichinę, emocinę. Tai neišsprendė visko, bet tapo įrankiu nešti sąmoningumą į savo, į aplinkos gyvenimą.
– Taigi nuo 25 metų sakote pradėjęs gyventi sąmoningiau. Kaip keitėtės pats, jūsų aplinka?
– Drastiškai viskas keitėsi. Visa tai, kad anksčiau atrodė malonumas, nublanko. Aišku, praėjau ir fanatizmo laikotarpį, kai kitiems kalbėjau apie dvasinius dalykus, pats jų kai kur nerealizuodamas.
Tačiau apskritai, kiek įmanoma, pradėjau į save dėti tai, kas teigiama, ir atsisakyti to, kas neigiama. Tai nebuvo bėgimas nuo blogų dalykų, tai buvo sąmoningas pasirinkimas nevartoti nuodų – tiek psichiškai, tiek emociškai, tiek fiziškai.
Ilgainiui pripažinau, kad man depresija, kurią neigiau. Išdrįsau eiti pas psichologę, mečiau žalingus įpročius, pradėjau bėgioti.
Laikui einant, natūraliai atkrito labai daug toksiškų santykių. Atsirado kitų veiklų, vakarėlius pakeitė meditacijos stovyklos, seminarai, joga.
Disciplina, minčių kontrolė, darbas su savimi, savistaba (kas ir yra meditacija) pradėjo atsipirkti – tapau empatiškesniu, geresniu klausytoju, pozityvesniu žmogumi.
– Kaip šie pokyčiai atsispindėjo jūsų mitybos įpročiuose?
– 2017-aisiais išvykau į Indiją, kur susipažinau su ajurveda. Nors tada dar valgiau mėsą, po kelionės supratau, kad man to nereikia, todėl nusprendžiau maitintis vegetariškai. Negana to, iš Indijos parsivežiau šūsnį įvairių detoksikuojančių žolelių, tikėdamas, kad tai sutvarkys odos problemas.
Ir nors atsisakiau mėsos bei kasdien gėriau žolelių užpilus, persivalgymai ir dažni valgymai išliko, toliau vartojau cukrų, kavą, sintetinį maistą.
Trečią dieną pajutau detoksikacijos poveikį: buvau kaip nušvitęs, pilnas jėgų ir energijos.
Pusmetį pabuvęs vegetaru, vasarą sau pripažinau, kad nesijaučiu geriau nei valgydamas mėsą. Supratau, kad iš tikrųjų apgaudinėjau save, kadangi nesimaitinau sveikai, buvau mieguistas, be energijos, odos būklė liko prasta.
Pradėjau dar daugiau skaityti literatūros, atradau veganizmą. Nusprendžiau ir vėl pabadauti, tik šįkart – 5 dienas, gerdamas vien vandenį. Trečią dieną pajutau detoksikacijos poveikį: buvau kaip nušvitęs, pilnas jėgų ir energijos. Žinoma, teko pajusti ir nemalonių simptomų, tačiau tai priėmiau kaip organizmo valymosi požymį.
Ir nors iki dabar maitinuosi veganiškai, nelaikau savęs veganu, kadangi jau pusę metų praktikuoju šarminę mitybą. Joje propaguojamas natūralus augalinis maistas, atsisakoma krakmolo, hibridinių augalų (pvz., kivių, ananasų, salierų). Kitaip tariant, vartojami gamtos sukurti, organizmo pH šarminantys augalai, užauginti kuo organiškesnėse dirvose.
– Taigi, galima manyti, jog dabartinis jūsų gyvenimo būdas – gan asketiškas?
– Kažkam gali atrodyti, kad tai asketiška ar sunku. Taip, reikia daug disciplinos. Tačiau kai išsiugdai sveikus įpročius, išsivalai organizmą, gyveni pagal biologinį dienos ritmą – tai tampa lengva.
Be to, sutaupau labai daug laiko maisto gaminimui (pusryčiams valgau vaisius) ir patiriu tikrą malonumą ruošdamas ir valgydamas maistą.
Taip pat susireguliavo dienos ir mitybos režimas: atsikeliu anksti ryte, išgeriu didelį kiekį vandens, išsituštinu, pusryčiauju 10–11 val., paskutinį kartą valgau apie 18–19 val.
Apskritai, pradėjus klausyti savo kūno poreikių, atsisakius kenksmingų produktų, valgant daug gyvo maisto, susibalansavo visa organizmo sistema: norisi visai kito maisto nei anksčiau, nėra alkio jausmo, dieną nesijaučiu apsnūdęs ar be energijos, esu produktyvus, puikios nuotaikos, netgi skonio receptoriai taip išsigrynino, kad jaučiu saldumą riešutuose ar bičių duonelėje.
Dabar manau, kad ilgainiui sieksiu vaisiavalgystės.
– Bet ar vaisiavalgystė – ne per daug radikalu?
– Faktas tai, kad vaisiavalgystė yra aukščiausias mitybos būdas, palankiausias žmogaus prigimčiai net ir ilguoju laikotarpiu. Aišku, žiemą patartina valgyti ir sriubas, riešutus, vartoti kokybiškus aliejus, bet vėlgi, manau, kad tik ankstyvoje vaisiavalgystės fazėje.
Vaisiai yra tikrasis supermaistas. Problema yra ta, kad mes esame karta iš kartos užsiteršę ir smarkiai nutolę nuo gamtos dėsnių, todėl prireikia laiko adaptuojantis prie gyvo maisto.
Pradėjus klausyti savo kūno poreikių, atsisakius kenksmingų produktų, valgant daug gyvo maisto, susibalansavo visa organizmo sistema.
Retai kas akcentuoja tai, jog sveikatingumo siekimas turi būti laipsniškas ir nuoseklus.
Tarkime, žmogus gali pulti medituoti, bet po 10 minučių jam pradės skaudėti nugarą, kils diskomfortas. Kodėl? Galbūt pirmiausia jam reikėtų atsisakyti rūkymo, nesveiko maisto.
Taip ir vaisiavalgiai iki tokios mitybos eina metų metus, po to, kuomet visiškai išsivalo jų organizmas, o mikroflora tampa gyva, įgijamas atsparumas šalčiui.
Kitas dalykas, dauguma ligų (pvz., peršalimas, gripas, odos uždegimai) yra ne kas kita, kaip drastiškas žmogaus organizmo bandymas išsivalyti nuo toksinų.
Todėl tikiu, kad vaisiavalgystė, nepersivalgymas, reguliarus pasninkas, vandens gėrimas, tinkamas dienos režimas gali atverti pasaulį, kuriame nėra ligų.
– Šiandien sąmoningumas dažnai siejamas su sveiku gyvenimo būdu. Kaip manote, kodėl?
– Kas yra sąmoningas žmogus? Tas, kuris prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, ugdo tą vidinį stebėtoją, kuris leidžia suprasti tikruosius kūno poreikius, norus ir to priežastis, padeda lengviau priimti sprendimus.
Sąmoningas žmogus, jusdamas skausmą, siekia įsigilinti, iš kur tai kyla ir kaip tai spręsti; nesąmoningas gyvena automatiškai, nevertindamas veiksmų pasekmių, pasiduodamas mintims ar emocijoms.
Manau, kad šalia sąmoningumo praktikų svarbu palaipsniui statyti sveikatingumo pamatus. Pirmas žingsnis link to yra žiūrėjimas, ką valgai, ką į save dedi, nes tai yra visa ko pagrindas.
Nesakau, kad vien valgant sveikai tampi dvasingu – ne, tiesiog taip lengviau siekti išorinio ir vidinio organizmo balanso.
Pastebiu, kad žmonės vis daugiau domisi meditacija, joga ar kitomis dvasinėmis praktikomis. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, jog kai tai atliekama nesilaikant teisingų mitybos, dienos režimo įpročių – tas efektas, kurio galima būtų sulaukti iš praktikų, yra labai mažas.
Jokiu būdu nesakau, kad pats pasiekiau aukščiausią sąmoningumo lygį, tiesiog pajaučiau, kokią įtaką tam turi organizmo valymas, sveika mityba, teisingas dienos režimas.
Turiu žinių ir suprantu, kad kelias nėra trumpas – tik pasiekus tam tikrą sveikatos pakopą, gali kilti link aukštesnės. Būtent dėl to yra beprasmiška karštligiškai ginti savo nuomonę ar skatinti kitus perimti gyvenimo būdo įpročius, kadangi kiekvienas mes kalbame iš savo sveikatos suvokimo lygmens.
