– Gal galite papasakoti, kaip šiuo metu atrodo prieglobsčio prašytojų dienos?
Tatshatuhi: Tiesą pasakius, kiekviena diena yra skirtinga. Pas mus gyvena šeimos su mažais vaikais, nėščiosios – tai yra pažeidžiamos grupės, kurioms reikia ypač daug dėmesio, todėl gyvenimas stovykloje verda ir dažnai net neturime laiko atsikvėpti. Visi mokyklinio amžiaus vaikai bei paaugliai yra ugdomi pagal patvirtintą programą užsieniečiams, tačiau ir neformalių užsiėmimų visoms amžiaus grupėms tikrai netrūksta: mokomasi lietuvių ir anglų kalbų, žaidžiami baltiški žaidimai, užsiimama sportu, vyksta šokių pamokos, organizuojamas įvairių rankdarbių darymas.
Gediminas: Taip pat yra susikūrusi labai graži tradicija šeštadieniais minėti vaikų gimtadienius. Stovykloje turime profesionalių konditerių, kurie iškepa tortus, nevyriausybinės organizacijos atveža dovanų ir šitaip būna sukuriama šventė.
– Ar tikrai gimtadienių būna kiekvieną savaitę?
Gediminas: Tikriausiai, kad ne, bet šiuo metu ne itin svarbu, kiek gimtadienių yra iš tikrųjų (juokiasi). Gyventi, kai tavo laisvė suvaržyta, yra sudėtinga ir fiziškai, ir emociškai. Mažieji dar ne itin gerai supranta aplinkybes, kurios lėmė dabartinę jų buvimo vietą, jie nėra tokie prislėgti susidariusios situacijos. Stengiamės tai išsaugoti ir vaikų gyvenimą padaryti kaip įmanomą normalesnį. Tam susitelkia visa stovyklos bendruomenė.
– Mokyklos lankymas, kaip ir šventės bei žaidimai, yra vienas iš vaikystės aspektų. Kaip vaikams sekasi mokytis?
Tatshatuhi:. Aišku, temperamentas turbūt daro savo ir jie yra judresni, labiau linkę išreikšti savo emocijas, nei mums įprasta – pamažu ugdome discipliną, bet kartais mokytojams vis dar būna sunku išlaikyti ramią mokymosi aplinką. Nepaisant to, vaikai labai laukia pamokų, į jas tiesiog bėga, yra imlūs ir greitai mokosi. Eidama per stovyklą jau girdžiu tas raktines frazes „Labas!“, „Laba diena!“, „Kaip sekasi?“, „Kur eini?“. Vaikai labai didžiuojasi galėdami parodyti mums, ko išmoko. Didžiuojamės ir mes.
– Panašu, kad ant Jūsų pečių gula labai daug skirtingų atsakomybių, tempas išties intensyvus. Kaip nusprendėte dirbti būtent šį darbą?
Tatshatuhi: Nemeluosiu – bet kas negalėtų pasirinkti šio kelio. Norisi šiek tiek paliesti savo vaikystę, nes gimiau Armėnijoje, o į Lietuvą su šeima persikėlėme tėčiui pakeitus darbą, kai man buvo aštuoneri. Tėvai viską darė patys. Kadangi žinojau, ką reiškia reikiamu momentu nesulaukti pagalbos, užaugau pati norėdama visiems padėti – pastebėdavau šalia esančius nuskriaustus žmones, globodavau kiemo vaikus, padėdavau seneliams nešti daiktus, net iš namų išnešdavau tėvų paruoštą maistą ir jį išdalindavau kitiems. Galbūt iš dalies tai ir mano tautinio auklėjimo pasekmė, nes mes, armėnai, esame linkę dalytis gerumu ir kiekvienam padėti.
Man visada labai rūpėjo žmonių gerovė, bet iš pradžių pasukau visai kitu keliu ir baigiau konservatoriją, o vėliau – muzikos pedagogiką. Galiausiai tiesos gynėjos jausmas neleido nustygti vietoje, norėjau padaryti daugiau gero visuomenei ir nusprendžiau studijuoti socialinį darbą. Po universiteto baigimo darbui su socialiai pažeidžiamais asmenimis skyriau dešimt metų. Tik praėjusiais metais nusprendžiau išeiti iš darbo ir pailsėti. Visą vasarą sėkmingai tai dariau, kol nepamačiau, kad Naujininkų pabėgėlių stovykla ieško darbuotojų. Iškart supratau, kad tai – man. Nė dienos nesigailiu dėl savo pasirinkimo padėti šiems žmonėms.
Gediminas: Mano istorija šiek tiek panaši. Buvau pavargęs, rudens pradžioje išėjau iš darbo, nusipirkau daug knygų ir planavau nieko nedirbti bent du mėnesius. Praėjo vos daugiau nei savaitė, žiūriu – kuriama pabėgėlių stovykla. Pagalvojau: „Kas, jei ne aš? Kada, jei ne dabar?“ Kaip ir Tatu (Tatshatuhi – aut. pastaba), nė dienos nesigailėjau. Esu Lietuvos šaulių sąjungos narys, todėl savanoriavimas ir rūpinimasis kitais man nėra nauja. Žinoma, stovyklos kūrimo etapas buvo sudėtingas, nes tai turėjo įvykti per labai trumpą laiką, bet mums pavyko ir iki šiol sėkmingai dirbame.
– Kasdien sutinkate daug skirtingų žmonių. Kodėl šie žmonės palieka tai, kas jiems artima bei pažįstama, ir pasiryžta dažnai itin sudėtingai kelionei į užsienio valstybes, tikėdamiesi jose gauti prieglobstį?
Gediminas: Kiekvienas žmogus turi savas priežastis ir jos visos yra svarbios, nes kelias ir sąlygos, kurias migrantams teko iškęsti, yra be galo sudėtingos. Ar mes sužinosime tikrąsias priežastis? Greičiausiai, ne. Negalime sakyti, kad visi bėga nuo karo, maro ir bado, bet lygiai taip pat negalime sakyti, kad jie nebėga nuo karo, maro ir bado. Tiesa yra kažkur per vidurį. Nereikėtų visų prieglobsčio prašytojų iš Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių sudėti į vieną masę. Taip pat svarbu turėti galvoje, kad šiais žmonėmis buvo manipuliuojama ir jie pasitelkti kaip įrankis spausti Lietuvą ir ES dėl taikomų sankcijų.
Tatshatuhi: Mes iš tikrųjų nežinome, kokia yra tiesa. Mūsų darbas yra išklausyti, palaikyti ir prisidėti prie saugios aplinkos kūrimo, kol jie čia. Dažniausiai nenorime gilintis į atvykimo priežastis, o ir nelabai galime, nes tai gali priversti iš naujo išgyventi patirtas traumas. Todėl žinome tik tų žmonių istorijas, kurie patys norėjo mums papasakoti. Žmonės bėga dėl medicininių paslaugų neprieinamumo, patirto persekiojimo, geresnio išsilavinimo ar apskritai galimybės studijuoti, nes, pavyzdžiui, moterims tai leidžiama ne visur. Išgirstame visko.
– Galbūt kuri nors išgirsta istorija įsiminė labiausiai?
Tatshatuhi: Bene labiausiai sujaudino vienos mergaitės istorija. Ji nuo dvejų iki septynerių metukų nešiojo akinius, kurie nebuvo tinkamai pritaikyti. Tėvai neturėjo reikalingų įgūdžių ir nesuprato, kad jų dukra per tuos akinius beveik nemato ir jos rega tik silpnėja. Man buvo sunku patikėti, kad tokie paprasti ir būtini dalykai kaip akinių pritaikymas nėra normos ribose. Kai uždėjome jai tinkamus akinukus, mergaitės reakcija buvo nuostabi – atrodė, kad ji išvydo visai naują pasaulį.
Gediminas: Aš vis atsimenu vieną šeimą. Iš pradžių mama su trimis sūnumis keliavo kartu, tačiau procese vienas iš jų atsidūrė kitoje stovykloje. Visi trys sūnūs – jau suaugę vyrai, bet tai nepadarė šeimos susijungimo akimirkos mažiau jaudinančios. Kad ir kiek metų būtų vaikui, mamai visada bus taip pat svarbu, kad jis grįžo į šeimą.
– Kaip jaučiatės, kai viešojoje erdvėje yra piešiamas neigiamas prieglobsčio prašytojų paveikslas, o kylančios diskusijos dažnai turi itin nemalonų atspalvį?
Gediminas: Prisipažinsiu – beveik nieko neskaitau, nes darbas pareikalauja labai daug laiko ir jėgų. Manau, kad rašantys neigiamus komentarus dažnai apskritai yra nepatenkinti kažkuo savo gyvenime. Dėl to tikrai gaila, bet netrūksta ir nuoširdaus palaikymo. Pavyzdžiui, kuriant stovyklą buvo kilęs vietinių rajono gyventojų nepasitenkinimas, kad prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo vieta bus įrengta jų kaimynystėje. Būta ir skundų, tačiau žmonės iš tos pačios bendruomenės atėjo aukoti daiktų, savanoriauti. Vertinant tai, kiek žmonių prisidėjo ir susitelkė siekiant padėti, palaikymo mes sulaukėme žymiai daugiau nei neigiamų komentarų ar grasinimų.
Tatshatuhi: Aš taip pat beveik nebeskaitau, kas rašoma žiniasklaidoje. Dažniausiai tarp prieglobsčio prašytojų ir neigiamai nusiteikusios visuomenės dalies nebūna įvykęs joks sąlytis, taip pat yra ir kalbos barjeras, kultūrą gaubiantys mitai ir stereotipai. Man pačiai yra tekę išgirsti visokių pasisakymų, bet tuomet papasakodavau, kaip yra iš tikrųjų, ir žmonės nuleisdavo savo priešiškumo užsklandas. Norėtųsi tik palinkėti daugiau domėtis, daryti daugiau gerų darbų, net jei tai yra pagalba kaimynams. Visa tai ugdo supratingumą ir empatiją pakliuvusiems į mažiau palankią padėtį.
Gediminas: Tikrai taip, kaip sakoma: „Ne žodžiais, o darbais mes Tėvynę mylim“. Eikim ir nudirbkim kažką naudingo.
