„Į šiuos namus atėjau su drauge, kuri, ką čia slėpsi, buvo „prisidirbusi“ –jai ten reikėjo eiti, kad nebūtų problemų. O aš palaikiau kompaniją. Tai buvo 2018 m. Nuėjome ir likome“, – pasakojo Ieva.
Ji iki šiol prisimena didžiausią įspūdį padariusį susitikimą su paauglių dienos namų direktore Lina Gedmintiene. „Su ta drauge mes išlipome viešojo transporto stotelėje – Lina priėjo ir pasakė – „Sveiki, aš Lina“ ir paspaudė ranką. Mano gyvenime tai buvo pirmas kartas, kai suaugęs žmogus, susipažindamas paspaudžia ranką. Tai paliko labai gerą įspūdį, jausmą, kad esi lygi su ja, nors tu – tik 14 metų paauglė“, – prisiminė Ieva.
Pasakodama apie paauglystę ji sako neturėjusi didelių problemų, tačiau sunkiai sekėsi mokykloje – neslepia, kad mokslai tuomet nebuvo didelis prioritetas, o artimieji „nespaudė“.
Mano gyvenime tai buvo pirmas kartas, kai suaugęs žmogus, susipažindamas paspaudžia ranką.
„Daugiausia iššūkių buvo prasidėjus karantinui. Tuomet buvau neseniai pakeitusi mokyklą – ji buvo kitokia, todėl man sunkiai sekėsi susigaudyti ir prisiversti mokytis. Problemos kaupėsi, pasivyti buvo vis sunkiau, jaučiau, kad atsilieku moksluose, o tai stipriai kirto per emocijas. Galiu pasakyti, kad paauglių dienos namai mane išgelbėjo. Kad man sunku pirmiausia pasakiau tai draugei, o ji – Linai. O Lina nusprendė išvežti mus visus į sodybą. Mes mėnesį ten gyvenome visi kartu. Buvo pavasaris, atšilę. Ten buvo visai kitaip“, – prisiminė Ieva.
Gautą naudą įvertino jau suaugusi
Pasak jos, paauglių dienos namuose dirbantys žmonės su vaikais kūrė ryšį, be to, reaguodavo į problemas iškart: „Tai man labai patiko – kad pagalbos sulaukdavai iškart.“
Ievos teigimu, paauglių dienos namai patiko ir jos močiutei su kuria augo ir kuriai anūkė daug pasakojo apie tai, ką ten veikia. Be to, mergaitę auginusi moteris pati matė – iš ten Ieva grįžta kitokia: ramesnė, labiau savimi pasitikinti ir motyvuota.
„Iš pradžių buvo kilę klausimų, ką ten veiksiu, be to, nelabai pasitikėjo ta mano problemų turėjusia drauge. Bet man pradėjus eiti ir nuolat pasakojant požiūris keitėsi – močiutė pilnai palaikė“, – sakė Ieva.
Prisimindama laiką, kai kasdien po pamokų eidavo į paauglių dienos namus, mergina sakė mėgusi turėti aiškią rutiną. Jai patiko ir tvarka, kurios bendru sutarimu turėjo laikytis namus lankantys paaugliai, taip pat – ten dirbanti komanda.
„Atėjus į paauglių dienos namus nusiaudavome batus, persiaudavome šlepetes, pietų metu po lėkšte pasidėdavome servetėles – tie maži dalykai duoda daug stabilumo paauglio gyvenime. Aš prisimenu, kad bent jau mano emocinė būsena tuo laikotarpiu skraidydavo – vieną dieną aš – laimingiausias žmogus pasaulyje, kitą dieną vos ne mirti noriu. O tie maži dalykai labai įžemindavo.
Pvz., ramybės valanda, kuri būdavo kasdien ir per ją mes visi kalbėdavomės. Tada man atrodė, kad ne viskas man ten įdomu ar naudinga. Bet dabar, kai jau esu 20-metė, nebeateinu į paauglių dienos namus dažnai, ta ramybės valanda man atrodo „auksinė“. Suprantu, kad visi tie mūsų pokalbiai būdavo labai įdomūs – atrodo, kad galėtum podkestą įrašinėti“, – kalbėjo viena iš pirmųjų Vilniuje veikiančių paauglių dienos namų „Išvien“ auklėtinių.
Ryšiai, užsimezgę ten, Ievai svarbūs iki šiol: pvz., su drauge, kuri ir atvedė ją į šiuos namus, Ieva sako turinti be galo artimus santykius. Glaudų bendravimą iki šiol ji palaiko ir su visa paauglių dienos namų komanda bei Lina – J.Valančiūno paramos fondo paauglių dienos namų direktore.
Žinojo – pagalbos labiausiai reikia paaugliams
J.Valančiūno paramos fondo Paauglių dienos namai „Išvien“, kuriuose nuosekliai dirbama su 12 paauglių, veikia jau šešerius metus. Pasak jų įkūrėjos ir vadovės Linos Gedmintienės, čia laukiamas kiekvienas Vilniaus miesto paauglys.
Pasakodama, kuo viskas prasidėjo, Lina nusikelia į laiką, kai išėjo iš darbo organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ ir pasinaudojusi bičiulio patarimu pradėjo dėlioti žingsnius, kaip turėtų ir galėtų atrodyti paauglių dienos namai. Juose labai aiškiai išdėstė, kad nori bendradarbiauti su krepšinininku Jonu Valančiūnu ir kartu kurti fondą, skirtą paaugliams. Tiesa, pirmasis bandymas sudominti tuo sportininką nebuvo sėkmingas – jis tuomet buvo nusprendęs, kad fondo veiklą vykdys Kanadoje, kurios sostinės komandoje jis tuo metu žaidė. Visgi nepraėjus nė metams Lina sulaukė iš jo žinių.
„Tuo metu buvo įvykusi Matuko tragedija (kai prieš mažametį smurtavo jo mama ir patėvis, o nuo patirtų sužalojimų mažylis ligoninėje mirė – 15min past.). Jonas norėjo fondo, skirto mažiems vaikams. Bet aš pasakiau, kad pagalbos labiau reikia paaugliams, nes kiekvienas paauglys yra potencialus mama ar tėtis, o paslaugų, orientuotų būtent į paauglį, labai trūksta. Ir jis manimi patikėjo“, – veiklos pradžią prisiminė Lina.
Ji aiškiai žinojo, kokia tai bus įstaiga paslauga – dėl to iškart nuspręsta, jog tai bus vieta, kur paaugliai ateina, kur yra nuoseklumo, stabilumo, rutinos – dalykų, kurių paauglystėje jaunuoliams labai trūksta.
„Čia daug su namais susijusių dalykų: atėjus reikia nusiauti batus, persiauti šlepetėmis, valgome, pietų metu po lėkšte pasidėję servetėles. Turime aiškią rutiną – kas vakarą yra ramybės valanda, per kurią visi susirenkame ir kalbamės. Kiekvieną dieną ji būna tuo pačiu metu – valanda nuo 5 iki 6. visiems geriau, kai yra konkretus ir stabilus laikas“, – pasakojo Paauglių namų sumanytoja.
Jonas Valančiūnas vaikams – ne tik garsus žmogus
Kurdama namų struktūrą, į kasdieninį paauglių dienos namų gyvenimą Lina integravo krepšinio taisykles. Net ir minėta ramybės valanda – tarsi ilgoji pertrauka, visada būnanti tuo pačiu laiku – po dviejų kėlinių. Namuose akcentuojama ir komanda, bendrystė.
J.Valančiūnas nėra tik garsus vardas. Pasak Linos, krepšininkas pagal galimybes lanko Paauglių dienos namuose esančius paauglius.
„Jis žino visų vardus. Jeigu atvažiuoja ir dalyvauja, tai iki galo. Namų gimtadieniai taip pat dažnai švenčiami su krepšininku, pvz., paaugliai ir namų darbuotojai bei Jonas yra ėję į 15 km žygį miške. Po to jis liko ir vakarienės, kartu su vaikais žaidė tinklinį ir į savo sodybą norėjo visus susivežti, nes pradėjo lyti“, – juokėsi pašnekovė.
Lietuvą visame pasaulyje garsinančio krepšininko autoritetas kartą padėjo ir nuo patyčių kenčiančiam vienam Paauglių namų auklėtiniui. „Nuvažiavome kartu su Jonu pasiimti to vaikino po pamokų į mokyklą. Gal ir ne visi tai matė, bet, matyt, užteko“, – prisiminė Lina.
Atsižvelgia į kiekvieno vaiko poreikius
„Paauglystė kiekvieną paauglį veikia labai skirtingai. Vienas nori lipti sienom, kitas sėdėti namie, trečias nenori bendrauti, ketvirtam – labai norisi bendrauti. Iš pradžių mes turėjome sisteminį požiūrį – kad tai „emocijų ir elgesio sunkumų“ turintiems vaikams skirti namai. Tačiau, bėgant laikui, požiūris keitėsi ir labiausiai jį keitė patys vaikai.
Buvo atvejis, kai žiniasklaidoje pasirodė žinutė, kad Paauglių dienos namai yra „skirti emociškai sutrikusiems paaugliams“. Tai perskaičiusi paauglė klausė: „Kokį emocinį sutrikimą aš turiu?“ Aš tuo metu šlaviau asfaltą, nes buvome paleidę fejerverkus, ir pradėjau šokti su šluota. Sakau: „Žiūrėk, ir aš turiu sutrikimą. Parodyk man suaugusį, kuris viduryje gatvės šoka. Tokie tie mūsų sutrikimai.“
Tačiau aš pati tada supratau, kad šie namai turi būti skirti visiems Vilniaus miesto paaugliams, nepriklausomai nuo vaiko socialinės padėties ir tėvų finansinės situacijos. Nes vaiko emocinės problemos, prieš ateidamos, neužsuka į tėvų piniginę ir nepasižiūri, kiek ten yra pinigų. Be to, valstybė vaiko pinigus moka kiekvienam vaikui, todėl tokias paslaugas turėtų gauti kiekvienas Lietuvos paauglys“, – pasakojo Lina.
Tiesa, kai kurie vaikai į Paauglių namus neateina dėl tėvų baimių. Pasak pašnekovės, jiems neramu, kad tokiu atveju atsiras atvejo vadyba, pradės kažkas kažką aiškintis ir jiems kils problemų.
Vaiko emocinės problemos, prieš ateidamos, neužsuka į tėvų piniginę ir nepasižiūri, kiek ten yra pinigų.
Pirmieji šių namų lankytojai – tokie kaip Ieva – šiuo metu jau užaugę. Pasak Linos, iš jų gyvenimo matosi, kad toks veiklos modelis, kuris taikomas, yra paveikus. Linos teigimu, viskas aprašyta jų sukurtame modelyje, kurio esmė – kaip būti su paaugliais ir kaip padėti jiems patiems išbūti paauglystėje. Apie tai buvo kalbėta ir pirmadienį, balandžio 22-ąją, Kaune vykusioje konferencijoje. Šis renginys – simbolinis kelerius metus trukusio projekto finalas. Jame pristatytas ir per penkerius metus nugludintas minėtas socialinio darbo su paaugliais modelis.
Įdomu tai, jog savo veikloje J.Valančiūno paramos fondo Paauglių namai sėkmingai pritaikė ne tik psichologijos, socialinio darbo, vaikų teisių apsaugos žinias, bet ir krepšinio taisykles.
„Mes veikiame kaip komanda: paaugliai ir darbuotojai – visi žinome taisykles ir turime jų laikytis. Jau minėta ramybės valanda – kaip pertrauka po dviejų kėlinių krepšinio varžybose. Darbuotojams sakau: ateina paauglys ir mums iš esmės nereikia nieko daugiau daryti – tik būti su juo, skirti jam individualaus laiko, kada jis tik nori. Taip pat – kaip krepšininkas per varžybas neatrašinėja į laiškus, nesitikrina telefono žinučių, jis tik žaidžia krepšinį.
Taip, kaip jis nepaleidžia iš akių kamuolio, mes nepaleidžiame paauglio. Nuolat turime suktis tarp jų. Atidžiai klausyti ir įdėmiai stebėti jų gyvenimo istorijas, kasdienius išgyvenimus – tik tai leis tau, kaip krepšinio snaiperiui, pataikyti ten, kur reikia“, – savo darbo filosofiją, kuria remiasi Paauglių namų rutina, pasidalino fondo direktorė.
