– Justinai, kada nutiko lūžis, kai nusprendėte kažką keisti?
– Šiek tiek daugiau nei prieš metus pradėjau pirminį pokyčių etapą – pradėjau reguliuoti savo mitybą, gana ilgam laikui visiškai atsisakiau nesveiko maisto, gerą pusmetį suvartodavau tik apie 1300–1400 kcal per dieną. Toks mitybos sureguliavimas man padėjo norimus rezultatus pasiekti gana greitai ir efektyviai. Prisipažinsiu, kartais to nesveiko maisto labai norėjosi, todėl apeidavau greito maisto restoranus didžiausiu lanku, kad net nematyčiau.
Pradėjęs mitybos pokyčius pernai rugpjūtį, jau nuo rugsėjo vidurio pradėjau vaikščioti ir į sporto salę, nes jaučiausi gana tvirtai. Prieš tai darydavau įvairiausius pratimus namuose – atsispaudimus, atsilenkimus, kad sustiprinčiau kūną, kad nebūtų gėda ateiti į sporto salę. Nors dabar aš pagalvoju – velniams aš tą dariau, galėjau iškart eiti į sporto salę (juokiasi).
– Koks buvo jūsų tikslas – kaip jį matavote (išvaizdos pokyčiais, kilogramais, savijauta)?
– Matavau kilogramais – kai pradėjau savo kelionę, mano svoris buvo beveik 67 kg (Justino ūgis – 156 cm – aut.), artėjau link nutukimo ribos ir po kelių intensyvių mėnesių pasiekiau 56 kg ribą, buvau tuo labai patenkintas. Tai buvo „juodas“ darbas, kai vaikščiodavau į sporto salę bene kasdien – dabar atgal žiūrint, taip nedaryčiau, bet tuo metu turėjau tikslą ir jį pasiekiau per nusimatytą laiką.
Jaučiau pokyčius ne tik išvaizdoje, bet pagerėjo ir savijauta. Tie faktoriai lėmė, kad tęsiau savo sporto kelionę, pridėjau tam tikrų pratimų ir dabar stengiuosi laikyti pasiektą 50–51 kilogramų ribą.
– Ar buvo toks momentas, kad žiūrėdavote į veidrodį ir suprasdavote, kad vaizdas nebepatinka?
– Tikrai taip, tačiau nebuvo kažkokios vienos priežasties. Spyriu eiti toliau buvo galimybė palyginti tuometinius pasiektus rezultatus ir nuotraukose esantį „senąjį aš“, o bendrai noras kažką daryti sustiprėjo ir dėl sveikatos problemų – buvo labai padidėjęs spaudimas, negalėjau nubėgti net 100–200 m nedusdamas.
– O kiek dabar nubėgate?
– Vidutiniškai po 15–20 kilometrų vienu bėgimu. Pokytis tikrai nemažas, bet jam reikėjo įdėti tikrai daug juodo darbo.
Pradžia buvo skausminga ir labai nemaloni – būdavo, kad pabėgi 400–500 m, šiek tiek paeini, vėl pabėgi. Vėliau gavau pasiūlymą išsibandyti bėgiojimą pagal pulsą – įsigijau laikroduką su širdies ritmo matuokliu, pasidariau programą ir pradėjau. Pradžioje bėgdavau tokiu greičiu, kaip vidutiniškai eina žmogus. Tai ką – patrepseni tą pusvalandį bėgdamas, bet po kelių mėnesių mačiau, kad tempas didėja.
Pastebėjau, kad galiu nubėgti be sustojimo jau 5, 10 ar net 15 km. Išsikėliau iššūkį ir taip užfiksavau maksimalų savo bėgimą – 65 km per 9 valandas, bandant įveikti „Vilnius 100 km“.
Buvau labai užsidegęs įveikti visus šimtą, bet organizmas padiktavo savo sąlygas, po 60 km kojos pradėjo „atsisakinėti“, tad likusius 5 km įveikiau bėgdamas namų link. Šis tikslas ir tikslas nubėgti 12 maratonų per metus lieka kitiems metams (šypteli).
Išbandžiau ir 48 valandų iššūkį, kurio esmė kas keturias valandas nubėgti, nueiti arba nuvažiuoti dviračiu keturias mylias, t. y. apie 6,5 km. Pasirinkau bėgimą, tad tokius atstumus bėgau 12 kartų per minėtas 48 valandas.
Tik išėjęs iš komforto zonos tu gali pamatyti, kiek iš tiesų tu gali padaryti.
Pirmą parą bėgau gana lengvai, tačiau jau bėgant 6–8 bėgimus naktį motyvacija buvo ties dugnu, nes esi jau pavargęs, nori miegoti ir valgyti, o nubėgai tik pusę. Vėliau motyvacija grįžo – iššūkis sėkmingai įveikiau. Psichologiškai buvo sunku, nes turi prisiversti išbėgti numatytais intervalais, nesvarbu, ar lauke sninga, ar lyja, aš karšta. Tik išėjęs iš komforto zonos tu gali pamatyti, kiek iš tiesų tu gali padaryti.
Leidžiantis į tokius iššūkius gerai veikia kompanija – jeigu turi šalia tokį patį tikslą turintį ar tave palaikantį žmogų, su juo įveikti sunkumus bus lengviau. Tą pastebėjau pėsčiųjų žygiuose – eidamas su kažkuo net nepajauti, kaip nueini tas dešimtis kilometrų.
– Čia, matyt, svarbi yra riba tarp bandymo daryti daugiau nei gali ir visiško savęs nualinimo. Taigi – kur ta riba?
– Dažnai pasiklausau tokio veikėjo, amerikiečių ultramaratonininko Davido Gogginso, kuris irgi praėjo panašias transformacijas – pasižiūrėjęs į veidrodį nusprendė keistis. Jis buvo taip pasiryžęs apsukti savo gyvenimą, kad save spaudė iki galimybių ribų.
Viename interviu jis sakė – kai mes pasiekiame mūsų numanomą galimybių ribą, iš tiesų esame pasiekę tik apie 40–50 proc. tikrosios savo galimybių ribos. Pasiekdami mūsų numanomą galimybių ribą pradedame manyti, kad gal jau laikas baigti, nes vėliau skaudės, bus nemalonu – bet jeigu gebi nutildyti tą vidinį balsą, dar gali nemažai pajudėti tolyn. Visgi, organizmo klausytis reikia, ypač jeigu jauti, kad gali būti problemų su širdimi.
Visa tai, manau, ateina su laiku – pradžioje būni nusiteikęs eiti ir daryti iki galo, vėliau pradedi klausyti savo organizmo, pavyzdžiui, bėgioti ne kuo greičiau ir kuo daugiau, o intervalais, vis greitindamas ar lėtindamas tempą.
– Ar turėjote sporto trenerį? Kaip ieškojote informacijos apie tai, kas naudinga, o kas – ne?
– Daugiausiai domėjausi fitneso influenceriais – pasiskaitydavau žmonių grįžtamąjį ryšį, kurie duoda geresnius patarimus – pasižiūrėdavau tų sportininkų vaizdo įrašus, pasiklausydavau patarimų, kokie pratimai tinka kokio fizinio pasiruošimo žmogui, ir pagal tai dėliodavausi sau programą. Stengiausi viską daryti savarankiškai per klaidų prizmę – pasižiūri, kas veikia, o kas ne.
– Kaip atrodo jūsų sporto dienos rutina dabar?
– Keliuosi gana anksti – tarp penktos ir pusės šeštos ryto, išbėgu pusvalandžiui pabėgioti ir grįžęs jau einu praustis, pusryčiauti ir ruoštis darbui.
Darbe, kad neužsisėdėčiau, kartais nueinu nedidelį atstumą, o grįžęs pusvalandį pamiegu. Vėliau – sporto salė, joje darau pratimus pagal numatytą programą tam tikrai kūno daliai, papildomai geriu proteiną ir kreatiną. Bet taip gyvenu ne kasdien – turiu ir poilsio ar pasilepinimo dienų, pastarosios yra puikus būdas pasakyti organizmui – „žiūrėk, mes visą savaitę gerai dirbom, dėl to apdovanosiu tave, pavyzdžiui pica, ar kažkuo kitu, ko negali sau leisti kiekvieną dieną“. Tai veikia kaip apdovanojimų sistema.
Tokios poilsio ar pasilepinimo dienos labai tinkamos tiems, kurie neturi geležinės valios ir noro pasiekti savo tikslą – uždraudę sau visiškai tai, ką mėgo, jie gali dar labiau netekti motyvacijos, ir noras suvalgyti picą taps didesnis nei noras keistis. Viską reikia daryti su saiku ir už suvalgytą mėsainį savęs graužti nereikia.
– Kaip jūsų sporto ritmą paveikė karantinas?
– Sakyčiau, dar labiau sutvirtėjau, nes turėjau galimybę sportuoti namuose. Gal net kartais perspausdavau su tuo sportu, ypač pačioje pradžioje, kai reikėdavo daug sėdėti namuose, bet vėliau susinormalizavau ritmą.
– Yra žmonių, įsitikinusių, kad efektyviai sportuoti galima tik sporto salėje – kaip pats manote, kokio inventoriaus užtenka padailinti figūrą ar pasiekti kokių nors sporto rezultatų?
– Tiesą sakant, sporto salės netgi nelabai ir reikėtų – yra be galo daug pratimų, kuriuos gali daryti su savo kūno svoriu, pavyzdžiui, bendro raumenyno stiprinimui labai tinka įvairūs atsispaudimai.
Stengiausi viską daryti savarankiškai per klaidų prizmę – pasižiūri, kas veikia, o kas ne.
Pats karantino metu daugiausia dirbau su savo kūno svoriu – pritūpimai, atsispaudimai, atsilenkimai, vėliau nusipirkau kelis svarmenis, tad pratimų skaičius dar padidėjo. Taigi, ir su minimaliu inventoriumi galima pasiekti tikrai gerų rezultatų, bet viskam reikia laiko.
Žmonės galvoja, kad pasieks rezultatų per mėnesį ar du, ir tiki tomis reklamuojamomis sporto programos, kad „mes iš tavęs per 30 dienų padarysime terminatorių“ – čia yra melas. Jeigu nuoširdžiai dirbi, normalūs fiziniai pokyčiai ateina po pusės metų ar net ilgesnio laiko, bet tikrai ateina. Tad užsispiri ir eini daryti suprasdamas, kad tikslas dar toli.
– Sakote, kad pradedant reikia suvokti, kad tikslas dar toli. Pats sau kėlėte tęstinius tikslus ar turėjote vieną galutinį savęs įsivaizdavimą?
– Iš pradžių jis buvo vienas – pradėjęs sportuoti rudens pradžioje, užsibrėžiau iki Naujų metų pasiekti 56 kilogramų ribą. Praktiškai pavyko – svėriau 56,7 kg. ir tuo labai džiaugiausi. Vėliau tikslai pradėjo kisti – pradėjau akcentuoti jėgos pratimus.
– Pastebėjau, kad gana dažnai naudojate „TikTok“ programėlę. Kaip ją atradote sportui ir ar daug ten tų sporto entuziastų?
– Fitneso entuziastų ten yra nemažai, kartais galima padaryti su jais taip vadinamus „duetus“. Tad, jeigu matau, kad yra kažkoks įdomesnis pratimas ar jo variacija, stengiuosi išlavinti kūną taip, kad galėčiau padaryti tą pratimą, ir padarau drauge duetą. Tarp lietuvių jų nedaug, dažniausiai sutinku amerikiečius.
– Savo socialiniuose tinkluose dalinatės ne tik „TikTok“ vaizdo įrašais, bet ir nuotraukomis, motyvacinėmis frazėmis – kodėl tą darote?
– Noriu įkvėpti tuos žmones, kurie turi vidinių abejonių dėl to, ką jie daro ir kam jiems to reikia. Dažnai žmones stabdo tos vidinės abejonės, bet jeigu sugebi jas nugalėti ir žengi pirmą sudėtingiausią žingsnį, tada prasideda tavo kelionė į pokyčius.
Manau, sportas būtų puikus būdas kovoti su šiais laikais labai opia problema – emociniu išsekimu.
Galiu pasidžiaugti, kad yra keletas žmonių, kurie su manimi susisiekė per socialinius tinklus ir klausė patarimų – papasakojau, kas pasiteisino man, pasirodo, pasiteisino ir jiems. Iki šiol kartais pasidaliname rezultatais, pasidžiaugiame, kad rezultatai gerėja, o ir man smagu, kad užkrėčiau kitus „sporto bacila“ (juokiasi).
– Kartais žmonės numoja ranka į sveikesnį gyvenimo būdą ir treniruotes, nes „nėra laiko“ – juk darbas, šeima, vaikai. Kaip atrasti to laiko sau?
– Paprastos treniruotės tikrai neužima daug laiko – gali atsikelti 20 minučių anksčiau, atlikti 15–20 min. intensyvesnę treniruotę ir po kurio laiko tikrai pradėsi matyti rezultatus. Pavyzdžiui, aukšto intensyvumo intervalinių treniruočių negali daryti ilgai, bet jos yra ganėtinai efektyvios – net po dešimties minučių tu jau gali būti permirkęs prakaitu. Tie patys elementariausi pritūpimai, atsilenkimai ar atsispaudimai tikrai daug laiko neužima, tik žmonės tikriausiai daugiau abejoja, kam jiems to reikia.
Asmeniškai aš po sporto jaučiuosi atsigavęs – kai visą dieną dirbi sėdimą analitinį darbą, psichologiškai pavargsti, turi nuolat būti susikaupęs, o sporto salėje ateina psichologinė atgaiva. Jeigu atsiduodi treniruotėje, išeini gal kiek fiziškai pavargęs, bet psichologiškai būni visiškai atsipalaidavęs.
Manau, sportas būtų puikus būdas kovoti su šiais laikais labai opia problema – emociniu išsekimu.
– Kokią įtaką šie pokyčių metai turėjo jūsų požiūriui į save patį?
– Prieš metus mano savivertė buvo, sakykim, minimali, daug ambicijų neturėjau. Palyginti su tuo, kaip jaučiuosi dabar, pokytis yra kardinalus – savivertė yra žymiai pakilusi, turiu daug užsibrėžtų tikslų, ypač susijusių su sportu, – jie veikia kaip varikliukai, kurie neleidžia užmigti.
– Kokį palinkėjimą pasiųstumėte žmonėms, vis dar gyvenantiems dvejonėse dėl sporto?
– Nebijokite žengti to pirmo žingsnio. Jis bus sudėtingiausias, nes reikės perlipti per save ir savo dvejones. Pasakykite savo šeimos nariams ar draugams, kad norite keistis ir tobulėti – labai svarbu turėti šalia žmogų ar ratą artimų žmonių, kurie palaikys jūsų ryžtą keistis, taip judėti bus žymiai lengviau.
Nepasiduokite, ieškokite motyvacijos jums priimtinuose šaltiniuose – kalbose ar vaizdo įrašuose, klausykite istorijų tų žmonių, kurie jau nuėjo šį kelią.
